Arbačiauskai savo sodyboje A.Ramanauską-Vanagą ir jo artimuosius su pertraukomis slėpė nuo 1953 metų vasaros iki 1954 metų rudens.
Partizanų ryšininkas, ūkininkas, šaulys V.Arbačiauskas-Ąžuolas nuo 1944 metų rizikuodamas gyvybe perduodavo jiems svarbias žinias, maistą, pranešdavo apie susitikimų vietas, stribų išpuolius, platindavo pogrindinę laisvės kovotojų spaudą, juos priglausdavo.
Likimas ryšininką suvedė ir su A.Ramanausku-Vanagu, kurio autoritetas buvo milžiniškas.
„Tėvas sakydavo – jei Lietuva taps laisva, o Vanagas liks gyvas, jis bus šalies prezidentas“, – prisiminė J.Arbačiauskas, sovietmečiu aktyviai sportavęs, dalyvavęs dviračių varžybose, o vėliau krimtęs trenerio duoną.
Tėvas ir sūnus tapo ryšininkais
Pirmos sovietinės okupacijos metu (1940-1941) Stalino saulės skaudžiai nusvilinti Lietuvos gyventojai po antrosios bangos masiškai būrėsi į pasipriešinimo pogrindį.
Šauliams prieš karą priklausęs V.Arbačiauskas papildė rezistentų gretas – tapo partizanų ryšininku.
Ypač stiprus ginkluotas pasipriešinimas nuvilnijo per Dzūkiją, kurioje veikė ir A.Ramanauskas-Vanagas.
„Vyrai ėmė ginkluotis, siūti uniformas, jungtis į būrius, o vėliau – į didesnius dalinius. Mano tėvo geri bičiuliai, buvę šauliai, puskarininkiai, mokytojai išėjo į miškus. Laisvės idėjos buvo labai stiprios, kariai prisiekdavo ją ginti iki paskutinio kraujo lašo.
Mūsų sodyboje partizanai pavalgydavo, numigdavo ir vėl grįždavo į miškus.
Sąlygos buvo nežmoniškai sunkios – vyrai būdavo pervargę, purvini, sulyti, sušalę, kamuojami įtampos, kentė buitinius nepriteklius.
Dabar lengva juodinti partizanus, juos menkinti ir kritikuoti. Norėčiau pamatyti, kaip kritikai patys elgtųsi tuo ypatingai sunkiu laikotarpiu“, – pasakojo J.Arbačiauskas, vėliau pasekęs tėvo pėdomis ir tapęs rezistencijos pogrindžio ryšininku.
Vaikas matė okupantų žiaurumą
Būsimas ryšininkas nuo vaikystės savo akimis matė siaubą, kurį visoje šalyje sėjo okupantai – pasibaigus karui į Sibirą buvo ištremtos J.Arbačiausko dėdės Juozo Arbačiausko, kaimynų Kielų, Karpavičių, Ramanciuškų šeimos vien tik todėl, kad jos turėjo šiek tiek daugiau žemės.
Tačiau gyvuliniuose vagonuose atsidurdavo daugybė mažažemių ir iš viso žemės neturinčių žmonių – labai dažnai pakakdavo visiško mažmožio, kad patektum į represijos mėsmalę.
Kad neatsidurtų trėmėjų rankose, V.Arbačiauskas su žmona Anele kurį laiką patys slapstėsi miške prie namų, taip pat savo sodyboje ąžuolu iškastoje duobėje, vaikus nuvesdavę pas patikimus žmones aplinkiniuose kaimuose.
Sovietiniai budeliai išvežė į Sibirą ir gero V.Arbačiausko draugo Stasio Raklevičiaus-Myslinčiaus šeimą su penkiais mažamečiais vaikais.
Suvedė laisvos kovos
Iki antrosios okupacijos V.Arbačiauskas nepažinojo A.Ramanausko-Vanago. Šių abiejų tėvynei pasišventusių vyrų likimus suvedė laisvės kovos.
Baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą, A.Ramanauskas-Vanagas dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, 1945 metų balandį jis pasirinko partizano kelią.
A.Ramanauskas-Vanagas troško gyventi nepriklausomoje valstybėje – matydamas, kokias kančias patiria jo tauta, jis papildė ginkluotų miško brolių gretas.
Kelis mėnesius vadovavęs Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, 1945 metų vasarą A.Ramanauskas-Vanagas tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono, o 1946 metais – Merkio rinktinės vadu.
