„Tas Kalėdų maratonas – kartais atsitinka taip, kad ieškom dovanų dėl dovanų ir atrodo, kad jeigu nenupirksiu dovanos – dėmesio trūkumas. Aš Kalėdų dovanas dovanoju visus metus. Kai gimsta mintis gera, tai man ir Kalėdos“, – sako kunigas.
Andriaus Kavaliausko ir A.Toliato pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai.
– Šiandien sveikinamės iš Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios Vilniuje. Kunige, labai įdomi aplinka, kur mes esame ir kas čia aplinkui?
– Ray Bartkaus instaliacijų paroda, kuri vadinasi „12 apaštalų“. Šiuolaikinis menas, bet kad dar ir sakralus būtų, tai gana retas atvejis. Kad juos pamatyti, reikia pažiūrėti per telefoną. Telefono aparatas sufokusuoja apaštalo veidą. Nusifotografuok su apaštalu arba „užtagink“.
– Kaip atsirado ši instaliacija?
– R.Bartkus, menininkas, gyvenantis Niujorke, atvažiuojantis čia – Lietuvoje, Marijampolėje yra sukūręs labai daug gražių meno darbų kartu su kolegomis. Čia tarytum dovana Lietuvai. Jis lankėsi šioje bažnyčioje ir jam kilo tokia mintis, sako: „Aš norėčiau sukurti 12 apaštalų“.
Ir tie apaštalai tokie netradiciniai, iš lempučių. Veidas – matai ir nematai. Bet taip ir yra, tą šventumą mes gyvenime pamatome apgraibomis. Ir pozityvu, ir negatyvu, priklausomai nuo to, kaip dega tos lemputės. Tik pagrindinis dalykas buvo surasti galimybę, kaip.
Sako: „Aš padarysiu, jeigu surasit visas medžiagas“. Čia buvo galima sakyti beveik kalėdinis stebuklas, kada mes su Vilniaus miesto savivaldybe – nes gerai, kur rasti tūkstančius lempučių – padarėm tokią akciją.
Galvojom, gal kokios įmonės, viena ar kita, norės prisidėti. Ir įdėjom trumpą skelbimą: gal norėtumėte kažkas paremti apaštalus. Ir per pirmas 10 minučių atsirado viena įmonė, kuri dirba būtent su elektra ir sako: „Mes norime visas lemputes“. Ir tai buvo žvejyba gausi. O paskui įsijungė dešimtys savanorių, kurie tas lemputes dažė, dirbo, suko, dėliojo. Atsirado dar kita elektros įmonė, kuri gręžė, sujungė visus laidus.
Žodžiu, virėm košę iš kirvio. Ir ta paroda, galima sakyti, gimė iš nieko. Ir dabar ta instaliacija yra čia, visą laiką dirba, kiekvieną kartą prieš mišias ir po mišių galima ją apžiūrėti, visi miesto gyventojai ir svečiai yra kviečiami apsilankyti čia.
– Bet įdomiausia, kad žiūrėti reikia per mobilų telefoną.
– Iš tiesų. Kadangi tai šiuolaikinio meno paroda, o žmogus šiais laikais su telefonu nesiskiria – miega, gyvena, valgo, visa ką daro, tai tarytum tam, kad prieiti prie žmogaus. Nes kur žmogaus reikia ieškoti – ten, kur jis yra. Tai jeigu žmogus yra telefone, tai per telefoną ir apaštalai jam prabyla. Žiūrint per telefoną ir bandant nufotografuoti, ekranas sufokusuoja, staiga išryškėja veidas apaštalo. Tai apaštalo veidą tu pamatai.
Plika akimi sudėtingiau pamatyti, bet telefone arba prisimerkus – tai irgi turi tam tikrą savo šarmą, būdą. O kartu skamba muzika – Šv. Jono Evangelija įgiedota, be galo gražiai. Dievo gailestingumo ansamblis įgiedojo visą Jono Evangeliją. O apaštalai, ką jie daro – jie skelbia Evangeliją. Tai šita giesmė girdint Evangeliją, žiūrint ir būnant su savimi, gimsta kažkokie gerumo daigai. Taip tie apaštalai veria gerumo daigus į mūsų gyvenimus.
– Sutikite, gana simboliška. Šiandien Kūčių vakaras, 12 apaštalų, 12 patiekalų. Kas ant jūsų stalo šį vakarą?
