„Tai tik parodė, kad mūsų tam tikruose sluoksniuose vyrauja anarchija. Aš kito žodžio nerandu“, – sako prezidentas.
Anot jo, dabartiniai valdantieji žiūri ne savo interesų, o siaurų partinių tikslų.
„Man ne pikta, man skaudu. Kada stengiesi, galvoji, kaip valstybei, žmonėms, savo artimam žmogui, tautiečiui būtų geriau gyventi, kiek aukų padėta už tą idealą, kurio siekėme ir kurį pasiekėme. <...> Ir staiga viską nušluojam ranka, kadangi mūsų grupelei, partijai, o tų partijų turime 25 ar dar daugiau, jau nesuskaičiuoju. Tas, kas mūsų partijėlei – 5-6 sukūrę savo partiją – bus naudinga, nušluoti visus mūsų moralinius įsipareigojimus ir stengtis daryti, ką mes norime“, – sako V.Adamkus.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir prezidento V.Adamkaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“.
– Prezidente, nuo tradicinio klausimo pradėkime – kaip jūs jaučiatės?
– Ačiū, gerai. Tuo labiau, artėjant šventėms, kitaip negali jaustis. Džiaugiuosi jus matydamas po tokios pertraukos, sveikinu su visais pasikeitimais, linkiu jums viso geriausio.
– Ačiū, jums to paties linkiu, prezidente. Jūs nemenkai visus išgąsdinote, kai atsirado žinutė, kad jūs ligoninėje, lyg tai kažkas negerai su sveikata. Bet suprantu, kad ten buvo tiesiog eilinis patikrinimas?
– Buvo eilinis. Persistengė tie, kurie pradėjo tą žinią. Vienam reikėjo prasitarti ir tučtuojau pasklido. Turėjom gerokai darbo įrodyti visiems, kad nieko tragiško neįvyko.
– Kaip ponia Alma jaučiasi?
– Ačiū labai, norėčiau, kad jos grįžimas į normalią gyvenimo rutiną būtų spartesnis, dabar truputį silpnokai jaučiasi, bet juda aplink. Žingsnis po žingsnio matau gerėjimą, tuo be galo džiaugiuosi.
– Kai jūs pats kovojote su liga, sakėte, kad ponia Alma buvo tas žmogus, kuris labiausiai jumis rūpinosi ir jums padėjo. Suprantu, kad dabar atėjo situacija, kada jums reikia ponia Alma pasirūpinti?
– Stengiuosi, kiek galiu. Nežinau, ar mano pagalba yra tokia efektyvi, tikrai nekvalifikuota, bet kiek galiu, tiek stengiuosi padaryti.
– Mes visą laiką kalbame apie politiką – aišku, šios temos neišvengsime – bet pradžioje norisi truputėlį pakalbėti apie gyvenimą. Dažniausiai atrodo, kai baigiasi metai, kad vertingiausi dalykai, kurie yra žmogaus gyvenime – sveikata ir laikas. Sutiktumėte?
– Tikriausiai, ypatingai pradedam nuo sveikatos. Mano atveju tai yra pagrindas viso kito – jeigu sveikata laiko, viskas kitkas vystosi ir žmogus gali pats tvarkytis ar pakreipti gyvenimą viena ar kita linkme. Čia yra pats pagrindas. O visa kita – ir tai požiūris žmonių skiriasi. Vieniems atrodo tvarkoj, kitiems yra viskas blogai, ką bedarytume, kiti labai džiaugiasi.
Čia jau individualus žmogaus apsisprendimas. Bendrai paėmus iš savo pusės galiu pasakyti, kad metams baigiantis vienareikšmiškai pasakyti, kad gerai ar blogai negalėčiau. Galėjo būti geriau, yra gražių pasiekimų, kuriais džiaugiuosi ir didžiuojuosi kaip lietuvis ir žmogus. Bet yra siaubingai mane liūdinančių – švelniausias žodis, kokį galiu parinkti, ypatingai mūsų vidaus politiniame susitvarkyme.
Bendrai ekonominiu lygiu mes išbalansuojame, vis tiek bendrai paėmus žengtelėjome į priekį. Pats pragyvenimo standartas, nepasakyčiau žymiai – yra žmonių grupė, kurie sako, kad tikrai nusmukęs ir daug sunkiau galą su galu suvesti – bet pasižiūrėjus į bendrą Lietuvos gerbūvį negaliu paneigti fakto, kad mes žengtelėjome į priekį ir tuo be galo džiaugiuosi.
