Prabėgus savaitei po tragiško ortopedo traumatologo sprendimo, daugybė gydytojų, slaugos darbuotojų baigiantis spaliui uždegė simbolines žvakes prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Tie vyrai ir moterys baltais chalatais dažnai traukia kitus iš mirties nagų, tačiau jų 32 metų kolega pats priėmė sprendimą pasitraukti iš gyvenimo.
Jaunas gydytojas Vytautas jau buvo pailsėjęs po paskutinės paros budėjimo prieš atostogas, bet paskui palūžo.
„Priežastį jis išsinešė su savimi – nepaliko nieko, jokio raštelio. Norėtųsi rasti paaiškinimą, nes visada norisi paprastai atsakyti į klausimus, nors atsakymo nėra. Tačiau mums svarbu kalbėti apie gydymo įstaigų problemas ir paskatinti jas spręsti“, – teigė nusižudžiusio mediko brolis Mykolas.
Ieškodama atsakymų dėl netekties, Vytauto šeima ir kolegos prabilo apie per didelį darbo krūvį gydymo įstaigose, vadovų nesiskaitymą, nuolatinį žeminimą.
Šiame kontekste garsiausiai nuskambėjo vieno velionio vadovų, dabar jau buvusio Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovo 64 metų N.Porvanecko pavardė.
Neva profesorius darė didelį spaudimą Vytautui, nuolat ir sistemingai jį žemino, o jo elgesys su jaunu kolega pavadintas mobingu, kitaip tariant, nuolatiniu ujimu. Neva tai galėjo tapti priežastimi, paskatinusia ortopedą traumatologą priimti kraupų sprendimą.
„Lietuvos rytas“ išsiaiškino, kad savaitę iki savižudybės Vytautas su N.Porvanecku net nebendravo, nes Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas atostogavo užsienyje. Tad kodėl po tragedijos profesorius tapo atpirkimo ožiu?
Jaučia asmeninę kaltę
Atsakingas, atidus, kantrus, supratingas, mėgstamas ir pacientų, ir kolegų. Į RVUL, dažniausiai vadinamos tiesiog Lazdynų ligonine, Ortopedijos skyrių talentingas medikas Vytautas pateko iškart po rezidentūros, o taip nutinka nedažnai.
Paprastai naujokai bent porai metų siunčiami į vadinamąsias priekines linijas – Priėmimo skyrių. Vytautas dirbo ir jame, bet pusę etato turėjo ir Ortopedijos skyriuje, kuris yra vienas iš penkių, priklausančių RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centrui.
Tačiau darbas, kurį Vytautas mėgo, išsekino ir fiziškai, ir emociškai: paros budėjimai – keliskart per savaitę, operacijos, bendravimas su ne visada geranoriškais pacientais ir, kaip vėliau aiškino jauni medikai, nuolatinis Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovo N.Porvanecko spaudimas.
„Aš jaučiu kaltę, kad nepasakiau tiems savo draugams, tiems kolegoms, su kuriais daug metų dirbau petys į petį: ką jūs čia darote?! Kodėl jūs nusižeminę, kodėl leidžiatės engiami ir niekinami?
Gal, jei būčiau pasakęs, tai nebūtų įvykę. Gero žmogaus ir gero specialisto mirtis išties sukrečia“, – teigė chirurgas Darius Jauniškis.
Šis Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus specialistas išdrįso viešai prabilti apie tai, ką po Vytauto mirties medikai aptarinėjo tik tarpusavyje.
„Principas „skaldyk ir valdyk“ žinomas nuo senovės Romos imperijos laikų. Tokiu principu vadovavosi ir prof. Narūnas Porvaneckas, puikus chirurgas, puikus gydytojas, bet prastas vadovas.
Tik kyla vienas klausimas – o ką aš padariau, kad prastas vadovas vėl taptų puikiu gydytoju? Tai slegia ir mano sąžinę“, – feisbuke rašė D.Jauniškis, o po šiuo įrašu pasipylė aibė patyčias darbe patyrusių medikų komentarų.
Lazdynų ligoninės Traumatologijos ir ortopedijos klinikoje, kuri vėliau pervadinta Ortopedijos ir traumatologijos centru, D.Jauniškis atliko rezidentūrą, vėliau ten dirbo.