1945 metų gruodžio 15 dieną jis su bendražygiais surengė vieną didžiausių operacijų šalyje – Merkinės puolimą, kurio metu nukauti NKVD smogikai, stribai, užimti okupacinės valdžios pastatai, o A.Ramanauskas-Vanagas po mūšio buvo apdovanotas už narsumą.
1947 metų rudenį jis pradėjo eiti Dainavos apygardos vado pareigas, o 1948 metais išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 metų vasarį A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris įvyko Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos.
Suvažiavimo dalyviai 1949 metų vasario 16-ąją priėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją – svarbiausią valstybingumo tęstinumo dokumentą pokario rezistencijos laikotarpiu.
Suvažiavimo metu A.Ramanauskas-Vanagas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, 1950 metų pradžioje jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadu.
Iškasė per Atgimimą
Ryšininkas V.Arbačiauskas-Ąžuolas priklausė Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinei. Šioje apygardai pačiame laisvės kovų įkarštyje vadovavo A.Ramanauskas-Vanagas.
V.Arbačiauskas buvo vertinamas už sugebėjimą veikti ypatingai atsargiai, greitai ir nepriekaištingai atlikti jam patikėtas užduotis, patikimumą.
Ąžuolo sodyboje NKVD smogikai ir stribai buvo surengę nemažai kratų, tačiau laimei, jiems nepavykdavo surasti nei partizanų, nei pasipriešinimo įrodymų.
Nors kratos rezultatų nedavė, sovietinė valdžia nesiliovė įtarinėjusi V.Arbačiauską ryšiais su Laisvės Kovos Sąjūdžiu – 1948 metais jis su savo žmona buvo areštuotas ir išvežtas į Jiezną, o vėliau į Kauno kalėjimą, kur per tardymus neišdavė miško brolių.
1951 metų balandžio 22 dieną V.Arbačiauskas buvo pagerbtas Laisvės Kovos kryžiumi, tą pačią dieną jam įteiktas ir pažymėjimas, kurį ryšininkas užkasė butelyje savo sodyboje ir iškėlė į dienos šviesą tik 1989 metais, į šalį įžengus Atgimimui.
Paaugęs ryšininku tapo ir V.Arbačiausko sūnus Jonas – pakinkęs arklį, vaikinas žiemą rogėmis pasiekdavo už 4 kilometrų Punios apylinkėse gyvenantį Petrą Liegų, kuriam perduodavo maišus su rugiais. Rugiuose buvo slepiama pogrindžio spauda, svarbūs partizanų dokumentai. Vaikinas vykdavo ir pas kitus pogrindžio dalyvius.
Lankėsi ir J.Lukša
1950 metais Kūčių išvakarėse pas ryšininką V.Arbačiauską apsilankė A,Ramanauskas-Vanagas ir kitas legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas, 1947 metais dukart prasiveržęs į Vakarus, parašęs užsienyje knygą apie laisvės kovas ir grįžęs į tėvynę padėti miško broliams.
Pernakvoję pas Arbačiauskus, Vanagas ir J.Lukša ankstų rytą persikėlė į kito ryšininko sodybą už 5 kilometrų ir ilgesnį laiką slėpėsi nuo stribų joje įrengtame bunkeryje.
1951 metų rugsėjo 4 dieną J.Lukša žuvo per MGB smogikų pasalą Pabartupio kaimo (Kauno r.) apylinkėse esančiame miške, o A.Ramanauskas-Vanagas tęsė kovą už laisvę.
1951 metais sunkiai susirgus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičui-Vytautui, šias pareigas ėjo Vanagas, po J.Žemaičio suėmimo likęs aukščiausiu pareigūnu dėl nepriklausomybės kovojančioje Lietuvoje.
Net patys okupantai, paieškoms metę didžiules pajėgas, jį vadino partizanų generolu.
Šeima slėpėsi šiene
Pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, A.Ramanauskas-Vanagas rašė atsiminimus, įteikdavo LLKS pažymėjimus aktyviems partizanų rėmėjams, kuriuos tvirtindavo atspaudu ir savo parašu.
1953 metų vasarą partizanų vadas su šeima įsikūrė V.Arbačiausko sodyboje Griškonyse.
Labiausiai sovietų ieškomas laisvės kovotojas, jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, dukra Auksutė ir uošvė Anelė Mažeikienė glaudėsi gyvenamojo namo viršutiniame aukšte įrengtoje palėpėje.
