Kartu su kitų šalių mokslininkais ir ekspertais J.Augutis lankėsi Astrave maždaug prieš penkerius metus, kai dar tik buvo parinkta vieta atominei elektrinei statyti. Ir tada profesorius tvirtino, ir dabar pakartojo, kad ta vieta yra netinkama.
„Tačiau tai Rusijos ir Baltarusijos, kuri po Černobylio atominės elektrinės (AE) avarijos nukentėjo kur kas labiau nei Ukraina, geopolitinis sprendimas, kurio jau niekas nebepakeis“, – kalbėjo J.Augutis, kuris yra Ignalinos atominės elektrinės Branduolinio saugumo komiteto narys.
Beje, profesorius 2005 metais už darbų ciklą apie Ignalinos AE saugą ir patikimumą kartu su bendraautoriais yra gavęs Lietuvos nacionalinę mokslo premiją.
– Astravo AE kelia grėsmę Lietuvai pirmiausia dėl to, kad ji pernelyg arti Vilniaus, netoli Neries, o ant jos krantų, be Vilniaus ir Kauno, yra daugiau Lietuvos miestų, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo J.Augutis. – Jei įvyktų avarija, kurios metu ištekėtų skystos radioaktyviosios medžiagos, jos patektų į upę ir gruntinius vandenis.
Kita vertus, avarijos atveju būtų labai nedaug laiko evakuacijai.
Nereikėtų žmonių be reikalo gąsdinti, bet prisimenant Černobylio tragediją derėtų žinoti, kad radiacija pasklido kur kas plačiau nei pačioje pavojingiausioje 30 kilometrų zonoje. Kliuvo jos ir Lietuvai, ir Švedijai, ir kitoms šalims, kurios daug toliau nei Vilnius nuo Astravo.
– Ar Astravo elektrinės reaktoriai – tobulesni nei buvo Černobylyje?
– Rusija tokių reaktorių, kokie buvo Černobylyje, jau nebegamina, bet jie dar veikia Smolensko ir Leningrado srities elektrinėse.
Astrave bus kitokio tipo, labiausiai pasaulyje paplitęs vandens reaktorius. Be to, ant jo bus uždėtas pakankamai stiprus gaubtas, kuris avarijos atveju užkirstų kelią kenksmingoms medžiagoms patekti į aplinką. Tai šiek tiek mus guodžia.
– Kas, be gaubto, dar galėtų padidinti Astravo elektrinės saugumą?
– Atominių elektrinių sauga ypač priklauso nuo ten dirbančių žmonių kvalifikacijos ir darbo kokybės. Jei panagrinėtume įvairias avarijas atominėse elektrinėse, pamatytume, kad apie 90 procentų jų lėmė žmonių klaidos, o ne koks nors technikos brokas. Taip atsitiko ir Černobylyje.
Sunku pasakyti, kiek bus patikimi specialistai, kurie dirbs Astravo AE.
– Jeigu jums, kaip ekspertui, būtų pasiūlyta važiuoti į Astravą įvertinti elektrinės veikimą, jos saugumą, ar sutiktumėte?
– Sutikčiau nedvejodamas. Bet tai mano asmeninė nuostata. Manau, kad ir Lietuvos vadovai, politikai, mokslininkai, specialistai apie Astravo AE saugumą turėtų kalbėtis su kuo tik įmanoma, bet kokiomis progomis.
– Kaip jums atrodo, ar yra dar bent mažiausia galimybė pasiekti, kad Astravo elektrinė nebūtų paleista?
– Manyčiau, šis klausimas jau likęs praeityje. Jei manęs kas klaustų, ką daryti, kai elektrinė Astrave pradės veikti, atsakyčiau, jog svarbiausia – Lietuvoje įdiegti kuo patikimesnę saugos sistemą, kad jeigu, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, patirtume kuo mažesnių nuostolių ir būtų apsaugoti žmonės.
– Nekart girdėjome, kad Baltarusija, parinkdama aikštelę savo atominei elektrinei, neįsileido Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertų. Ar tai nebuvo pažeidimas?
– Nors ši organizacija yra tarptautinė, jos sprendimai, nurodymai ar patarimai nėra privalomi. Ir Lietuva, ir kitos šalys už branduolinę saugą atsakingos pačios. Nėra kategoriško reikalavimo, kad jeigu TATENA ekspertai nedalyvauja parenkant aikštelę, atominė elektrinė nebus ten statoma.
Žinoma, jeigu tarptautinių organizacijų ekspertai Lietuvai, pavyzdžiui, pasakytų, kad Ignalinos atominė elektrinė uždaroma nesaugiai, ir pateiktų reikalavimus, be abejo, mūsų šalis juos įvykdytų. Todėl, kad Lietuva, kaip ir kitos demokratinės valstybės, yra daug atviresnė nei mūsų kaimynai.
Baltarusija ir Rusija turi savas atominės energetikos priežiūros institucijas, kurioms paklūsta, o tarptautinių konvencijų šios šalys nėra pasirašiusios.
Todėl dabar svarbiausia Lietuvos užduotis – visais įmanomais būdais gauti kuo daugiau informacijos apie Astravo elektrinės statybą ir darbą. Būtų tiesiog idealu, jei turėtume savo padalinį Baltarusijos atominės energetikos inspektorate, kuris informaciją apie padėtį Astrave galėtų Lietuvai perduoti tiesiogiai.
Gal tokia siekiamybė atrodo ir naivokai, bet, mano manymu, tai labiau realu nei siekti, kad elektrinė iš viso nepradėtų veikti.