Kai 2008 m. chirurgas paliko šią ligoninę, medikų santykiai centre dar buvo puikūs. Jie neva pasikeitė, kai 2012 m. šio centro vadovu tapo profesorius, habilituotas daktaras N.Porvaneckas. Apsigynęs aukštesnį kvalifikacinį laipsnį, šiame poste jis pakeitė centre vis dar dirbantį Manvilių Kocių.
Draugams nuolat guodėsi
Kas tokio baisaus galėjo dėtis RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centre, kad po Vytauto mirties apie tai pradėta garsiai kalbėti?
Jauno ortopedo traumatologo santykius su centro vadovu neva geriausiai atspindi jo susirašinėjimas su draugais ir broliu. Remdamiesi būtent šiuo susirašinėjimu ir jaunų kolegų pasakojimais, nusižudžiusio mediko artimieji ir draugai padarė išvadas, kad Vytauto santykiai su profesoriumi N.Porvanecku buvo įtempti.
„Profas užsisėdo, žiūrėsim, kiek pykčio bus likę pirmadienį. Dabar jau raštais į administraciją su vidiniais auditais, tai taip nežinau – visokių minčių kyla.
Prieš kelias savaites buvo, kad neatėjau į darbą, nes grafike nebuvau ir nepakankamai sužiūrėjau ligonius. Šią savaitę jau liepė rinktis – darbas (kasdien būti penkiaminutėje), ar vaikus į darželį vežiosiu. Dabar nesupratau – už ką?
Kai rėkiant bandžiau įsiterpti ir paklausti, ką negerai padariau, sakė, ko akis draskau? O skyriaus vadovui perdavė, kad jį pasiunčiau“, – draugui rašė Vytautas.
Kai bičiulis perklausė, ar gerai supratęs, kad kiekvieną dieną turi prisistatyti į penkiaminutę – rytinį gydytojų susirinkimą, Vytautas atrašė: „7 valandą būna penkiaminutė, tai reikalauja, kad kasdien būčiau, nepaisant darbo grafiko. Arba praeis, arba kariaut su teisininkų pagalba, arba spjaut ir išeit.“
„Kariaut su teisininkų pagalba? Gal geriau nueiti pas naująją direktorę?“ – pasiūlė draugas.
Vytautas atsakė: „Žodiškai, manau, nieko nebūtų, reikia tada man atgal raštą apie spaudimą ir psichologinį smurtą, niekinamas šeimos vertybes ir t.t.
Būtų normali šalis, toks žmogus nepadirbtų. Dabar trūksta kolektyvo vieningo aiškaus balso. Visi palaiko, sako, nekreipk dėmesio, visiems taip buvo. Bet iš tikro reiktų visiems susirinkti ir pasakyti, kad gana šitų nesąmonių.“
„Bet galiausiai rėkia jis ant tavęs. O ar gali ką blogesnio padaryti?“ – klausė draugas.
Vytautas atsakė: „Parašė raštą pavaduotojai, kad, jo nuomone, turi man skirti nuobaudą, kad neprižiūriu ligonių. Ji pasikvietė tiesioginį vadovą ir sako: „Nieko nenoriu girdėti – susitvarkykite viduje.“ Klausiu: ką negerai padariau dabar? Sako: „Nežinau.“
Šveicarijoje gyvenančiam broliui Vytautas irgi nuolat guodėsi, kad atmosfera darbe vis prastėja.
Kitai draugei Vytautas rašė: „Nesiseka senų bėdų įveikti. Liko savaitė iki atostogų, manau išgyvensiu, tada reikia apgalvoti viską ramiai ir priimti sprendimus. Pribrendau pokyčiams. Per atostogas galva prasivėdins, tikiuosi. Iš principo – metas mažinti krūvį.“
Prieš pat atostogas Vytautas jai prasitarė, kad vis dėlto laikas priimti sprendimus ir galbūt keisti darbą. Jis turėjo minčių eiti į Antakalnio polikliniką ir operuoti tik Dienos chirurginiame skyriuje, tikėdamasis, kad ten bus geriau nei Lazdynuose.
Vis dėlto savaitė iki savižudybės Vytautas pamėgino pasididinti darbo krūvį Lazdynuose, prašydamas jį papildomai įdarbinti tam pačiam Ortopedijos ir traumatologijos centrui priklausančiame Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriuje.
Tačiau Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas N.Porvaneckas paliko šį klausimą svarstyti vėliau – kai pats grįš iš suplanuotų atostogų.
Išskirtinė Vilniaus ligoninė
Talentingas medikas galėjo gauti darbą bet kur – jis ir dirbo papildomai privačiame „Northway“ medicinos centre.
