„NATO yra saugumo politikos Lietuvoje pagrindinis ramstis. Jei NATO vyksta tam tikri nesutarimai, tai tas pagrindinis ramstis yra klibinamas“, – situaciją komentavo politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė.
Probleminių kampų – ne vienas
Turkija atsisako patvirtinti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus, jei NATO nesuteiks Ankarai daugiau politinės paramos, kovojant su kurdų liaudies apsaugos daliniais. Prancūzijos prezidentas prakalbo apie NATO „smegenų mirtį“ ir santykių su Rusija gerinimą. Tuo tarpu JAV vadovas Donaldas Trumpas kaltina NATO šalis dėl per mažo gynybos finansavimo.
Tai pozicijų išsikyrimai, kurie šiuo metu „kamuoja“ aljanso nares. Nesutarimai ėmė ryškėti ir anksčiau: pavydžiui, JAV pripažino Jeruzalę oficialia Izraelio sostine, Europos šalių lyderiai tokios pozicijos nepalaikė; didžiųjų Europos valstybių lyderiai nepritarė ir vienašališkam JAV pasitraukimui iš didžiųjų valstybių susitarimo su Teheranu, pagal kurį Iranas sutiko apkarpyti savo branduolines ambicijas mainais į jam taikomų tarptautinių sankcijų sušvelninimą.
Pasak VU TSPMI vadovės M.Šešelgytės, nesutarimų tarp NATO šalių blokas apima keletą aspektų: tai Sirijos, Irano klausimai, prekybos klausimai, muitai, Europos Sąjungos (ES) bandymai neįsileisti JAV į tam tikras sritis, ES gynybos pramonės stiprinimas ir kiti tarptautinės politikos momentai.
Politologė atkreipė dėmesį, kad NATO svarbą reikšminga suprasti ne tik per saugumo politikos prizmę, bet ir žvelgiant iš transatlantinių santykių perspektyvos.
„NATO aljansas svarbus ir dėl transatlantinių santykių, kurie dabar yra probleminė sritis. Žiūrint į Turkijos laikyseną, galima sakyti, kad gal tai yra derybiniai dalykai. Vis tik bendrai Turkijos, kaip NATO partnerio, buvimo aljanse pastaraisiais metais kelia abejonių – Turkija nevisiškai laikosi gerosios partnerystės praktikos.
NATO narės gali suponuoti tai, kad jei Turkija keltų klausimą dėl savo gynybos, ar NATO turėtų ją ginti, jei kai kurios NATO valstybės visiškai nesuinteresuotos dalyvauti tam tikruose konfliktuose. Gynybos sistemoje technikos įsigijimas iš Rusijos irgi yra, viena vertus, nelojalumas, kita vertus, gali kelti problemų dėl paveikumo“, – situaciją aljanse komentavo M.Šešelgytė.
Lyderystės kaita Europoje
Kad nesutarimai ir įtampos NATO viduje veikia ir Lietuvą, pripažino ir politologas Kęstutis Girnius. Jis taip pat patikino, kad įtampas tarp aljanso narių bei nesutarimus tarp JAV ir Europos galimai stiprina situacija pačioje Europoje.
„Angela Merkel jau metus traukiasi, todėl Vokietijoje kurį laiką daugiau dėmesio bus skiriama vidaus politikai. Per kitus rinkimus šioje šalyje, tikėtina, kad labai gerai pasirodys žalieji, kurie yra skeptiškai nusiteikę ginkluočių ir karinių sąjungų atžvilgiu. Galima prognozuoti, kad Vokietijos įtaka ES šiek tiek mažės, o didės Prancūzijos įtaka.
Kaip matome, Emmanuelis Macronas yra labai energingas, turi labai daug idėjų, bet jos daugeliui kitų šalių yra nepriimtinos. Be to, Italija, Ispanija išgyvena Vyriausybės krizes, todėl jos negalės daug ko paveikti. Europos politinė padėtis yra sudėtinga, didžiosios valstybės neturi rimtų vadovų ir turi daugiau dėmesio skirti vidaus reikalams, o NATO vis tik yra užsienio politikos reikalas“, – portalui lrytas.lt sakė K.Girnius.
Anot M.Šešelgytės, tam tikrą susipriešinimą NATO viduje skatina ir išsiskiriančios pozicijos dėl ES gynybos pajėgumų didinimo bei strateginės autonomijos.
„Europos strateginės autonomijos idėja, kuri atėjo iš Prancūzijos, bet tam tikru laikotarpiu buvo paremta ir Vokietijos, kalba apie tai, kad ES turėtų užsitikrinti galimybes apsiginti pati – be JAV pagalbos. Viena vertus, bendrai šita idėja nėra bloga. Tačiau strateginė autonomija apima ne tik pajėgumų plėtotę, bet taip pat ir politinius sprendimus – gebėjimą priimti nepriklausomus politinius, ekonominius, finansinius sprendimus ir tai jau kelia tam tikrų iššūkių bei klausimų, o kur yra ta NATO vienybė?
Šiandien, kuomet vyksta galių balanso perskirstymas, Kinija tampa labai svarbia problema tiek Europai, tiek JAV. Todėl NATO viduje vykstanti turbulencija yra pavojinga. Šiuo metu aljanso narėms išlaikyti vienybę dėl išorės labai svarbu“, – aiškino M.Šešelgytė.
Vis tik nors, politologo K.Girniaus teigimu, nesutarimų tarp NATO valstybių bus ir toliau, o šalių solidarumas bus kiek mažesnis, rimtos grėsmės pačiai NATO organizacijai nėra – ji ir toliau vykdys pagrindinius savo uždavinius.
Lietuva: įsprausta tarp JAV ir ES?
„Kalboms, kad Europa turėtų turėti didesnius gynybinius pajėgumus, Amerika iki šiol priešinosi, nes manė, kad tai yra NATO dubliavimas. Tokia standartinė buvo ir Lietuvos pozicija: ES kariuomenė yra priimtina tol, kol ji nekenkia NATO ir neturi neigiamo poveikio NATO planams.
Kyla klausimas, ar Lietuva turėtų iš esmės remti JAV poziciją, ar pradėti galvoti, kad Europos kariuomenės kūrimas nėra pats blogiausias atvejis, ypač kai net ir pats E.Macronas nemano, jog reikia atsisakyti NATO paramos. Sukūrimas šiek tiek labiau nepriklausomos gynybos struktūros gali būti Europai naudingas, nes ji tuomet įgytų daugiau savarankiškos atgrasomosios galios“, – svarstymais, kurią kryptį – Europos ar JAV – palaikyti Lietuvai, dalijosi K.Girnius.
Paklausta, kaip į netolygumus NATO viduje turėtų reaguoti Lietuva ir kurios pozicijos – labiau amerikietiškos ar europietiškos – turėtų laikytis Lietuva, VU TSPMI direktorė akcentavo, kad šioje vietoje būtina galvoti apie transatlantinę vienybę.
„Lietuva labai dažnai būna JAV pusėje, nors deklaruojame kitaip. Lietuvos pagrindinis tikslas – būti ne kažkieno pusėje, bet visom įmanomom priemonėm stengtis, kad visi būtų vienoje pusėje.
Esame maža valstybė ir mūsų saugumas priklauso nuo transatlantinės vienybės: nei JAV, nei ES pusė mūsų saugumo nesugebės užtikrinti taip, kaip šių pusių buvimas kartu“, – portalui lrytas.lt teigė politologė.
