Talentingi ir ištikimi Lietuvai diplomatai Artūras Žurauskas ir R.Juška ambasadorių postus Azerbaidžane ir Vengrijoje prarado 2013 metų rugsėjį po to, kai jų pokalbiai apie diplomatijos ir verslo užkulisius buvo paviešinti internete.
Nors prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Algirdas Butkevičius bandė teigti, kad paviešinti diplomatų pokalbiai laikytini Rusijos specialiųjų tarnybų provokacija prieš Europos Sąjungai pirmininkaujančią Lietuvą ir Vilniuje vyksiantį Europos viršūnių susitikimą, kuriame planuota pasirašyti sutartį su Ukraina, todėl A.Žurauskas ir R.Juška neteko ambasadorių postų.
Bet tai buvo tik valdžios versija.
Iškviestas į Vilnių A.Žurauskas atsistatydino pats, o R.Juška atkakliai gynėsi siekdamas įrodyti teisybę.
Jie abiem, kaip diplomatams, buvo parinkta bene griežčiausia bausmė – jie įvertinti kaip praradę valstybės vadovų pasitikėjimą.
Tyliai ir neprieštaraudamas mestiems kaltinimams kurį laiką Užsienio reikalų ministerijoje (URM) padirbėjęs A.Žurauskas vėl buvo paskirtas ambasadoriumi. Šį kartą Latvijoje.
Tačiau R.Juška net ir po palankių jam teisėsaugos sprendimų buvo spaudžiamas palikti ministeriją.
Kodėl rusus domino R.Juška?
2013 metų liepą svetainėje youTube.com atsiradusiame R.Juškos ir URM Rytų kaimynystės politikos departamento direktoriaus pavaduotojo Zenono Kumetaičio pokalbyje girdėti, kaip diplomatai aptarinėjo rengiamą premjero A.Butkevičiaus vizitą į Sankt Peterburgą.
„Jis tikisi, kad visiems į konferenciją atvykusiems premjerams Rusijos premjeras skirs laiko?“ – stebėjosi R.Juška.
Ambasadorius taip pat šmaikštavo, gal būtų gerai premjerui į kelionę įdėti kramtomosios gumos ar uostomojo tabako.
„Būtų labai kietas tas mūsų Butkevičius“, – lyg pats iš savęs dar pasijuokė R.Juška.
Z.Kumetaitis šmaikštavo, kad įdės ir „semkų“ (saulėgrąžų. – Red.). Pareigūnai tada dar pasikalbėjo ir apie ministerijos vadovų bendravimo stilių. Aptarė viceministro Vytauto Leškevičiaus pomėgį visus reikalus tvarkyti telefono žinutėmis.
R.Juška užsiminė, kad V.Leškevičiaus, kaip ir ministro Lino Linkevičiaus, beveik nebūna Vilniuje: jie susitinka kur nors Briuselyje ir viską derina telefonu.
„Kai negali susėsti ir pašnekėti ne tik apie konkrečius dalykus, bet ir ką nors dar paburti, kokia čia diplomatija? Tada ir valdo verslininkai. Jie randa laiko“, – vienas kitam guodėsi diplomatai.
Jie sutarė, kad atsainus ministerijos vadovybės požiūris į darbą kartais lemia ir keistų iniciatyvų Vilniuje atsiradimą.
Viena tokių – Seimo narių bandymas suburti Kalnų Karabacho draugų grupę, dėl kurios diplomatams buvo iškilę nemažai rūpesčių.
Z.Kumetaitis kolegai papasakojo, kaip ministerijos duris varstė Azerbaidžano ir Armėnijos ambasadoriai: „Buvo kelios savaitės, kai azeras ir armėnas pasikeisdami vaikščiodavo pas mus jau kiekvieną dieną, po kelis kartus ateidavo ir aiškindavo. Vienas sakydavo, kad jūsų pozicija – proarmėniška, o kitas – kad proazerbaidžanietiška.“
R.Juška paatviravo labiau simpatizuojąs armėnams: „Aš priklausau tiems, kurie remia armėnus. Kadangi jie yra krikščionys, lygiai taip pat nukentėjo nuo Stalino kaip ir mes. Ir aš juos remiu. Labai pasyviai, bet...“
Tokia ambasadoriaus nuomonė buvo sudominusi Azerbaidžano žiniasklaidą.
