Dar kartą pasitvirtina sena tiesa – kas bent kiek daugiau rūpinasi, iš to ir reikalaujama. Aiškėja ir kita problema: protestuotojai pinigų nori, o patys persitvarkyti – ne. Teisūs sakantieji, kad išlupti iš valdžios pinigai yra lyg mokestis už netvarką ir net chaosą pačioje sistemoje.
Jeigu protestuotojai mano, kad nieko nekeičiant ir nesikeičiant kita Vyriausybė universitetus ir mokytojus apipils pinigais, jie labai klysta. O jeigu dar apsilankys jau kelinti metai prognozuojama ekonominė krizė, šis protestas po 10-15 metų bus kaip romantinis prisiminimas.
O dėl kurios konkrečios priežasties moderni žemės ūkio technika šturmuoja Vilnių, sunku suprasti net išklausius ekspertus. Nustebino vieno traktorių atvairavusiojo pasakymas: „Mes ne prieš valdžią, norime tik atkreipti dėmesį.“ Kieno dėmesį? Valdžia, kuri vadina save valstiečiais, ko gero, žino, kas yra traktorius ir ką jis veikia. Mokytojų, mokslininkų, pensininkų dėmesį?
Taip, traktoriai rieda ir į kitų ES valstybių miestų gatves ir aikštes. Žemės ūkio politikos problema yra globalinė. Tik ar ją gali išspręsti nedidelės šalies nedidelės galios valdžia?
Mano supratimu, visas šurmulys ir politinis erzelis, ypač paūmėjęs pastarosiomis savaitėmis, yra susijęs su biudžeto svarstymu ir dalies politikų viltimi, kad nepriėmus biudžeto valdžia galutinai bankrutuos ir dar bus galima spėti surengti pirmalaikius rinkimus.
Bet biudžetas bus patvirtintas, išankstinių rinkimų nebus (nebent J.Narkevičius taps katalizatoriumi), ateis Kalėdos, politinės aistros nurims, o po kitų metų Kovo 11-osios iškilmingos šventės partijos kibs viena kitai į atlapus dėl kėdžių Seime.
Daug kas prognozuoja, kad valstiečiai gaus į kaulus iki dešimties procentų, bet rinkimus laimėję konservatoriai privalės dairytis sąjungininkų. Artimiausi, europiniai jų sąjungininkai yra socialdemokratai (neabejoju, kad susiskaldžiusieji vėl susijungs), bet ne visi, ypač europarlamentaro A.Kubiliaus išvadintieji „lūzeriais“, norės su „pranašesniais“, ne „lūzerinio mentaliteto“ konservatoriais vaikščioti už parankių.
Atvirai sakant, A.Kubiliaus straipsnis apie „lūzerius“, tarp jų ir buvusius Sąjūdžio laikų bendražygius, labai nustebino. Tiek to.
O kas galimi kiti konservatorių sąjungininkai? Darbo partija? Taip, ji bus Seime. Ir „darbiečių“ vadas, ir pati partija, ir ją paliekantys ir vėl sugrįžtantys žmonės – viena didžiausių Lietuvos mįslių.
Regis, daugiametės bylos teismuose, skandalai, milžinišku svoriu užgulę apžvalgininkai ir politologai jau paskandino laivą, tačiau praeina keletas metų – ir politinis „skrajojantis olandas“ vėl jūros paviršiuje. Vienu balsu įtikinėjama, esą tai vieno žmogaus partija. Manau, kad ne vieno ir net ne kelių, o savitos socialinės psichologinės grupės, kurios mes, tyrinėtojai, nepažįstame.
Skubu papildyti – ir ne Rusijos inspiruota „penktoji kolona“. Kur kas painiau. Ir neatmetu galimybės, kad būtent su jais rinkimus laimėję konservatoriai pradėtų derybas dėl koalicijos. O kas dar po eilinių ar greitesnių rinkimų į Seimą užlips ant politinės scenos?
Keistame Lietuvos politiniame tirpale, žiūrint į jį pro mikroskopą, matyti įvairių formų dariniai, kurie turi ambicijų išdidėti iki paprasta akimi matomo, o gal net grėsmingo dydžio. Darinių koncentracijos taškuose – matyti veidai, daug kartų girdėtos pavardės, žinomos politinės ir visokios kitokios biografijos.
Neskubėčiau jų iš anksto pasmerkti ar išjuokti. Visuomeninei veiklai pasiryžusių žmonių vartotojiškose visuomenėse nėra daug, tad reikia džiaugtis kiekvienu, nebijančiu žengti į „zoną“, kurioje dažniausiai tik guzų ir užsidirbsi. Išskyrus skeptikus apžvalgininkus, žmonės asmenybes vertina ir į naujus užmojus nežiūri atžagariai.
Pavyzdžiui, A.Zuokas visada asocijuojasi su modernaus Vilniaus įvaizdžiu, A.Juozaitis – su atgimimo pradžios vėliavėle Katedros aikštėje, Sąjūdžio katakombose ištempę ausis klausėmės V.Radžvilo įžvalgų. Ką jie, be jau esamo savo įvaizdžio, pasiūlys ateities Lietuvai, kol kas gal ir jiems patiems paslaptis, bet laiko iki rinkimų dar pakankamai, kad susigaudytum, kas ką sako.
Štai iš TS-LKD pašalintas R.Dagys siūlo grįžti prie „tikrųjų“ tradicinių krikščioniškų konservatyvių idėjų kaip priešpriešos liberalizmui. O kodėl ne? Kodėl šią erdvę reikėtų užleisti LLRA-KŠS? Gal pagaliau atsigaus tikroji Žaliųjų partija?
Problema Lietuvoje yra ne idėjas skelbiantys asmenys, o įvairūs politiniai junginiai, nuo kurių tik išgirdus naują pavadinimą pradeda krėsti drebulys. Todėl bet kurių paskubomis sukurtų politinių kombinacijų ateitis abejotina.
Žinoma, šventa vieta tuščia nebūna, Seimo kėdės užsipildys. Kaip jose sėdintieji spręs tas problemas, kurias kelia protestuotojai? Neabejoju, kad per rinkimų kampaniją išgirsime daug kalbų apie „neteisingą“ esamo pyrago padalijimą.
Matyčiau vieną svarbią aplinkybę, kuri ir nulems daugelio problemų ateitį. JAV, kad ir kas laimėtų prezidento rinkimus, sparčiai mažins savo indėlį į NATO. Kitoms Aljanso narėms teks pakrapštyti pinigines.
Nesunku nuspėti naujo finansų ministro naujame Seime kalbą. Ji skambės maždaug taip: „Atsiprašom, gerbiamieji, pinigų yra tiek, kiek yra. Patys matote, kokiomis aplinkybėmis gyvename.“
