Į klausimus atsako Panevėžio apygardos teismų teisėjai Ineta Baliukaitytė, Daina Lisaitė, Eigirdas Činka ir Šarūnė Butkuvienė.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Ineta Baliukaitytė: Gyvenimo kelio pasirinkimą lėmė šeimos tradicija – joje puoselėtas patriotizmas ir nuostata dirbti Lietuvos valstybei.
Senelio archyve radau išsaugotus beveik visus Nepriklausomos Lietuvos civilinius įstatymus (aišku, nuplėštais viršeliais). 1990 m. kovo 11-oji buvo prasmingas pagrindas subrandintai svajonei realizuoti.
Daina Lisaitė: Teismų sistemoje pradėjau dirbti būdama vos devyniolikos metų. Taigi, čia prabėgo ir mano studijų universitetuose metai, ir gražiausios jaunystės dienos.
Dirbdama teisme užaugau ir subrendau kaip asmenybė. Asmuo, mane paskatinęs studijuoti teisę, buvo L. Trakelis – Panevėžio apygardos teismo teisėjas, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Su juo man teko garbė dirbti.
Eigirdas Činka: Procesai, vykę Lietuvoje nuo maždaug 1987 iki 1990 m. kovo 11 d. ir kokį dešimtmetį po to, buvo ypatingi. Jie daug ką pakeitė žmonių akyse ir širdyse. Aš nesu išimtis.
Supratome ir pamatėme , kad yra ir kitoks pasaulis , kartais žavus ar žiaurus, dažniau – įdomus, nesuprantamas ir dažniausiai tiesiog kitoks. Tai buvo ir puiku, ir baugino.
Šarūnė Butkuvienė: Pradėjusi dirbti teismų sistemoje, konkrečiai – Panevėžio apygardos administraciniame teisme, supratau, kad mano tolesnis karjeros pasirinkimas yra būti teisėja. To nuosekliai ir kryptingai siekiau ir dabar esu ten, link kur ėjau žingsnelis po žingsnelio.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Ineta Baliukaitytė: Jaudina tai, kad Lietuvos piliečiai praranda idealizmo, garbės ir pasiaukojimo savo valstybei jausmus. Juos užgožia sumaterialėjimas, prioriteto asmeniniam interesui teikimas, nusivylimas valstybe ir jos institucijomis.
Manau, kad to priežastis yra aiškios valstybinės ir nacionalinės ideologijos nebuvimas Lietuvos valdžioje.
Daina Lisaitė: Be abejo, labiausiai jaudina tai, kad Lietuvą palieka jauni, gabūs, darbštūs žmonės.
Eigirdas Činka: Akys mato turtingesnį gyvenimą. Protas ir širdis stebisi pažadų nepaisymu ir jų bevertiškumu, nuomonės neturėjimu ir turėtos nepaaiškinimu, išsižadėjimu, žodžio devalvacija.
Šarūnė Butkuvienė: Šiandien man ypatingai svarbu, kad Lietuva ir jos žmonės siektų geresnio, gražesnio ir šviesesnio rytojaus, kuo mažiau būtų intrigų ir neteisybės visose gyvenimo srityse, kad tikėtume, jog galime gyventi geriau.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Ineta Baliukaitytė: Lietuvai linkiu, kad ji visada išliktų europietiška, demokratiška, teisine ir inovatyvia valstybe, sugebančia išlaikyti ir puoselėti savo gyvybingumo pagrindą: baltiškų tradicinių vertybių ir krikščioniškos kultūros derinį. Linkiu, kad piliečiai savo valstybe didžiuotųsi.
Daina Lisaitė: Linkiu mums visiems puoselėti ir garsinti pasauliui vieną seniausių pasaulyje lietuvių kalbą, papročius, kultūrą, istoriją.
Linkiu būti doriems, tolerantiškiems, išsilavinusiems pasaulio piliečiams. Lietuvai linkiu būti laisva nepriklausoma demokratine modernia ir atvira pasauliui valstybe.
Eigirdas Činka: Pagarbos ir saugumo mano šalies bendrapiliečiams. Pamirškim „reitingus“, veikime bendram gėriui kurti ir sukurtam puoselėti.
Gal naivu, bet to nedarydami būsime ne puikia gyventi šalimi, o tik nuo turtingesnių priklausančia teritorija.
Šarūnė Butkuvienė: Atsakymas į antrą interviu klausimą glaudžiai susijęs su šiuo klausimu. Mūsų šaliai, jos žmonėms palinkėčiau daugiau teisingumo ir solidarumo, taip pat tapti saugia vieta kiekvienam čia gyvenančiam ir ateityje gyvensiančiam žmogui.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Ineta Baliukaitytė: Niekuo kitu būti jau nesvajoju. Noriu gyventi ir dirbti Lietuvoje. Garbingai ir prasmingai...
Daina Lisaitė: Savo gyvenimą, matyt, vis tiek siečiau su teise, kuri neleidžia sustoti vietoje, skatina ir mokytis, ir dalintis patirtimi, žiniomis.
Eigirdas Činka: Siekiau daryti tai, ką išmanau, o kad išmanyčiau – negailėjau jėgų ir laiko. Dabar darau tą, ką galiu, ir dėl ko man dažniausiai nėra nesmagu.
Jeigu gyvenimas būtų pakrypęs kitaip (ką gali žinoti dėl ateities), ką beveikčiau, šios taisyklės man būtų svarbios.
Šarūnė Butkuvienė: Iš tikrųjų labai sunku įsivaizduoti, kuo dar galėčiau būti, jei nebūčiau teisėja. Nuo pat devintos klasės žinojau, kad noriu studijuoti teisę, prisidėti savo darbu įgyvendinant teisingumą.
Todėl žinau, kad tikrai stoviu teisingame kelyje…
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