Dar prieš tarnybą ambasadoriaus poste Vengrijoje R.Juška taip pat pakliuvo į specialiųjų tarnybų paspęstas pinkles.
Jis buvo minimas ir 2007 metų Rusijos agentų įrašytuose Gruzijos politikų pokalbiuose su mūsų šalies diplomatais, kad esą reikėtų užmušti Baltarusijos opozicijos lyderį Aliaksandrą Milinkevičių.
Tada per vieną Rusijos televiziją buvo paviešinti Gruzijos Parlamento Gynybos ir saugumo komiteto vadovo Givio Targamadzės pokalbiai su tuomečiu URM sekretoriumi Albinu Januška bei R.Juška, kuris tuo metu ministerijoje dirbo Politikos analizės ir planavimo departamente.
Kai R.Juška buvo atšauktas iš ambasadoriaus posto Vengrijoje, Lietuvos diplomatai, politikai ir politologai vienu balsu tvirtino, kad abiejų provokacijų braižas labai panašus.
Siūlė palengvinti keliones
Buvęs ambasadorius Azerbaidžane A.Žurauskas paviešintuose internete pokalbiuose telefonu bendravo su URM Rytų kaimynystės politikos departamento skyriaus vedėju Gediminu Kaspučiu ir kažkokiu verslininku Kęstučiu.
Įraše paskelbtuose pokalbiuose galima suprasti, kad verslininką Kęstutį ambasadorius gerai pažįsta, nes žadėjo jam padėti prisivilioti į Lietuvoje rengiamą tarptautinę aviacijos konferenciją įtakingą Turkmėnistano ministrą, turintį ryšių su šios šalies aviacijos verslu.
Verslininkui pasigyrus, kad jam pavykę Nigerijai parduoti prabangų lėktuvą, ambasadorius A.Žurauskas pasiūlė lėktuvu aprūpinti ir mūsų šalies prezidentę D.Grybauskaitę.
„Ji dabar pigių skrydžių bendrovių lėktuvais skraido. Kažkaip jai reikėtų padėti. Gal net padovanoti reikėtų?“ – tarpusavyje šmaikštavo ambasadorius ir verslininkas.
Negynė ambasadorių
Po paskelbtų internete R.Juškos ir A.Žurausko pokalbių užsienio reikalų ministras L.Linkevičius tvirtino manąs, kad tai – provokacija, o paskleista informacija neturinti nieko bendro su Lietuvos pozicija.
Tada ministras tikino, kad įvykį išsiaiškins URM Generalinė inspekcija, o Valstybės saugumo departamentas surinksiąs žvalgybinę informaciją.
Ir kilus paviešintų ambasadorių pokalbių skandalui, ir po to, kai šį rudenį R.Juška pasitraukė iš gyvenimo, ne vienas patyręs diplomatas, bendravęs su „Lietuvos rytu“, tvirtino, kad tuomečiai šalies vadovai tiesiog privalėjo apginti, o ne nulinčiuoti niekuo dėtus savo ambasadorius. Kalbėta, kad su jais buvo susidorota prezidentės D.Grybauskaitės užsakymu.
Atšauktas iš ambasadoriaus posto Vengrijoje R.Juška buvo tapęs URM Politikos planavimo departamento ambasadoriumi ypatingiems pavedimams.
Bet naujos pareigos diplomato nenuramino. Jis nuolat siekė, kad teisėsauga imtųsi tirti, kaip jo pokalbiai pateko į viešumą.
Be to, R.Juška prokurorams tvirtino, kad jo pokalbių buvo klausomasi ir po skandalo.
Diplomatas prokurorų prašė, kad būtų ištirta, kodėl valstybės institucijos – VSD ar URM – nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo, kuris turėjo atsakyti į klausimą, kaip neteisėti ir, matyt, sumontuoti įrašai atsidūrė internete.
R.Juška turėjęs įtarimų, kad jo klausėsi ir Lietuvos specialiosios tarnybos.