– Geriau žmonės Lietuvoje gyvena, jūsų manymu?
– Mano supratimu, bendrai paėmus – taip. Esame žengtelėję į priekį, skųstis negalėtume. Aišku, kartais galvoju, kad jeigu kitokį požiūrį turėtume ir kitaip tvarkytumės, galbūt pažengtume dvigubai toliau negu esame pažengę. Tačiau vis tiek negalim paneigti, kad esame kažkur stipriai atsilikę ir stovime vietoje. Linkėčiau, kad būtų pažanga daug spartesnė, negu dabar esame pasiekę.
– Popiežius Pranciškus yra taip pasakęs: jei į ateitį žiūrime su viltimi, jei praeitį atsimename, tai kas lieka šiandien, ko reikia dabartyje? Jis sako, kad reikia drąsos. Ar drąsūs Lietuvoje žmonės?
– Drąsos gal netrūksta, bet mums reikia požiūrio į patį žmogų. Galėtume daug stipriau pažengti, jeigu vieni kitus gerbtume daugiau, stengtumėmės dėl bendro gerbūvio, bet ne asmeniško laimėjimo. Suprantama, kiekvienas žmogus nori geriau gyventi ir daro sau viską, kas yra geriausia, bet tam yra ribos.
Čia ir matau, kad būtume dvigubai toliau pažengę, jeigu bendrai pasižiūrėtume į gerovės siekį iš valstybinio, bendrinio požiūrio. O dabar pas mus asmeniškumai lenkia viską. Kartais net ir pralenkia sveiką protą. Kažkoks nesveikas siekimas asmeniškos naudos, nepagarbos kito žmogaus nuomonei – visi tie dalykai, kurių galėtume labai lengvai išvengti.
– Gal čia mentaliteto klausimas, prezidente?
– Aišku, kad prieš tai tikrai negalime užmerkti akių ir nematyti. Turime dar daug kur pažengti į priekį, persvarstyti ir pakreipti savo gyvenimą kita kryptimi.
– Jei kalbėtume apie drąsą, kas yra pilietinė visuomenė ir kada pilietinė visuomenė yra drąsi – kai reikalauja iš valdžios tam tikros atsakomybės už savo sprendimus. Kai reikalauja, kad valdžia tarnautų žmonėms, būtų sąžininga. Jūsų manymu, ne per mažai to Lietuvoje? Mes lyg patys sau tarpusavyje pasišnekam, kad negerai, bet viešai tos nuomonės per mažai reiškiame.
– Sutinku. Tikrai stinga. Bet prie viso šito, ką pasakėte, dar yra vienas pliusas. Būtent kiekvieno asmens asmeninė atsakomybė prieš tautą, visuomenę ir patį save. Jeigu prisiimsime atsakomybę ir pridėsime tokį blaivų žvilgsnį į ateitį su tikslu, kad tai bendras mūsų visos bendruomenės, tautos tikslas, tada galėsime pasakyti: padarėme viską, ką galėjome, kad visas bendras gyvenimas pakiltų aukščiau ir būtume visi laimingi.
– O kaip jūs, prezidente, suprantate pilietinę visuomenę?
– Tai yra prisiėmimas pareigų – įstatymiškai ir moraliai prisiimant, prisilaikant jų ir stengiantis pagal jas gyventi ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
– Yra Lietuvoje pilietinė visuomenė, žvelgiant į visą nepriklausomybės laikotarpį?
– Galbūt 75 proc.
– Bet yra plona riba tarp pilietiškumo ir, grubiai pasakysiu, minios teismo. Yra buvę įvykių, kai gali manyti, kad lyg buvo pilietinės visuomenės veiksmai, bet iš kitos pusės pasižiūrėjus, kažin. Turbūt garsiausi – Garliavos įvykiai. Ar ten buvo pilietiškumas, ar ne, mes galėtume ginčytis. Kaip išlaikyti tą ribą?
– Čia tokios oficialios linijos niekas nenubrėš. Man atrodo, tai yra asmeninės atsakomybės, gyvenimo supratimo ir prisiimtų normų įgyvendinimas. Jeigu pagal tą normą svarstysime ir patys sau atsakysime, ar aš esu teisus, ar tai tikrai tarnauja bendrajam tikslui, kurio siekia visa visuomenė, tada galima ramiai atsakyti: taip, padarėme viską, ką galėjome, yra riba, kurios dar šiandien negalim peržengti, bet gal už 5 metų.