Jei darbo sąlygos RVUL buvo tokios nepakeliamos, kodėl Vytautas jau anksčiau į viską nespjovė? Juolab kad, kaip teigė brolis, finansinių bėdų mediko šeima neturėjo – nors slėgė paskola būstui, abu sutuoktiniai uždirbdavo pakankamai, mėgo keliones ir galėjo sau tai leisti.
„Dirbti Lazdynuose medikams yra prestižas – ten didelis pacientų srautas, daug operuojama. Ortopedijos ir traumatologijos centre dirba nuostabūs specialistai ir labai geri žmonės. Ir N.Porvaneckas yra puikus chirurgas, turintis geras rankas ir galvą. Tik kaip vadovas jis, matyt, neatlaikė išbandymo valdžia“, – svarstė D.Jauniškis.
Mykolas, nors ir ne medikas, irgi tvirtina, kad Lazdynų ligoninė visiems gydytojams atrodo išskirtinė.
„Vilniuje ten galima įgyti daugiausia patirties, ten vyksta sudėtingiausios operacijos, nes pats didžiausias srautas pacientų, kurie atvyksta būtent su tokiomis traumomis, kurias gydyti specializavosi brolis. Be to, ten gali daugiausia išmokti, nes šalia – itin patyrę kolegos. Tad brolis įsivaizdavo, kad Lazdynai yra geriausia vieta medikui“, – sakė Mykolas.
Spaudimas – jau studentams
D.Jauniškis įsitikinęs, kad Vytauto mirtis susprogdino itin skaudų pūlinį. Vadinamasis mobingas – ilgalaikis, nuolat pasikartojantis žeminantis elgesys darbovietėje, kuriuo siekiama išjuokti ar net eliminuoti kolegą, yra ne vienoje Lietuvos įstaigoje.
„Tai, kad Kaunas kol kas tyli, nereiškia, kad ten mobingo nėra. Kaune tai prasideda nuo pirmojo kurso. Seimo narys, buvęs medikas Darius Kaminskas, dalyvavęs su manimi televizijos laidoje, pasakojo, kad ten jau studentai vadinami idiotais.
Po šešerių studijų metų atėję į rezidentūrą jie girdi tą patį, o galiausiai patys ima taip elgtis su jaunesniais kolegomis“, – sakė D.Jauniškis.
Reiklus sau ir kitiems
RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro ortopedo traumatologo Giedriaus Kvedero teigimu, profesoriaus N.Porvanecko veiksmai ir sprendimai niekada nekėlė abejonių, kad jis siekia užtikrinti geriausią įmanomą pagalbą ligoniui. Vadovas buvo reiklus ir sau, ir kitiems: darbas privalo būti atliktas profesionaliai. N.Porvaneckas paskutinis nuleisdavo rankas, stengdamasis padėti ligoniui.
„Gali kas nors nepasisekti, gali žmogus mirti, bet tai negali įvykti dėl to, kad gydytojas nežinojo, aplaidžiai pažiūrėjo ar ko nors nepadarė. Ar tokie reikalavimai yra nusikaltimas? Kalbant apie žmogaus gyvybę, kiekvienas mūsų sprendimas turi būti labai pagrįstas.
Negalime nuleisti kartelės, kad atsitiktų komplikacija, nes aplaidžiai žiūrėjome į savo darbą. Dėl to, kad neįsigilinome į situaciją, ne viską išsiaiškinome, neįdėjome savęs šimtu procentų. Ir to reikalauti yra privaloma“, – teigė G.Kvederas.
Jis sutinka su tuo, kad negalima reikalauti mediko dirbti ne darbo metu. Tada gydytojas privalo ilsėtis. „ Bet jei rinktumėtės daktarą, kuris, pasibaigus darbo valandoms principingai išeitų namo, būtų daug bėdų“, – sakė gydytojas.
Į RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centrą patenka daug vyresnio amžiaus pacientų. Net ir paprasčiausi lūžiai atsiliepia kitoms organizmo sistemoms ir neretai išjudina griūtį – gali pradėti streikuoti dėl amžiaus ir taip susilpnėjusi širdis, vidaus organai.
