Antai tolesni kitų metų biudžeto projekto svarstymo verpetai, atrodo, galutinai susuko galvas paties valdantiesiems. Ryškiausi svaigulio pavyzdžiai – vadinamasis automobilių registracijos mokestis ir vaiko pinigai.
Seimo valdantieji, kurie anksčiau su žemėmis maišė Vyriausybės siūlymus dėl automobilių registracijos mokesčio tiek frakcijose, tiek komitetuose, karpė ir lopė, kaip kas išmanė, šią savaitę ėmė ir pritarė jam plenariniame posėdyje po svarstymo. Tiesa, prieš tai padiskutavo, ar tas specialus mokestis sumažins oro taršą, ar ne.
Dar labiau tarp Seimo ir Vyriausybės tampomi vaiko pinigai, kuriuos valdančiosios koalicijos partneriai anksčiau dar tampė ir tarpusavyje.
Vos prieš kelias dienas valstiečių vedlys R.Karbauskis kategoriškai aiškino, jog vaikai kitąmet gaus didesnius pinigus jau nuo metų pradžios, – tiek, kiek nuspręsta.
Bet netrukus iš tos pačios Seimo tribūnos finansų ministras V.Šapoka paskelbė, jog nuo metų pradžios daugiau pinigų gaus ne visi vaikai ir daug mažiau, nei žada dėdės ir tetos iš parlamento. Po to dėdė Ramūnas ir apvertė dėdės Viliaus pažadus aukštyn kojomis.
Nieko keista, kad Vyriausybė, niekaip nesusišnekanti su Seimu, pažadėjo tik kitą savaitę, galutinio balsavimo išvakarėse, pasakyti, kaip atrodys tikrasis biudžeto projektas.
Opozicija šiuos procesus apibūdina ties necenzūrinių žodžių riba balansuojančiomis frazėmis, gąsdindama neregėta sumaištimi valdančiųjų stovykloje.
Ne vieno biudžeto projekto kritiko teigimu, toks blaškymasis, už nosies vedžiojant visus mokesčių mokėtojus, buvo nebent per vadinamąją konservatorių naktinę mokesčių reformą prieš dešimtmetį.
Tuo metu valdantieji visa tai vadina sveika demokratine ir teisiškai tvarkinga diskusija, kokios esą virdavo parlamente nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų. Gal taip, o gal ir ne.
Vis dėlto sunku prisiminti atvejį, kad pats Seimo pirmininkas imtų bylinėtis su jo vadovaujamo parlamento komisija. O tai šią savaitę padarė pirmasis šalies istorijoje niekieno politiškai neremiamas ir niekam Seime neatstovaujantis jo vadovas V.Pranckietis.
Jis padavė į Vilniaus apygardos administracinį teismą parlamento Etikos ir procedūrų komisiją.
Mat V.Pranckiečiui nepatiko etikos sargų išvada, jog jis elgėsi neteisėtai ir supainiojo interesus spalio viduryje sušaukdamas staigų Seimo valdybos posėdį ir taip surengdamas butaforinį balsavimą dėl jo atleidimo.
Daugelis pusiau juokais jau seniai svarstė, jog nesibaigiant absurdiškoms gūžynėms dėl Seimo pirmininko posto pagaliau reikėtų pasitelkti kokias nors kitas institucijas, tarkime, policiją.
Kita vertus, galbūt tuos cirkus baigti tiks ir teismai?
Tai, jog kiekvienas šalies pilietis, kad ir kokias pareigas jis eitų, turi teisę į teismą paduoti bet ką, šią savaitę priminė ir generalinis prokuroras E.Pašilis. Jis užsimojo bylinėtis su valstybe.
Mat buvęs Ukmergės teismo pirmininkas E.Pašilis prisijungė prie dar keliolikos buvusių savo kolegų, kurie reikalauja atlyginti neturtinę žalą.
Ieškovų teigimu, tą žalą jie patyrė, kai dirbo gyvsidabriu užkrėstame teismo pastate. Bendra ieškinių valstybei suma siekia kelis šimtus tūkstančių eurų.
Vertėtų priminti, kad 2015 m. generaliniu prokuroru tapęs E.Pašilis prisiekinėjo nieku gyvu neprisijungsiantis prie apnuodytame pastate dirbusių ukmergiškių, kurie jau tuomet taikėsi į teismus.
Tuomet E.Pašiliui atrodė, kad užimamas postas nei morališkai, nei politiškai neleidžia jam bylinėtis su valstybe, nors teisiškai jis tokią teisę ir turėtų.
Kodėl Generalinės prokuratūros galva sumanė dabar šia teise vis dėlto pasinaudoti? Galbūt todėl, kad prezidento poste jau ne jo globėja D.Grybauskaitė, kuri greičiausiai prokurorą už tokį žingsnį būtų viešai išplakusi taip, kad maža nepasirodytų.
O gal E.Pašilį įkvėpė kiti teisėsaugininkai ir teisėtvarkininkai, šiuo metu vieni po kitų masiškai protestuojantys prieš tą pačią valstybę, kuri esą juos apgavo žadėdama kitų metų biudžete didesnius pinigus, nei numatyti dabar?
Vienas prokuroro viešų paaiškinimų – solidarizuotis su kitais ieškovais.
Beje, premjeras S.Skvernelis priminė, jog E.Pašilis yra ne tik generalinis prokuroras, bet ir visas Lietuvos piliečio teises turintis žmogus, kitaip sakant, gali bylinėtis ir su valstybe.
Perfrazuojant premjerą galima konstatuoti, kad išties gyvename laikais, kai vis dažniau tenka matyti, kad net aukščiausi valstybės pareigūnai gali elgtis ne tik kaip eiliniai piliečiai, bet ir kaip dar nesubrendę nepilnamečiai.
Taip galima apibūdinti aiškinimąsi tamsiose tarpuvartėse primenantį Prezidentūros konfliktą su Vyriausybe ir Seimo dauguma dėl susisiekimo ministro J.Narkevičiaus.
Matyt, net ilgaamžiškiausiems politikos senbuviams sunku prisiminti atvejį, kai prezidentas taip ilgai ir taip nevykusiai būtų raginęs premjerą atleisti kokį nors ministrą, o abu pastarieji kartu su kitais valdančiųjų atstovais būtų taip atsainiai ir net pašaipiai atsikalbinėję.
Viršūnių badymasis dėl J.Narkevičiaus, ko gero, dar ilgai galės būti laikomas išskirtiniu politiniu spektakliu.
Konservatoriai sušvilpė, ir visi, kas netingi, puolė doroti dar nespėjusio net kojų apšilti susisiekimo ministro. Kaip kitaip įrodysi, kad buvęs ministras R.Masiulis, kurį taip mėgo dabar jau į politikos nuošalę pasitraukusi D.Grybauskaitė ir opozicija, buvo nepakeičiamas.
Kad ir kaip būtų, tokie spektakliai itin praskaidrina niūrias besnieges dienas artėjant gražiausioms metų šventėms.
