– Laima, savo skaitytojams jūs pateikiate staigmeną – 600 puslapių psichologinį detektyvą. Kodėl?
– Atsakysiu norvegų detektyvų karaliaus Jo Nesbø žodžiais: „Yra tik du dalykai, apie kuriuos verta rašyti. Tai nusikaltimas ir meilė.“
Mes gal niekada nesusimąstome, kad tos dvi sąvokos taip susijusios. Ir kiekvieno nusikaltimo gilumoje glūdi meilė. Gal kažkada nepatirta meilė, skaudi, nelaiminga, nuodėminga, beviltiška, pikta, bet meilė.
Meilė ir nusikaltimas šiame romane yra svarbiausi siužeto varikliai.
Leidyklos nuolat manęs prašydavo parašyti meilės romaną. Atsisakydavau. Nes sukurti meilės romaną užtrukčiau gal savaitę. Man visada norisi ko nors sunkesnio.
– Šio romano gal dar niekas nespėjo perskaityti. Bet signalinį egzempliorių skaitęs leidyklos darbuotojas prasitarė, kad tokio žanro kūrinys lietuvių literatūroje – retas.
Tai tikrais įvykiais paremtas psichologinis detektyvas?
– Gal Lietuvoje toks žanras ir nėra dažnas, bet užsienio literatūroje jis populiarus. Čia susipina ir autentiška medžiaga, bylų apklausų protokolai, ekspertizės su išgalvotais herojų gyvenimais, jų meilės istorijomis.
Yra daug kriminalistų darbo kasdienybės ir jiems tenkančių iššūkių. Romane atsiveria intriguojanti nusikaltimų tyrimo tikrovė, apie kurią mes dažniausiai nenutuokiame.
Bet svarbiausias romano motyvas – moters kelionė iš pragaro bedugnės link. Ir ar įmanoma jai išsigelbėti.
– Intriguoja. Iki šiol jūsų, kaip detektyvų autorės, patirtis buvo tik straipsniai kriminaline tematika. Esate ėjusi daugelio Lietuvą drebinusių nusikaltimų pėdsakais. Ar ta jūsų patirtis turėjo įtakos, kad dabar parašėte knygą?
– Nepamirškite „Kalės istorijos“ – knygos apie Garliavos istorijos pradžią.
Ta knyga – dokumentinė.
Mano naujas romanas prasideda sakiniu: „Jie gulėjo upelyje šalia vienas kito veidu į dangų, užmerktomis akimis, galvutėmis į drumzliną pakrantės vandenį.“
Ir skaitytojai turėtų iškart suprasti, kad romano veiksmas suksis apie prieš dešimtmetį Lietuvą sukrėtusią istoriją.
Bet noriu pabrėžti – romano herojai, jų gyvenimo, meilės istorijos yra išgalvota ir nieko bendra neturi su realiais žinomo nusikaltimo žmonėmis. Taip pat – ir romano pabaiga.
Rašydama straipsnius patyriau, kad kiekviena mano nagrinėta istorija turi daug nutylėtų dalykų. Tai ir mano mintys, abejonės, kurios straipsnyje nebūna atskleistos, nes tai ne žurnalistės darbas. Dabar aš atsigriebiu – galiu ir tirti, ir nuteisti! Arba ne.
Istorijoje, kuri davė impulsą knygai, liko daug neatsakytų klausimų, nors nusikaltėlis nubaustas. Kas pagaliau nužudė vaikus? Ir – kodėl? Į tuos klausimus romane ir bandau ieškoti atsakymo. Nelengvas tai kelias...
Knygoje galima gilintis į nusikaltimo motyvus, todėl man ir kilo pagunda rašyti psichologinį detektyvą. Nužudyti žmogų ne taip lengva net nusikaltėliui.
Kiekviena žmogžudystė, jeigu yra tyčinė, turi turėti stiprų motyvą, kuris dažniausiai lieka neatskleistas.
„Turi motyvą, turi nusikaltėlį“, – sako mano romano veikėjas. Ir tai yra pasaulio kriminalistų nuostata. Kai motyvai neatskleisti, ir pati bausmė gali kelti abejonių.
– Tad viskuo abejok! Apie tokį priesaką tyrėjams jūs kalbate?
– Taip. Gal nustebsite, bet tyrėjai yra linkę pripažinti, kad jų sąžinė būtų ramesnė, jei į laisvę jie paleistų nusikaltėlį, o ne nubaustų nekaltą žmogų sunkia bausme.
Tyrėjų kančios dėl to, ką jie nusprendžia, yra taip pat vienas romano motyvų. Ir aš norėjau apie tai romane prabilti abejonių kankinamo paties tyrėjo lūpomis.
– Nerašantys skaitytojai visada paklaus – na kaip tie romanai, tie siužeto vingiai atsiranda rašytojui galvoje? Koks tai jausmas?
– Kai atsisėdau prie pirmojo lapo, neturėjau nei knygos pavadinimo, nei žinojau, kas bus žudikas. Tik netikėtai supratau, jog turiu labai daug – laisvę rašyti. Op!