R.Juškos poziciją palaikė ir dalis tuomečio Seimo Užsienio reikalų komiteto narių. Labiausiai jiems rūpėjo susipažinti su URM vidaus tyrimo medžiaga, tačiau jos taip ir nepavyko gauti. Susipažinti su tyrimo išvadomis nebuvo leista nei R.Juškai, bei A.Žurauskui.
Todėl R.Juška trenkė durimis ir paliko URM. Nors ir jautėsi apjuodintas, A.Žurauskas elgėsi nuolankiau ir toliau tyliai dirbo.
R.Juška tvirtino, kad jį iš ministerijos išvijo ne tik aštrėjantys santykiai su jo negynusia vadovybe, bet ir akivaizdus Lietuvos diplomatijos nuosmukis.
Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos jis 2014 metais įsidarbino europarlamentaru tapusio Petro Auštrevičiaus biure Briuselyje.
Palankūs sprendimai nepadėjo
Po kurio laiko R.Juška vis dėlto sulaukė jam palankių teisėsaugos sprendimų: 2016-ųjų rudenį Generalinė prokuratūra paskelbė, kad vieni jį iš ambasadoriaus posto išvertę pokalbiai – sumontuoti, kiti – nevientisi.
Tačiau prokurorai savo tyrimą sustabdė, nes esą negalėjo nustatyti asmenų, paviešinusių R.Juškos ir A.Žurausko pokalbius.
„Ką dabar pasakytų L.Linkevičius apie tai, kad privačiame pokalbyje pajuokavau apie „kramtoškę“, kurią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įnirtingai kramtė pirmajame ir vieninteliame susitikime su prezidente D.Grybauskaite Helsinkyje 2010 metais?
Tada ministras tuo labai piktinosi, bijojo Maskvos atkirčio. Suprantama, juk tuomet santykiai su Rusija nebuvo tokie priešiški kaip dabar. Šiuo metu L.Linkevičius yra karščiausias ultrapatriotas, kalbantis apie valstybininkų stygių Lietuvos politikoje“, – 2016 metų spalį svarstė R.Juška.
Po to, kai R.Juška savo sodyboje iš anksto viską apgalvojęs pasitraukė iš gyvenimo, prisimindamas, kaip jis buvo atleistas iš ambasadoriaus posto, L.Linkevičius „Lietuvos rytui“ tvirtino: „Jis neturėjo premjero A.Butkevičiaus ir prezidentės D.Grybauskaitės pasitikėjimo.“
Paklaustas, kaip vertina kai kurių buvusių R.Juškos kolegų ir jį pažinojusių politikų nuomonę, kad tragiškai jo gyvenimo lemčiai įtakos galėjo turėti tik provokacija grįstas atleidimas iš darbo, ministras tvirtino, esą taip teigti būtų pernelyg kategoriška: „Jis, kaip ir A.Žurauskas, nebuvo atleistas iš URM, o tik nušalintas nuo ambasadoriaus posto. Jis galėjo ministerijoje toliau dirbti.“
Aiškindamas, kas lėmė, jog dėl savo principų R.Juška buvo priverstas išeiti iš ministerijos, o A.Žurauskui vėl buvo suteikta galimybė dirbti ambasadoriumi, L.Linkevičius tiesaus atsakymo išvengė: „A.Žurauskas elgėsi visiškai kitaip – padirbo ministerijoje ir po kiek laiko vėl buvo paskirtas ambasadoriumi.“
Bendraudamas su „Lietuvos rytu“ po R.Juškos savižudybės A.Žurauskas prisipažino nebenorįs prisiminti ir aiškintis, ar abu su kolega pelnytai prieš daugiau kaip šešerius metus neteko ambasadorių postų: „Neverta sklaidyti praeities puslapių. Gyvenimas eina į priekį. Atsistatydinau tada, grįžau į ministeriją, dirbau tai, ką man pasiūlė.