– Tėveliai ruošiasi visą laiką ir stengiasi, kad būtų 12 patiekalų, bet manau, kad tai yra tik tai simbolis. Tas pats kalėdaitis, kurį laužome – kaip duona. Dalinamės savo laiku, gerumu, padėka.
– Kaip jūs vertinate šiuolaikines tendencijas, kai Kūčių vakarienė virsta tikra puota ir yra ne 12 patiekalų, ir net ne 22 ir vienas už kitą įmantresni. Ir tuoj pat nuotraukos „Facebook“ atsiduria?
– Visi dalykai, kurie yra proto ribose, yra tinkami ir geri. Tie, kurie numuša prasmę ir nelieka prasmės, tada ir dingsta prasmė. Juk Kalėdos yra Dievo gimimo šventė mūsų gyvenimuose.
– Grįžtant prie tradicijų, ar ant jūsų stalo yra padedama lėkštutė išėjusiems anapilin artimiesiems?
– Yra ta tradicija. Yra paliekama lėkštelė simboliškai. Be abejo, mes suprantam, kad žmonės neateis ir nesės prie mūsų stalo, bet tai yra gera proga prisiminti juos, paminėti jų vardus, veidus mūsų maldose, mūsų gyvenimuose, padėkoti.
– Kunigas Arnoldas Valkauskas yra labai kritiškai įvertinęs šią tradiciją ir sako, kad taip mes galim net piktąsias dvasias prisikviest.
– Viskas priklauso nuo to, su kokia dvasia mes viską darom. Jeigu būtų kažkoks dvasių iškvietimas, bet malda už mirusius yra geras dalykas.
– Katalikai turi prievolę du kartus per metus prieiti išpažinties – prieš Velykas ir Kalėdas. Prieš didžiąsias metų šventes visi tampa labai uoliais tikinčiaisiais, eilės bažnyčiose kelioms valandoms prie klausyklų nusidriekia. Ar labai didelis nusižengimas, jeigu neprieini išpažinties prieš Kalėdas ir nueini po to?
– Svarbiausia yra pats pasiruošimas. Ar prieš, ar po tą padarysi, svarbiausia, kad padarytum. Ir kad padarytum iš širdies, kad tai būtų naudinga. Jeigu tai bus labiau formalumas atliktas atstovėti eilėje ir pliusiukas uždėtas, mažai iš to bus naudos. Tai kaip metų pabaiga, kad galėtume paskaičiuoti, ką per metus padariau, kas buvo gerai, kas pavyko, kas nepavyko ir kaip pradėsiu naujuosius metus, kokie mano planai ateinantiems metams.
– Jūs taip pat klausote išpažinčių. Ar dažnai atsitinka taip, kad neduodat išrišimo?
– Nelabai atsitinka, nebent būna tokių situacijų, kada žmogus gyvena antroje santuokoje, tada papuola į tokią situaciją, kad ateina išrišimo, bet nelabai gali gauti dėl tos priežasties, kad gyvenimo tai nepakeisi. Sudaryta antra šeima ir gyvenimas tarytum tęsiasi toliau taip ir labai sudėtinga kažką imti ir pakeisti. Galbūt pagal bažnyčios kanonus ir teisę tu negali, tiesiog žmogus gyvena antroje santuokoje, bet tai nereiškia, kad žmogus yra atskirtas nuo Dievo arba jis mažiau mylimas Dievo, arba kad Dievas neranda kelių į jo širdį.
Net ir Evangelijoje parašyta apie šimtininką, kai tarnas susirgo, jis kviečiasi į namus, jau Kristus eina į jo namus ir sako: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum po mano stogu. Tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks“. Taip ir čia. Net jeigu žmogui nepavyko nueiti išpažinties ar negali nueiti, bet jeigu jis yra pasiruošęs, kad ateitų pokyčiai jo gyvenime, kaip tas muitininkas Zachiejus, užlipęs į medį. Jis nebuvo doras žmogus, bet po susitikimo su Kristumi, jo gyvenimas pasikeitė. Čia ir yra išpažintis. Kada tavo gyvenime įvyksta virsmas. Ir čia turbūt yra svarbiausia.
O dabar kas pasvers, kas vertas, o kas nevertas. Ne mes esame sielų teisėjai. Turime tam tikrus standartus, gaires, kurie padeda mums, bet paskui Dievo gailestingumas yra beribis.