Ir į mano rankas įkliuvo herojų gyvenimai. Galiu daryti su jais ką noriu! Galiu versti kentėti, galiu leisti pamilti, galiu išskirti. Lieka tik įsiklausyti, ką jie man sako, kur jie mane veda.
Rašymas buvo be galo įdomus. Tai neprilygo anksčiau mano parašytoms knygoms.
„Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“ bei „Mes. Lietuviai“ rėmėsi publicistiniais faktais, nors parašytos su humoru. „Skersgatvis dviem“ taip pat konkrečių žmonių, vyro ir moters, istorijos. „Kalės istorija“ – dokumentinė knyga.
Dabar kūriau visą romano audinį išgalvodama gyvenimus. Man patiko!
– Kiek laiko truko parašyti 600 puslapių romaną?
– Rašymas vis dėlto truko trumpiau, nei rutuliojosi istorija. Rašiau su didelėmis pertraukomis trejus metus, romano veiksmas vyksta septynerius.
Rankraštis keliaudavo su manimi po įvairius pasaulio kampelius, bet dažniausiai net neprisėsdavau prie jo.
Pamiršdavau net herojų vardus. Gal per daug įsijausdavau į herojų gyvenimą, todėl šlubuodavo sveikata.
Didžiausia patirtis rašant išgalvotą romaną ir buvo tai, kad turėjau gyventi savo skirtingų herojų gyvenimą, būti jais, įsijausti į jų poelgius bei motyvus.
Neturėjau jokio plano, nors mokykloje mus mokė iš pradžių susidaryti planą. Beveik iki pat romano pabaigos nežinojau, kas yra žudikas?
Nors iš pradžių aš maniau, kad herojai mano rankose, pradėjusi rašyti supratau, kad yra atvirkščiai, – aš jų spąstuose.
Herojai mano tušinuku patys vedžiojo savo gyvenimo linijas. Ir aš nekalta, kad knyga išėjo tokia stora. Jie kalti!
– Ar reikėjo mokytis kažkokios detektyvo rašymo technikos? Lietuvių literatūroje mes gal ir neturime tvirtų detektyvų rašymo tradicijų? Kas jūsų mokytojai?
– Detektyviniame romane svarbu, kad skaitytojas nuolat spėliotų. Eini slėpynių su skaitytoju. Tam tikroje vietoje nutraukti pasakojimą, vesti skaitytoją klaidingu keliu. Bet ne per daug.
Vienu žodžiu, turi elgtis kaip ta mergina – bėgdama vis atsigręžti – ar ne per greitai bėgi?
Bet bendras motyvas turi būti prasmingas, vesti prie logiškos pabaigos. Nors detektyve ji nebūtinai turi būti logiška, kitaip tai būtų ne detektyvas, o metinė finansų ataskaita.
Detektyvo rašyti manęs niekas nemokė. Norvegai Herbjørg Wassmo, J.Nesbo ir amerikietis Johnas Katzenbachas – trys stulpai, iš kurių tikrai reikėtų mokytis.
– Ar daug romane asmeninių motyvų?
– Neslėpsiu – jų yra. Jie lyg mano, sutiktų žmonių gyvenimų, meilės istorijų atšvaitai.
Iš tikrųjų egzistuoja butas palėpėje su vienu langu, į jį dažnai pasižiūriu praeidama. Egzistuoja toks kaimelis. Kai kurie herojai. Galima atpažinti Vilniaus kavinukes. Ir daug dar, ką žinau tik aš viena.
– Jūs jau legendinė rašytoja vien dėl to, nes, kaip girdėjau, visas savo knygas parašėte tušinuku?
– O kuo dar būtų galima? Juk tai rankraščiai – vadinasi, ranka rašyti! Surašiau visus redakcijos tušinukus, ačiū Ūkio skyriui.
Ant mano rašomojo stalo visada daug tuščių kavos puodukų, jei rašyti nesiseka. Ir rašydama būtinai turiu žiūrėti į tolį, kaip H.Wassmo – į fjordus. Ta prasme aš jau kaip ir rašytoja!
– Tad jau labiau jaučiatės esanti rašytoja nei žurnalistė?
– Turbūt ne. Rašytoju gali pasijusti tik parašius ką nors panašaus į „Karą ir taiką“.
– Ar sunku buvo sugalvoti knygos pavadinimą?
– Sunku. Bet jis nukrito lyg iš dangaus paskutinę akimirką. Ir viršelis. Popierinis laivelis, plaukiantis į savo pražūtį...
Viskas puikiai sutapo – visų knygų viršeliai ir pavadinimai sugalvoti pačios. Leidyklos į tai nesikiša.
Vienu žodžiu, galiu pasakyti – romaną rašyti buvo malonumas.
Tikiuosi, kad ir skaitytojams bus malonumas skaityti. Nes intrigos ten pakaks.
O už tuos du malonumus yra ir malonus atpildas – tau už tai leidykla dar ir moka!
– Ir paskutinis klausimas. Sakėte, kad iki pat knygos pabaigos nežinojote, kas yra žudikas. Ar dabar jau žinote?
– Ne! Tikiuosi, kad skaitytojas tai išsiaiškins pats.