Buvo sunku, bet – tik tiek. Turėjau savo darbo barą, kuriame panaudojau visą savo patirtį.“
Paklaustas, kaip vertina tai, kad, nepaisant to, jog paviešinti jo bei R.Juškos pokalbiai internete ir vertinti kaip Rusijos provokacija, tačiau buvę šalies vadovai jų atsižadėjo, A.Žurauskas tvirtino manąs, jog buvo tapęs provokacijos auka: „Tai faktas. Bet iš laiko perspektyvos viską jau vertinu ramiai. Jausmams nėra vietos, nes mes – statutiniai pareigūnai.“
Pokalbius įrašinėjo savi
Iš karto po R.Juškos ir A.Žurausko paskelbtų internete pokalbių skandalo tuometis Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas, patyręs teisėsaugininkas, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarybos direktorius, o dabar Joniškio meras Vitalijus Gailius pareiškė, kad tai – Lietuvos specialiųjų tarnybų darbas: „Aš turiu pakankamo pagrindo manyti, kad duomenys į internetą buvo įkelti iš Lietuvos ir jie gauti iš Lietuvos operatorių.“
Jo nuomonei pritariantys politikai taip pat laikėsi pozicijos, kad greičiausiai diplomatų įrašyti pokalbiai buvo parūpę prezidentei D.Grybauskaitei, mėgusiai, kad pagal juos būtų sukurpiamos įvairios pažymos, kuriomis ji dažnai manipuliuodavo.
Apie tai, kad pokalbiai galėjo būti įrašyti Lietuvoje, buvo prasitaręs ir pats R.Juška.
Tuometis VSD vadovas Gediminas Grina, po diplomato savižudybės paklaustas, ar jam buvo žinomas faktas, kad diplomatų pokalbiai galėjo būti įrašyti Lietuvoje, kalbėjo aptakiai: „Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Bet galiu pasakyti tik tiek, kad mes tikrinome diplomatų telefonus ir visą medžiagą atidavėme URM. To mūsų prašė pati ministerija.“
Paprašytas vis dėlto patikslinti, kur ir kas galėjo įrašyti R.Juškos ir A.Žurausko pokalbius, G.Grina paaiškino: „Šitoje istorijoje visiškai nesvarbu, kur tie pokalbiai buvo įrašyti. Sumontuoti juos galima ir Aliaskoje. Būtent prokuratūra privalėjo išsiaiškinti, kas darė nusikalstamas veikas.“
Po A.Žurauską ir R.Jušką sukrėtusio skandalo politiniuose kuluaruose kalbėta, jog tuometė prezidentės D.Grybauskaitės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais, dabar dirbanti ambasadore prie Europos Sąjungos, Jovita Neliupšienė kai kuriems žinomiems politikams prasitarusi, kad VSD turi tų pokalbių įrašus, o gal net ir originalus.
Vylėsi grįžti į ministeriją
R.Juškos tragedija privertė dar atviriau prabilti tuos kolegas, kurie jį gynė ir 2013 metais.
Buvęs ambasadorius JAV, Seimo narys Žygimantas Pavilionis kalbėjo be diplomatams būdingo aptakumo: „Tokiam baisiam Renato žingsniui tikrai turėjo įtakos tai, kad jis buvo atleistas iš ambasadoriaus posto ir jam pareikštas nepasitikėjimas.
Kaip vienas mūsų bendras pažįstamas pasakė: tie, kurie nuolat vaidina kovojantys su Rusijos propaganda, neapgina savo žmonių, iš tikrųjų kovojančių ne tik su propaganda, bet ir su autokratiniais režimais.
Vakarų šalyse jų diplomatų atžvilgiu vykdomos priešiškų valstybių provokacijos paprastai net nekomentuojamos. Viskas išsiaiškinama viduje.
O Lietuva tapo priešiškos šalies įrankiu prieš R.Jušką, vieną labiausiai patyrusių diplomatų, ypač Baltarusijos klausimais. Jis net buvo vadinamas Misteriu Baltarusija.“
Ž.Pavilionis priminė, kad R.Juška buvo įtrauktas į juoduosius Rusijos ir Baltarusijos sąrašus: „Užuot tokį žmogų gynę, pašalinome iš diplomatinės tarnybos.“
Buvęs užsienio reikalų ministras, parlamentaras Audronis Ažubalis tvirtino manąs, kad ir A.Žurauskas, ir R.Juška iš ambasadorių pareigų buvo atleisti už nieką: „Nenoriu tų jų pokalbių komentuoti, juolab kad teisėsaugininkai nustatė, jog jie buvo sumontuoti.
