Lietuvos žmonėms nuo tokių priešpriešų ir intrigų jau seniai pilvą suka. Nežinau, ar verta prezidentui veltis į rinkimų kartelės istoriją. Daugelyje demokratinių valstybių tos kartelės kabo įvairiuose lygiuose ir kokių nors katastrofiškų pasekmių nesukelia.
Taip, yra pavojus, kad sunkiau formuosis valdančiosios koalicijos. O ką, dabar lengvai formuojasi? Gali net nepavykti suburti sąjungininkų? Gali. Tokių pavyzdžių net senose demokratijose su kaupu.
Problema ne dėl to, kad per daug partijų pateks į parlamentą. Bėda, jog partija, net ilgiau pabuvusi politikoje, turinti tradicijas, nebeišgali savo idėjomis patraukti tiek balsuotojų, kad jie bent iš smalsumo nesusidomėtų iš paraščių į didžiąją politiką besibraunančiais marginalais.
Deja, tiek dešinieji, tiek kairieji Europoje, kažkada galėję sutelkti ir idėjomis užburti daug rinkėjų, dabar to nebesugeba, išsikvėpė, dažnai kartoja tas pačias nuvalkiotas idėjas, todėl rinkėjai natūraliai pradeda dairytis vadinamųjų naujienų.
Šitaip atsitiko ir Lietuvoje. Nors ir gyvendami ribų tarp dešinės ir kairės nykimo epochoje, konservatoriai, krikščionys demokratai, liberalai, socialdemokratai ne vienus metus telkė nemažą būrį savo šalininkų visuomenėje, todėl ir Seimas, nors ir irzlus, nebūdavo labai komplikuotas.
Buvo paskaitomos, net idėjomis palyginamos net partijų politinės programos, nors ir vartojamos tik „žinovų“. Deja, nors didžiosios, sisteminės ar kaip jas pavadintum partijos savo gretose turėjo ir tebeturi mokytų žmonių, mokslininkų, profesorių, laikui bėgant tiek programas, tiek „kalbančias galvas“ pamažu ištiko idėjų skurdas.
Minčių sausra greitai išplito po visą Lietuvos politinę žemę. Bet ten, kur šiek tiek „palijo“, vietoj idėjų ėmė rastis jų surogatai, populistiniai šūkiai. Bet kokius racionalius pasiūlymus, kuriuos dar galima argumentuotai priimti arba atmesti, pakeitė nei virę, nei kepę šūkiai. O kai kam jie tapo naujovėmis, kurioms lemta atgaivinti politinį gyvenimą.
Bet argi nuleidus kartelę ir į Seimą įžengus mažoms partijoms atsinaujins idėjos? Nebūtinai. Tačiau tai gali priversti didžiąsias partijas rimčiau pažvelgti į savo politines programas.
Tokią sanitarų funkciją Europoje dabar atlieka euroskeptinės politinės organizacijos, vis labiau ir reikšmingiau besireiškiantys žalieji. Beje, pastarųjų vaidmuo, kai Europos Komisijai pradėjo vadovauti U.von der Leyen, gali sustiprėti ir tose valstybėse, kuriose ši problematika iki šiol vis dar užgožta socialinių reikalų.
Tiesa, vos Seimui nusprendus nuleisti rinkimų kartelę pasirodė perspėjimų ne tik dėl sunkumų ateities koalicijoms, bet ir dėl pavojingų asmenų. Pavyzdžiui, į Seimą esą gali patekti V.Titovas ir net tapti ministru. Gali taip atsitikti. Ir gal net bjauriau.
Tokiu atveju reikia aiškiai informuoti visuomenę, kas yra kas, ir paraginti nebalsuoti už tą organizaciją, kuri panašius asmens įtraukia. Bet kokia garantija, kad rinkėjai susipras ir neapsiriks? Būtent tai ir yra didžiausia problema.
Spėju, jog ne vieno komentatoriaus ir apžvalgininko susirūpinimą dėl kartelės aukščio kelia ne būsimi nepatogumai burtis koalicijoms, bet vis dar nenuspėjama Lietuvos visuomenės dalis. Juk už V.Uspaskichą, akivaizdžiai prorusišką asmenybę, balsuoja ir tremtiniai. O kiek žmonių nesireklamuodami palaiko V.Putiną?
Tamsūs Lietuvos visuomenės dalies mąstymo užkaboriai – problema nuo nepriklausomybės atkūrimo dienos. Beje, tai ir buvo pagrindinė ligšiolinės aukštos rinkimų kartelės priežastis.
Tačiau galima pažiūrėti ir kitaip. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvos rusų sąjunga turi būtinai būti su LLRA? Ar padaugės demokratijos, sudarius sąlygas į Seimą patekti ne vienus metus už ribos stovinčioms politinėms organizacijoms? Nepadaugės. Kaip nesumažėja ir pakėlus kartelę.
Kartelės kilnojimą galima įvardyti kaip egoistinį interesą. Esą nuolat pralošiantys valdantieji bijo atsidurti už borto. Politiko baimė žmogiška. Bet matyčiau ir pozityvią tokio sumanymo pusę.
Reitingų skalėje Seimo autoritetui greitai gali nebelikti kur kristi. Politiko įvaizdis visuomenėje vis labiau ironizuojamas ir net šaržuojamas. Menkėja ir piliečių susidomėjimas politika, visuomenine veikla. Seimas – tarsi izoliuota sala ar neišvengiamas blogis. Vienas izoliacijos veiksnių – aukštas Seimo slenkstis, kurį gali įveikti tik turtingesnės partijos.
Taigi vienintelė išeitis aktyviems žmonėms – šlietis prie stipresniųjų, turtingesniųjų. Bet ne visiems visuomenininko gyslelę turintiems to norisi, pagaliau dar yra likę žmonių, turinčių pažiūras, kurių vien dėl tapimo Seimo nariu jie nenori pakišti po suolu.
Yra dar viena ne mažiau svarbi aplinkybė. Politikoje tradiciškai daug asmeniškumų, išankstinių nuostatų, psichologinių bendravimo barjerų. Per 30 atkurtos nepriklausomybės metų ne kartą stebėjome, kaip artimos pažiūromis politinės organizacijos gyveno ir veikė skyriumi, be to, viena Seime, o kita – už linijos.
Plačiau atvertos Seimo durys galėtų padėti į anaiptol ne rožėmis klotą politikos areną ateiti išbandymų nebijantiems kūrybingiems žmonėms.