„Bet kuri operacija gali privesti prie komplikacijų. Reikia patirties pastebėti, kada pacientui pablogėjo. Kartais labai sunku pastebėti, kad ligonio būklė pradėjo blogėti: gal jis tapo labiau mieguistas, gal sunkiau kvėpuoja, nors spaudimas, pulsas, kvėpavimo dažnis nepasikeitė. Tik turint didelę patirtį ir nuolat stebinti tokį ligonį gali pastebėti blogėjimo pradžią ir imtis veiksmų.
Keičiantis gydytojams ir visam personalui, kartais kyla ženkliai didesnė grėsmė ligonio sveikatai ir gyvybei. Negalime dirbti pagal ne darbo grafiką ir negalime to reikalauti iš kitų, bet, deja, pats taip dirbu ir manau, kad kitaip nelabai įmanoma“, – įsitikinęs G.Kvederas.
Ar sąžiningai dalijosi krūvį?
Pasak mediko, teiginiai apie vadovo sisteminį tyčiojimąsi yra gerokai perdėti, nes kai kurie kolegos dabar pasidavė į kraštutinumą ir paprasčiausią pastabą laiko žeminimu.
Ne centro vadovas sudaro gydytojų darbo tvarkaraščius. Tai – skyriaus vadovų pareiga. O jauni medikai dažniausiai patys pasiskirsto budėjimus, tad kaltinti N.Porvanecką dėl to, kad velionis neva per daug dirbo ir dėl to pervargo, yra nesąžininga.
„Tegul kiekvienas to skyriaus gydytojas sau atsako, ar tikrai padėjo kolegai, ar tikrai po lygiai dalijosi darbus, ar tikrai padarė viską, kad darbo krūvis būtų visiems vienodas? Čia nėra jokio mobingo“, – įsitikinęs gydytojas G.Kvederas.
RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro medikui teiginiai, kad kolegos savižudybė galėjo įvykti dėl santykių darbe, atrodo nesuprantami.
„Žmogaus savižudybė – visada nesuvokiama ir nepateisinama. Mes niekada nerasime kaltų ir visiems mums dėl šio kolegos sprendimo buvo didžiulis šokas.
Tas įvykis susprogdino bombą, tačiau mirtį suplakti su mobingu yra didžiausia nesąmonė. Niekas neįsivaizduoja, kas iš tiesų įvyko, o komentuoti ir drabstytis pasvarstymais yra didžiausia nepagarba mirusiajam ir jo šeimai“, – įsitikinęs G.Kvederas.
Laukia pacientų eilė
Nors profesorius N.Porvaneckas atostogauti planavo tik savaitę, aplankydamas dar nematytą Dubrovniką, po skandalo jo atostogos užtruko daugiau kaip mėnesį.
RVUL nutįso eilė ligonių, laukiančių suplanuotų operacijų pas auksinių rankų specialistą.
Buvę N.Porvanecko pacientai stoja profesoriaus pusėn ir negali patikėti jam mestais kaltinimais.
„Šis gydytojas mane pastatė ant kojų tada, kai kiti medikai tik skėsčiojo rankos. Po avarijos man lūžo abi kojos, o operacijos atrodė paprastos, nes lūžiai buvo uždari.
Nepaisant to, dvejus metus visiškai nevaikščiojau. Tik po to, kai patekau pas N.Porvanecką, pagaliau pradėjau vaikščioti. Tai – ne tik puikus specialistas, bet ir labai geras žmogus. Nesu mačiusi, kad jis žemintų kolegas“, – teigė 67 metų Vanda iš Kėdainių.
Šią moterį N.Porvaneckas operavo šešis kartus. Pastarąjį kartą – šiemet balandį, kai, pralaukusi eilėje dvejus metus, Vanda pagaliau buvo paguldyta į RVUL pakeisti susidėvėjusio kojos sąnario.
„Jei tiek laukusi staiga sužinočiau, kad profesorius manęs neoperuos, nes yra atleistas iš darbo, paduočiau ligoninę į teismą. Bandžiau kreiptis į kitus gydytojus, važiuoti į Kauną man būtų daug arčiau, bet būtent tie medikai su manimi elgėsi arogantiškai ir net įžeidžiančiai“, – tvirtino moteris.
Tinklalapyje pincetas.lt, kuriame pacientai turi galimybę palikti atsiliepimą apie gydytoją, iki Vytauto savižudybės atsiliepimai apie N.Porvanecką buvo beveik vien teigiami. Tačiau po tragedijos pasipylė profesorių įžeidžiantys komentarai.