Neduok Dieve, kad reiktų dar 10-20 metų laukti to persilaužimo ir visuotinio pripažinimo sau: padariau viską ir galvoju, kad galiu ramiai žiūrėti į mūsų besivystantį gyvenimą.
– Šiais metais viena pagrindinių herojų Garliavos istorijoje Neringa Venckienė buvo grąžinta į Lietuvą pagal ekstradicijos procedūrą. Kai vyko tie įvykiai, jūs sakėte: žmonės puikiai mato, kas darosi. Ar mes šioje istorijoje sužinosime atsakymus?
– Negaliu būti teisėjas tos visos istorijos, kadangi aš, atvirai pasakius, ir šiandien nesuprantu, kas ten įvyko. Suprantu vieną, kad tikrai peržengtos bet kokios padorumo ribos ir vienų, ir kitų. Nebūsiu teisėjas, kadangi nežinau smulkmenų, duomenų, tačiau žinau, kad negalėčiau pateisinti, kad viena ar kita pusė buvo teisi ar visiškai neteisinga.
Gyvenimas parodys. Kultūringoje, aukštos inteligentijos visuomenėje, bendruomenėje tokie dalykai negali kartotis. Yra padorumo ir moralės ribos, kurių kiekvienas iš mūsų pagal savo šventus įsitikinimus turime laikytis. Kaip bebūtų skaudu, kaip kartais man atrodo, kad tai pažeidžia mano interesus ar įsitikinimus, bet tai tam tikra riba, kur reikia pagalvoti: o kaip tai veikia visą aplinką? Ir čia turime apsispręsti ir savyje turėti jėgos tą priimti. Mano supratimu, mes esame dar ne visose srityse priaugę iki tokio lygio.
– Jei dar kalbėtume apie pilietinę visuomenę, šiais metais piketavo labai daug socialinių grupių ir daugiausia tai buvo viešojo sektoriaus darbuotojai. Toks įspūdis, kad nepasitenkinimas kaupėsi lyg koks pūlinys ir sprogo, o tada paaiškėjo, kad visi gyvena blogai. Ir medikai, ir ugniagesiai, ir pedagogai, ir dėstytojai. Kaip jūs tai aiškinate, kodėl taip nutiko? Po nepriklausomybės atkūrimo turbūt visų interesas buvo, kad tie žmonės gautų adekvačius atlyginimus, o dabar paaiškėja, kad situacija yra prasta.
– Matot, kada yra galimybė lyginti pragyvenimo lygį su kitomis tautomis ar profesijos šakomis, tada galima spręsti, kuriame lygyje esame atsidūrę. Ir kaip bebūtų, labai atvirai vertinant mūsų gyvenimo sritis ir atlyginimus, prisilaikant tam tikrų gyvenimo normų, turime pripažinti, kad daug kur esame atsilikę. Ir tas pasiekia tam tikras ribas, kai pasireiškia viešu demonstravimu, išėjimu į visuomenę ir pareiškimu šito nepasitenkinimo. Pačio fakto nepriimu kaip blogo, galvoju, kad tai yra laikas išreikšti, kad užbrėžiam ribą, turim daryti viską, ką galim, kad išbristume iš esamos padėties.
Nesame peržengę šitų viešųjų pareiškimų ribos. Buvo įvairių viešų demonstracijų, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tai būtų nepateisinama. Ar tai vienintelis kelias, išreikšti savo nepasitenkinimą ir ieškoti kelio, kaip iš jo išbristi – nežinau. Tačiau kad yra net ir savotiško nusikaltimo ribų, peržengiant to kelio ieškojimą, kad tas mūsų gyvenimo lygis dar nėra tas, kuris patenkintų visą bendruomenę ir kad mes teisingu kelio ieškotume sprendimo – tai irgi faktas. Užsimerkti negalima. Mums yra dar daug uždavinių prieš mus.
Yra švietimo srityje, medicinos srityje – galima būtų išvardinti daug kitų, kur žmonės dirba sąžiningai, su pasiaukojimu. Jų vertinimas, atlyginimai – yra mūsų pareiga pakelti iki tokio lygi, kad galėtume pateisinti visus trūkumus ir pakelti gyvenimo lygį.
– O gal čia buvo padaryta klaida, kad nuolatos šiems sektoriams buvo skiriama per mažai dėmesio? Tarkime, ugniagesiai. Buvo garsusis gaisras Alytuje ir jo metu pilietinė visuomenė rinko pinigus, kad išmokėtų ugniagesiams premijas. Mažų mažiausiai keista.