– Klausant išpažinčių, gink Dieve, neprašau atskleisti išpažinties paslapties, bet ar jums yra nutikę, kad išgirdęs tikinčiojo padarytas nuodėmes, netenkate amo ir nebeturite, ką pasakyti?
– Mūsų tos nuodėmės yra labai panašios visų. Gal skirtingas laikas, forma, dar kažkas. Jos kyla iš tų pačių mūsų labai panašių silpnybių. Man nėra taip tekę, kad išgirsčiau kažką tokio, kas atrodytų – čia jau taip negali būti. Tik turbūt svarbiausia dalis netgi ne tai, ką žmogus pasako.
Mane turbūt labiausiai paliečia, kiek žmogus nori keistis ir kiek jam tai yra svarbu. Būna, kai žmogus ateina, tiesiog kaip į kokią techninę apžiūrą – tiesiog formalumą įgyvendinti. O ateina žmogus, kuris tikrai pergyvena ir tikrai nori kažką keisti, padaryti. Ir nuoširdžiai tai jaučiasi, jis ištroškęs atsakymo. Čia yra prasmingiausia ir svarbiausia dalis.
– Jūs esate labai šiuolaikiškas ir labai inovatyvus kunigas. Pavyzdžiui, transliuojate mišias tiesiogiai internetu. Kodėl?
– Kaip pradėjome, tai buvo pirmiausia mūsų bendruomenės nariams, kurie negali sudalyvauti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Išvažiavę, kelionėje, bet norėtų išlaikyti ryšį. O vėliau pamatėme, kad labai daug lietuvių, gyvenančių užsienyje prisijungia.
Be abejo, tai nėra tas pats – sudalyvauti mišiose ar dalyvauti nuotoliniu būdu. Bet vis vien bent jau išgirsti Dievo žodį, komentarą, sudalyvauti kad ir nuotoliniu būdu yra geriau nei visai nieko nebūtų. Mes tai pradėjome su tokiu tikslu, jokiu būdu ne tam, kad pakeisti mišias. Bet kad atsirastų tie ryšiai, galimybė, tinklas net ir su tais, kurie negali ateiti.
– Visai neseniai, prieš kelis dešimtmečius ėjimas į mišias buvo vadinamas bobučių reikalu. Jaunimas neina, eina seni, pagyvenę žmonės. Kaip yra dabar? Ar daug jaunimo ateina į mišias?
– Aš dirbu Vilniaus miesto parapijoje, netgi čia ne parapija, o pareigūnų bažnyčia. Ne tik pareigūnai ateina, kas nori ateina. Bet miestas, ne tik Vilnius, tuo gal ir ypatingas.
– Jums pavyksta užmegzti ryšį, kontaktą su jaunimu?
– Ateina gana jauni žmonės, bet jeigu bendrai kalbėti apie jaunus žmones, tai miestas yra didelė erdvė, kur daug visa ko vyksta. Taip pat pritrauki daug jaunų žmonių. Sunkiau būtų pasakyti kaip kaimuose, kur daug žmonių išvažiavę ir gal nėra kitų galimybių. Čia, Marijos Ramintojos šventovėje, iš tiesų ateina daug jaunų žmonių, šeimų, dirbančių specialistų, vidutinio amžiaus.
– Tikinčiuosius į mišias kviesdavote trumposiomis SMS žinutėmis.
– Ir dabar yra išlikusi ta tradicija. Kiekvieną šeštadienį išsiunčiu žinutę – net ne vieną. 800 žinučių iškeliauja kiekvieną šeštadienio rytą.
– Ką ten rašot?
– Tai yra trumpas kvietimas. Sakinys apie tai, apie ką bus Evangelija. Sakinys kažkokia sentencija, kurią galima turėti ir nešioti mintyse visą savaitę. Ir dar vienas sakinys, jeigu pavyksta suintriguoti, kad žmogus ne tik paskaitytų SMS, bet ir ateitų, sudalyvautų.
– Šiemet SMS žinutės virto jūsų naująja knyga. Ir apskritai per 4 metus jūs išleidote po knygą. Kitais metais išlaikysite tradiciją?