Kraupi žinia – oro uoste
Profesorius N.Porvaneckas trečiadienio vakarą pasirašė ir išsiuntė raštą RVUL vadovybei, prašydamas atleisti iš Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovo pareigų ir nuo lapkričio 18 dienos priimti jį Ortopedijos skyriaus ortopedo traumatologo pareigoms vienu etatu.
„Esu įvardijamas žudiku. Ilgai svarsčiau, kaip pasielgti, nes teisiškai nebuvo jokių motyvų mane atleisti iš centro vadovo pareigų ir galėjau nepasiduoti spaudimui.
Kitoje svarstyklių pusėje – ligoninės reputacija. Siekdamas greičiau užgydyti tas žaizdas, geriau aukosiuosi nei stosiu kam nors skersai kelio“, – sakė N.Porvaneckas, duodamas išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
Profesorius atsakė į visus nepatogius klausimus, bet dėl susiklosčiusios situacijos nieko nekaltino. Jis griežtai atmeta teiginius, kad galėjo pastūmėti jauną kolegą priimti kraupų sprendimą.
Ministerija priversta reaguoti
Sniego gniūžtė po jauno traumatologo sprendimo pasitraukti iš gyvenimo virto milžiniška lavina – vis daugiau medikų prabyla apie sistemines bėdas dėl darbe patiriamo spaudimo ir jiems tenkančio krūvio.
Į tai priversta reaguoti ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).
Ministras Aurelijus Veryga sudarė darbo grupę, sieksiančią stiprinti medikų psichikos sveikatos būklę ir ydingą situaciją dėl medikų darbe patiriamo psichologinio smurto keisti iš esmės. Jau pradėjo veikti ir nemokama pasitikėjimo linija, kuria SAM kviečia skambinti medikus, darbe patiriančius psichologinį smurtą.
Atlieka vidinį tyrimą
Daktarė Jelena Kutkauskienė, RVUL direktorė: „Šiuo metu įstaigoje dėl prof. N.Porvanecko atliekamas vidinis tyrimas. Jo metu gauti rezultatai leis priimti sprendimus dėl profesoriaus tolesnio darbo RVUL, o kol kas jokios išankstinės prielaidos ar nuogirdos nebus komentuojamos.
Po kolegos savižudybės buvau susitikusi su prof. N.Porvanecku keletą kartų, siekdama išsiaiškinti darbo organizavimo centro skyriuose ir emocinio klimato kolektyve klausimus. Analogiški susitikimai vyko ir su kitais padalinių, kuriuose dirbo velionis gydytojas, vadovais.
Po tragedijos RVUL darbuotojams yra sudaryta galimybė anonimiškai pranešti apie mobingą ligoninės vadovybei, paliekant pranešimą dėžutėje prie įėjimo į Administraciją. Kol kas esame gavę 2 pranešimus. Dėl šių atvejų vyksta vidiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti pranešimų pagrįstumą.
Čia yra ligoninė, kur gydytojo klaidos kaina gali būti paciento gyvybė, tad darbuotojų profesionalumui keliami aukščiausio lygio standartai. Būti vadovu nėra lengva, nes reikia atstovauti ir pavaldinių interesams, ir drauge užtikrinti kokybišką paslaugą pacientui.
Išlaikyti balansą tarp reiklumo, principingumo ir empatijos darbuotojui – viena sunkiausių žmogiškųjų santykių valdymo užduočių, tenkanti vadovui. Pastabos dėl darbo kokybės yra neatsiejama tęstinio profesinio ugdymo proceso dalis, tačiau kritika turi būti išsakoma dalykiškai, neturint ketinimo asmeniškai įžeisti arba pažeminti darbuotoją.
Ligoninėje yra patvirtintas Elgesio kodeksas, apibrėžiantis elgesio principus, kuriais privalo vadovautis visi įstaigos darbuotojai, ir šių nuostatų turi laikytis tiek vadovai, tiek nevadovaujančiose pozicijose dirbantis personalas.
Be abejo, tokia tragedija kaip kolegos savižudybė neišvengiamai palieka savo pėdsaką. Todėl nedrįsčiau teigti, kad gyvename taip pat, kaip iki jos, ar kad psichologinė būsena yra gera. Tačiau dedame daug pastangų, kad mūsų darbuotojai kuo lengviau išgyventų mus ištikusią krizę ir kad kuo greičiau galėtume grįžti į normalų darbo ir gyvenimo ritmą.“
* * * * *
Visą straipsnį ir išsamų profesoriaus interviu skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“