Tik norėčiau pažymėti, kad vienas iš atleistų ambasadorių nepelnytą kaltę pripažino, o kitas kovojo už teisybę. Mano galva, R.Juškai tokie smūgiai negalėjo likti be pasekmių.“
A.Ažubalis prasitarė girdėjęs, kad po to, kai buvo paskelbta, jog paviešinti internete pokalbiai yra sumontuoti, R.Juška bandė sugrįžti į URM, tačiau sulaukęs neigiamo atsakymo.
Lietuva – tik tarp lyderių
Buvusiam Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovui Jonui Miliui su R.Juška teko bendrauti lankantis tarnybiniais reikalais Balkanų šalyse: „Jis buvo tikras pavyzdys, koks turėtų būti Lietuvos ambasadorius. Buvo ne tik ypač profesionalus diplomatas, bet ir didelis Lietuvos patriotas.“
R.Juška, dirbdamas ambasadoriumi Vengrijoje, atstovavo mūsų šaliai ir Balkanuose. Kai šie kraštai ruošėsi stoti į Europos Sąjungą ir privalėjo pertvarkyti savo Maisto ir veterinarijos tarnybas pagal europinius reikalavimus, jis pats susirado J.Milių, kurio dėka Lietuvos tarnyba buvo laikoma Europoje kone pavyzdine.
„Pasirodo, jis nuolat domėjosi, kaip dirba VMVT ir tuo, kad mes ne vienus metus padėdavome ir panašioms kitų šalių tarnyboms.
Renato dėka mes Balkanų šalyse laimėjome europinius projektus, pagal kuriuos dirbome ne vienus metus. Kai tie konkursai buvo paskelbti, abejojau, ar mes pajėgsime konkuruoti su didžiausiomis Europos valstybėmis, gal geriau būti jų partneriais?
Ambasadorius man ryžtingai atkirto: „Ne, Jonai, Lietuva turi būti lyderė, o Europos senbuvės tegul būna mūsų partnerėmis.“
Taip ir įvyko. Mūsų partnerėmis tapo Vokietija, Italija ir kitos didžiosios Europos valstybės“, – prisiminė J.Milius.
Jis taip pat teigė, kad dirbdamas Vengrijoje ir Balkanų šalyse R.Juška nuolat domėjosi lietuviškų maisto produktų eksportu į ES ir nekart padėjo VMVT ruošti narystės ES siekiančių Balkanų šalių tarnybas.
„Paskutinį kartą su Renatu bendravau lėktuve, skrendant iš Briuselio į Vilnių, likus maždaug mėnesiui iki tragedijos.
Mačiau, kad jis dėl kažko susirūpinęs, be nuotaikos. Pakviečiau juos abu su žmona papietauti ir atvirai pasikalbėti, bet jie atsisakė“, – pasakojo J.Milius.
Priėmė kaip profesionalą
Išėjęs iš URM R.Juška iki šių metų vasaros penkerius metus dirbo su antrai kadencijai į Europos Parlamentą išrinktu P.Auštrevičiumi. Jis savo buvusį bendradarbį apibūdino kaip patyrusį diplomatą ir savo srities profesionalą:
„Manyčiau, kad vertindami paviešintus R.Juškos ir A.Žurausko privačius pokalbius tuomečiai mūsų šalies vadovai įrašė savo vardus į vieną gėdingiausių politinio gyvenimo istorijų.“
P.Auštrevičius pastebėjo, kad R.Juška buvo jautrus žmogus. Atšaukdami jį iš ambasadoriaus posto ir pavertę vos ne tėvynės išdaviku šalies vadovai pastūmėjo jį žengti tragišką žingsnį.
„Jis buvo beprotiškai prisirišęs prie diplomatijos tarnybos. Savo darbą atlikdavo su aistra ir dirbdavo kur kas daugiau, nei priklausydavo. Viską darydavo iš įsitikinimų. Buvo didelis Lietuvos patriotas ir pirmasis ambasadorius, prie Lietuvos ambasados Vengrijoje pakabinęs mūsų šalies istorinę vėliavą su Vyčiu.