– Knyga nėra dėl knygos. Ji ateina pati savaime, gimsta kaip tos SMS žinutės – tiesiog pribrendo laikas ir tada gimė knyga. Arba tos 3 knygos, kur yra pamokslų – jos gimė dėl to, kad tiesiog buvo pamokslai, galimybė, atsirado žmonės, kurie sako: „Išleiskime“. Ir taip labai natūraliai. Dar viena knyga su ispanų autoriumi „Ramybė tau“ gimė dėl to, kad Ispanijoje gyvenantis autorius, su kuriuo buvome knygų mugėje, šalia buvome stende, pasiūlė: „O gal parašykim kartu?“ Tarytum nebuvo nieko režisuojama, gimė natūraliai.
Dar viena vaikiška knyga pasirodė, vadinasi „Dievo vaikų planeta“. Bet tik dėl tos priežasties, kad Eglė Jokužytė, kuri leidžia regintiems ir neregintiems. Tai knygą ir matai, ir kartu ji brailio raštu. Ji sako: „Reikėtų tokios knygos vaikučiams“. Kaip aš galėjau atsisakyti? Bet vėlgi, ne per metus.
3 metus brendo ta knyga ir dar ji dabar yra kelyje. Šiais metais gimė matantiems, regintiems vaikams, o kitais metais mes turime svajonę, kad ta pati knyga gimtų su 5 pojūčiais. Galima būtų ir prisiliesti, ir pamatyti, ir įkvėpti, ir būtų su daina, muzika įrašyta, ir galbūt net paragauti. Nesakau puslapių, gal bus kalėdaitis viduje. Kad tai paliestų. Taip tos knygos ir gimsta, jos nesavaiminės. Neturiu tikslo išleisti kuo daugiau knygų, bet kai knyga pasibeldžia, neužtrenki durų jai prieš nosį.
– Rytoj Kalėdos. Ką dovanosite artimiesiems?
– Tas Kalėdų maratonas – kartais atsitinka taip, kad ieškom dovanų dėl dovanų ir atrodo, kad jeigu nenupirksiu dovanos – dėmesio trūkumas. Aš Kalėdų dovanas dovanoju visus metus. Kai gimsta mintis gera, tai man ir Kalėdos. Tada ir dovanoju. Svarbiausia žmonėms net ne pati dovana – dėmesys parodytas.
Arba tai, ko reikia, kas pradžiugintų. Man tai yra kalėdinės dovanos, kurias stengiuosi nebūtinai kaip Kalėdų Senis ateiti su maišu dovanų, bet kaip tos knygos, kad jos gimtų tuomet, kada ateina laikas. Kažkam bilietas, kažkam knyga, vakarienė draugiška – tokios mano kalėdinės dovanos.
– Ar galite prisiminti, kokią įsimintiniausią Kalėdų dovaną esate gavęs?
– Kažkada buvo viena iš tokių dovanų – skrydis oro balionu. Aišku, tą dovaną reikėjo pasiimti jau ne žiemą. Tokia nekalėdiška dovana, bet gal išskirtinė.
– Gal pats esate kam nors padovanojęs įsimintiną Kalėdų dovaną?
– Viena moteris emigrantė, gyvena Lietuvoje ir turėjo studijų ciklą. Jai trūko tos paskutinės dalies ir finansavimo. Aš pagalvojau: ko tam žmogui daugiausia reikia, jos svajonės įgyvendinimui. Ir aš pagalvojau: tai yra tai, ko trokšta jos širdis. Tai turbūt buvo viena iš gražiausių kalėdinių dovanų, kuri man dabar ateina kaip mintis. Matyti žmogų laimingą, kuris galėjo pratęsti savo studijas.
– Ko palinkėtumėte artėjančių Kalėdų ir Naujųjų Metų proga?
– Yra toks posakis apie mokytojus. Mokytojas yra tas, kuris išdėsto, bet geras mokytojas ne tik išdėsto medžiagą, bet dar ir paaiškina. Labai geras mokytojas – kuris ne tik paaiškina, bet dar ir iliustruoja. O tobulas tas, kuris įkvepia.
Norėčiau palinkėti kiekvienam iš mūsų būti tuo tobulu mokytoju, kad mes sugebėtume įkvėpti žmones savo aplinkoje. Įkvėpti gyvenimui, gerumui, atrasti tas svajones, kaip talentus, užkastus viduje, atpažinti. Ne už žmogų išspręsti ir padaryti, bet atrasti, pamatyti, užnorinti, įkvėpti. Man atrodo kad tai ir yra tikrosios Kalėdos.