Šioje patalpoje buvo sukrautas šienas, kuriame slėpėsi legendinis partizanas su savo artimaisiais.
„Vanagas nuolat keisdavo vietas – persikeldavo pas kitus ryšininkus, paskui vėl grįždavo pas mus. Vietas keisdavo ir jo artimieji.
Retsykiais, šiltomis ir saulėtomis dienomis, jie visi keturi išeidavo pasivaikščioti į netoliese esantį miškelį, pabūti drauge gamtoje, o mano mama pintinėje atnešdavo jiems pietus“, – prisiminė J.Arbačiauskas.
Paliko didžiulį įspūdį
„Vanagas visada būdavo malonus, atrodė tvirtas ir pasitempęs, nepaisant sekinančio priverstinio slapstymosi. Matydavau jį išblyškusį, pavargusį, bet nepalaužtą. Nuo jo sklido didžiulė šiluma, dvasios stiprybė, inteligencija.
Pridėjus aštrų protą, puikius stratego, taktiko, vadovo, organizatoriaus gebėjimus, karines žinias, konspiracijos išmanymą, ištvermę, sugebėjimą telkti žmones, pasišventimą dėl savo krašto, matome neeilinės asmenybės paveikslą. Jo vardas dar gyvam esant tapo legenda“, – ištarė J.Arbačiauskas, bendravęs su partizanų vadu.
A.Ramanauskas tada dar paauglį Joną pakviesdavo pažaisti su juo šachmatais.
„Laimėdavęs porą partijų, jis imdavo „nepastebėti“ svarbių savo figūrų, leisdamas man, vaikui, atsilošti. Prieš pradedant žaisti pasiteiraudavo, ar jau paruošiau pamokas“, – šyptelėjo J.Arbačiauskas.
Nujautė savo likimą
Vanagas klausė J.Arbačiausko, kaip gyvena mokiniai, mokytojai, ragino būti jaunimą būti atsargiu: „Jūs – Lietuvos ateitis“.
„Ar matei miestelio aikštėse nužudytų ir išniekintų partizanų kūnus?“, kartą pasiteiravo moksleivio A.Ramanauskas.
Išgirdęs teigiamą Jono atsakymą, jis, tarsi nujausdamas savo ir visos šalies likimą, pasakė: „Mus jau baigia išgaudyti, ir aš gal greitai žūsiu, tačiau Lietuva vistiek bus laisva“.
Rodydamas vaikinui rankraščius, Vanagas atskleidė, jog rašo apie partizanus, jų kovas, kasdienę buitį, dvasinius išgyvenimus, okupaciją, sovietų nualintą kraštą.
„Rašau Lietuvos istoriją – kad niekas nebūtų pamiršta“, – ištarė neeilinis svečias.
Nemaža dalis 1952-1956 metais parašytų A.Ramanausko-Vanago atsiminimų gimė, jam gyvenant pas Arbačiauskus.
Sovietinės eros uždangai nusileidus, šie patikimų rankų išsaugoti žodžiai ir sakiniai atgulė į knygą „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose“.
Susidomėjimas knyga šiol ja neblėsta, priešingai, tik auga: atkūrus nepriklausomybę, ji buvo išleista jau penkis kartus, paskutinį sykį – 2017 metais.
Pribloškė bandymai apjuodinti
Prieš A.Ramanausko-Vanago išvykimą J.Arbačiauskas padėjo jam ir jo uošvei įgyti pasus.
Partizanui ir jo artimiesiems 1954 metų rudenį palikus Arbačiauskų sodybą, šeimininkai tarpusavyje vis pasvarstydavo, koks likimas jo laukia, linkėjo kuo geriausios sėkmės.
„Tikėjomės, kad sovietams nepavyks jo surasti. Kai 1956 metais nuvilnijo žinia apie Vanago suėmimą, mums apėmė didžiulis graudulys. Žinojome, kaip žiauriai kankinami laisvės kovotojai KGB rūsiuose, kas jo laukia.
Kartą namuose kalbantis, kokį pragarą teks ištverti partizanų vadui, tėvas atsiduso ir pasakė: „Jis – karininkas. Iškentės“, – prisiminė J.Arbačiauskas.
J.Arbačiauskui buvo itin sunku skaityti Rūtos Vanagaitės juodinimus, jog A,Ramanauskas Vanagas išdavė savo bendražygius, ryšininkus.
„Nei mano tėvo, nei daugybės kitų laisvės kovų dalyvių jis neišdavė net ir žvėriškai kankinamas.