Lietuvos istorija buvo jo gyvenimo dalis. Todėl apkaltinti tokį žmogų neištikimybe valstybės vadovams – baisus smūgis“, – apie bendražygį pasakojo P.Auštrevičius.
Jis apgailestavo, kad už nebūtus dalykus R.Juškai buvo atkeršyta su kaupu. Neneigė, kad jis kentėjo, nes buvo nepelnytai pažemintas. Tai galėjo išprovokuoti depresiją.
„Gaila, kad mūsų valstybės tarnyboje negerbiamas žmogus, stengiamasi visus paversti nuolankiais tarnais. Tie, kurie nulenkę galvą ir suglaudę kojas ištvėrė pažeminimą, tapo nugalėtojais. O ieškojęs teisybės ir nesižeminęs Renatas tapo atpirkimo ožiu. Juk prieš jį buvo įvykdytas gerai apgalvotas nusikaltimas“, – dėstė P.Auštrevičius.
Jis teigė pastebėjęs, kad per penkerius bendro darbo metus Briuselyje R.Juška buvo atsigavęs, puoselėjo viltį sugrįžti į tarnybą URM.
Matyt, jis patyrė dar vieną smūgį, nes kai D.Grybauskaitė buvo išrinkta prezidente antrajai kadencijai, o ministerijos vadovybė liko ta pati, tapo aišku, kad durys į diplomatinę tarnybą jam užtrenktos.
Teko gydytis depresiją
P.Auštrevičius patvirtino ir kitų R.Juškos draugų kalbas apie tai, kad R.Juška stengėsi nepasiduoti depresijai – lankydavosi pas medikus, vartojo vaistus.
„Mūsų kolektyvas žinojo Renato bėdas. Į tai atsižvelgdavome. Kai reikėdavo, jam būdavo suteikiama galimybė dažniau bendrauti su šeima, kurią jis labai mylėjo“, – pasakojo P.Auštrevičius.
Po šią vasarą antrą kartą laimėtų rinkimų į Europos Parlamentą jis pakeitė visą savo komandą. Iš darbo buvo atleistas ir R.Juška. Tačiau P.Auštrevičius tikino, kad jie nebuvo išsiskyrę visam laikui, tarėsi ateityje bendradarbiauti.
„Turėjome įvairių sumanymų ir projektų, kuriuose Renato įdirbis būtų labai pravertęs. Jis taip pat žinojo, kad galės sugrįžti į mano komandą.
Tačiau to juodojo 2013–2014 metų laikotarpio išgyvenimai vis atsinaujindavo. Juk žmogus – ne akmuo. Renatui labai padėjo darni šeima, puikūs santykiai su žmona ir sūnumi bei dukra, kurie jau studentai.
Tačiau jį žlugdė tie klastingi smūgiai iš savo darbovietės ir tai, kad vadovai jo atsižadėjo tokiomis niekingomis aplinkybėmis“, – tvirtino P.Auštrevičius.
Per laidotuves – himnas
Svarstydamas apie gyvenimą ir laimę R.Juška prieš kelis mėnesius savo paskyroje socialiniame tinkle rėmėsi Altajaus kalnuose gyvenančios gydytojos Svetlanos Kazinos išmintimi: „Liaukitės vaikytis madų ir neapsimetinėkite, kad esate baisiai dvasingos asmenybės. Būkite tokie, kokie esate! Būkite savimi!“
„Lietuvą matau kaip mūsų vaikus – Povilą ir Emiliją, šiuo metu studijuojančią Amsterdame. Europietišką ir energingą, siekiančią žinių, atvirą, tolerantišką ir besišypsančią, kupiną optimizmo ir pasitikėjimo savimi, gebančią dirbti ir mokančią švęsti. Su gimtadieniu, mūsų Valstybe“, – taip feisbuke šiais metais per Kovo 11-osios iškilmes rašė R.Juška.
Per laidotuves prie jo kapo Kauno rajone, Tabariškių kaimo kapinėse, buvo sugrotas ir sugiedotas Lietuvos valstybinis himnas. Toks buvo paskutinis R.Juškos pageidavimas.
