Nors užbaigti S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukciją gegužę, kaip
buvo žadėta, beveik nėra galimybių, visai realu išvysti ant vejos
bėgiojančius futbolininkus bent jau rudenį.
Tai bus diena, kai Kaunas ir visa šalis atsikratys tris dešimtmečius
trunkančios gėdos, mat visi esami Lietuvos stadionai galbūt nepadarytų
gėdos Afrikos žemynui, tačiau visai netinka šiuolaikiškai Europos
valstybei.
Žygiuojant į stadioną bus galima išvysti kylančias istorinės Kauno
sporto halės sienas, tačiau įkurtuvių šiame sporto centre dar teks
palaukti.
Kur kas sunkiau vyksta kitų projektų, ateityje išgarsinsiančių Kauną,
derinimo darbai.
Įdomiausi „Mokslo sala“ pavadinto mokslo centro Nemuno saloje projektai
buvo išrinkti dar 2016-ųjų spalį. Geriausiu pasiūlymu sutartinai
pripažintas Ispanijos ir Australijos architektų bendrovės „SMAR
Architecture Studio“ darbas.
Tąkart atsargiai svarstyta, kad „Mokslo sala“ duris galėtų atverti
2018-aisiais, tačiau optimizmas greitai išblėso, ir dabar įkurtuvių
laukiama ne anksčiau kaip 2021 metais.
Įvertinus tai, kad dar net nepaskelbtas darbų konkursas, beveik nėra
galimybių kitąmet Nemuno saloje išvysti statybininkų techniką.
Jos 2020-aisiais turbūt neprireiks ir greta „Žalgirio“ arenos
suprojektuotam Vandens sporto centrui bei M.K.Čiurlionio koncertų
centrui Nemuno pakrantėje.
Šilta žiema kol kas netuština kauniečių piniginių, kai tenka
atsiskaityti už šildymą, tačiau jau nuo kovo teks brangiau mokėti už
atliekų tvarkymą. Miesto valdžia tikino esanti priversta didinti
tarifus, nes brangsta atliekų tvarkymas.
Geroji naujiena – rudenį pradės veikti pakaunėje iškilusi atliekų
deginimo jėgainė. Jos gaminama šiluma turėtų bent jau neleisti ateityje
kilti šilumos kainai.
Nėra abejonių, kai 2020-aisiais kauniečiai murdysis automobilių spūstyse
tiek miesto centre, tiek Islandijos plente.
Jau šiemet rugsėjo mėnesį miesto gatvės patyrė tokį automobilių
antplūdį, kokio gyventojai niekada nebuvo regėję ir jutę, tačiau tai dar
ne pabaiga. Raginimas persėsti į visuomeninį transportą daugeliui
žmonių neatrodo patraukliai net nupirkus gausybę naujų autobusų ir
troleibusų.
Vienintelis būdas mažinti norą sėsti prie automobilio vairo – didinti
jų stovėjimo tarifus ir plėsti apmokestinimo zonas, apmokestinti
įvažiavimą į Kauno senamiestį. Galima spėti, kad taip nutiks jau kitais
metais.
O Islandijos plente vairuotojai kankinsis dar maždaug penkerius
metus, mat reikės ne tik išplatinti šią svarbiausią šalyje transporto
arteriją, bet ir pastatyti naują tiltą per Nerį.
Vasarą penktadienio vakarą į pajūrį skubėsiantiems kauniečiams bei kitų
miestų gyventojams galima palinkėti tik kantrybės.
Turbūt svarbiausias 2020 metų įvykis – Seimo rinkimai, vyksiantys
spalio mėnesį. Klaida būtų neįvertinti jų reikšmės Kaunui ir
kauniečiams.
Tiesiog įdomu, ką kauniečiai pasirinks vienmandatėse rinkimų apygardose
– valdžioje esančius valstiečius ar prisimins savo ištikimybę
konservatoriams? O galbūt rinksis kokius nors naujus gelbėtojus?
Dar svarbiau, kokia susiformuos valdančioji dauguma Seime. Kol Kauno
meras V.Matijošaitis bičiuliaujasi su valstiečių lyderiais, miesto
reikalai sprendžiami gerokai paprasčiau. Kitos politinės jėgos gali
būti ne tokios palankios.
Tai – tik keli aiškiausiai matomi potėpiai 2020-ųjų Kauno
paveikslui. Nėra abejonių, kad jis bus gerokai margesnis. Naujų spalvų
suteiks netikėti žmonių sumanymai, nenuspėjami poelgiai arba tiesiog
neįtikėtinai susiklosčiusios aplinkybės.
Kaune vėl nebus nuobodu gyventi...
„Laikinoji sostinė“