Buvo paskleistas bjaurus melas, bet toji, kuri bandė aplieti purvu partizanų vadą, tik pati juo apsitaškė. Ir jo jau nebenusivalys“, – piktinosi J.Arbačiauskas.
Kankintojai išdūrė akį
Sovietinė valdžia metė didžiules pajėgas vieno žymiausių pokario pasipriešinimo dalyvių sulaikymui – jį mėgino aptikti dešimtys KGB agentų, o paieškoms vadovavo ypatingu žiaurumu pagarsėję smogikai – Rainių žudynių budelis Petras Raslanas ir Nachmanas Dušanskis.
A.Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona buvo išduoti, 1956 metų spalio 12 dieną suimti Kaune ir nuvežti į KGB.
Partizanui teko ištverti nežmoniškus kankinimus – „tardymų“ metu jam buvo išdurta akis, šešis kartus pradurtas vokas.
Nuo smūgių jis panirdavo į komą, o kūnas būdavo taip sumaitojamas, jog jį sunkiai atpažindavo net artimi žmonės.
1957 metų rugsėjo pabaigoje sovietinės Lietuvos aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę, o mirtini šūviai nuaidėjo lapkričio 29 dieną.
A.Ramanausko-Vanago žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė nuteista kalėti 8 metus. Ji mirė 1996 metų kovo 19 dieną Kaune.
Atkūrus nepriklausomybę, A.Ramanauskui-Vanagui ir jo žmonai buvo pripažintas karių-savanorių statusas. Šviesios atminties rezistentui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.
A.Ramanausko-Vanago paieškai okupacinės pajėgos skyrė milžinišką dėmesį, buvo užverbuota net 50 šnipų. Suėmus jį, buvo išmokėtos įspūdingos premijos ir paskelbta apie kovos su pasipriešinimu pabaigą.
Legendinio partizano palaikai 2018 metais buvo rasti Antakalnyje esančiose Našlaičių kapinėse, o spalio 5-6 dienomis Vilniuje įvyko iškilminga valstybinių laidotuvių ceremonija. 2018-uosius Seimas paskelbė A.Ramanausko-Vanago metais.
Laisvės viltys išsipildė
A.Ramanauską-Vanagą slėpęs V.Arbačiauskas mirė 1993 metais, o jo žmona Anelė Arbačiauskienė – 2005 metais.
1990 metais atkūrus nepriklausomybę, senolis apsiverkė iš džiaugsmo: išsipildė ilgus dešimtmečius trukusi svajonė sulaukti šio momento.
2010 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanų ryšininkui ir spaudos platintojui V.Arbačiauskui-Ąžuolui po mirties suteikė Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžių, kuris buvo įteiktas jo sūnui J.Arbačiauskui.
Jaunystėje J.Arbačiauskas aktyviai sportavo, dalyvavo dviračių lenktynėse. Baigęs Kūno kultūros institutą, jis dirbo treneriu, mokytoju, gyveno Dotnuvoje, Birštone, o vėliau persikėlė į Kauną.
Dar būdamas moksleivis, J.Arbačiauskas su bendraamžiais įkūrė slaptą patriotinę grupę. 1956 metais Velykų naktį, bičiuliams budint sargyboje jis Punios piliakalnyje ant aukščiausio medžio viršūnės iškėlė lietuvišką trispalvę, sukeldamas didelį atgarsį ir vietos valdžios sąmyšį.
Sėkmės įkvėpti mokiniai 1957 metų vasario 16-ąją ir liepos 6-ąją Punios apylinkėse iškėlė jau šešias trispalves. Išaiškinti drąsių jaunuolių nepavyko.
Net spaudžiamas sporto funkcionierių J.Arbačiauskas nestojo į komunistų partiją, o Atgimimo laikotarpiu įsiliejo į Sąjūdžio veiklą.
Atkūrus nepriklausomybę, jis buvo apdovanotas už puikius trenerio darbo vaisius, parengiant Pasaulio specialiųjų olimpinių žaidynių čempionus ir prizininkus. Buvęs partizanų ryšininkas iki šiol dalyvauja su laisvėmis kovomis susijusiuose renginiuose, partizanų pagerbime, lankosi mokyklose.
„Bendravimas su A.Vanagu man paliko neišdildomus įspūdžius. Jei dabar būtų tokių protingų, pasišventusių lyderių, gyvenimas būtų nepalyginamai šviesesnis ir geresnis“, – ištarė J.Arbačiauskas.