– Tuo pačiu manyje kelia tam tikrą pasididžiavimą, kad matydami tą neteisybę, nuvertinimą tų žmonių darbo ir pasiaukojimo, neieškant iš Vyriausybės ar valdžios pusių to reikalo sprendimo, žmonės savanoriškai, niekieno neraginami patys įvertino. Tai parodo sąmoningumą, pilietiškumą ir aš, gerbdamas ir lenkdamas galvą prieš tuos žmones, sakau ačiū. Pas mus viduje dar žmogiškumo pakanka tam išreikšti ir išreiškė šiuo atveju savo dėkingumą už jų pasiaukojimą ir darbą, kurį ugniagesiai yra atlikę.
– Bet valdžiai gėda.
– Čia jau atskira tema.
– Alytaus gaisras – viena didžiausių ekologinių nelaimių pastaraisiais metais. Kaip jums, kaip aplinkosaugininkui, visa situacija atrodo? Tikrai buvo nemažai aistrų dėl gaisrų, atsakomybės mėtymo. Ar buvo galima išvengti skaudžių pasekmių ir žalos visam regionui?
– Man atrodo, kad tai grynai toks abejingumas vadovybės ar toje srityje dirbančių žmonių, kurie nesiima visų atsargumo priemonių, žalingųjų atliekų pašalinimo. Visi žinojo, kad jos yra pavojingos, aplinkai, žmonių sveikatai turi neigiamos įtakos, jeigu kas įvyktų.
Ir niekas nieko nedarė, ramia širdimi tą praleido. Tai parodo mūsų neatsakingumą ir tas įvykis turėtų galutinai atkreipti mūsų Vyriausybės, valdžios dėmesį ir tokius dalykus pašalinti, iš anksto patikrinti, ko mums trūksta, kad tokie dalykai nepasikartotų.
Kad ta žala yra milžiniška, tai nėra jokios abejonės. Gerai, kad ji neišplito iki tokių ribų, kad tai būtų palietę dar didesnius gyventojų sluoksnius. Kaip bebūtų, žala bus, žala padaryta, bet manau, kad iš to pasimokėm ir tai daugiau niekada nepasikartos.
– O atsakomybė kieno didžiausia buvo? Čia irgi buvo stumdymas – lyg tai savivaldai primetama, savivalda sako, kad centrinė valdžia. Dėl paties gaisro gesinimo buvo klausimų, ar viskas teisingai buvo padaryta ir laiku.
– Dėl pasiskirstymo atsakomybės galima ginčytis iki begalybės. Tačiau tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba, yra atsakingi ir jų atsakomybė yra prižiūrėti, kad viskas vyktų tiksliai, laikantis visų saugumo priemonių ir jos būtų panaudotos iš anksto, o ne įvykus nelaimei – jie yra atsakingi. Kas bebūtų, šiandien aiškintis ir kaltinti vienus ar kitus – iš to naudos nėra. Pasimokėme labai skaudžiai, reikia iš tos pamokos išbristi, kad ateityje Lietuvoje tokie dalykai nepasikartotų ne tik toje srityje, bet ir kitose gamybos ar pavojingos gamybos procesuose.
– Apie politiką šiek tiek pašnekėkime. Metus baigiame su keista situacija dėl susisiekimo ministro J.Narkevičiaus. Įvyko, sakyčiau, susidūrimas kaktomuša tarp premjero ir prezidento. Prezidentas Gitanas Nausėda labai aiškiai išsakė, kad šitas ministras prarado pasitikėjimą, bet ministras nebuvo atleistas. Dabar laukiama sausio 15 d., koalicinės tarybos susirinkimo. Kaip jums visa situacija atrodo?
– Tai tik parodė, kad mūsų tam tikruose sluoksniuose vyrauja anarchija. Aš kito žodžio nerandu. Ir tai yra skaudu. Valstybė, kuri turi visas galimybes tvarkytis pagal jau egzistuojančią, pasaulyje įsivyravusią tvarką, savo tarpe negali susitvarkyti. Arba mes turime tvarką, įstatymus, kurių laikydamiesi tvarkomės ir prižiūrime, kad jie būtų vykdomi, arba nežinau, pasileiskime, išeikime. Nėra kito paaiškinimo.
– Turite omenyje pirmalaikius rinkimus?
– Mano supratimu, iš viso tas klausimas parodo, kad pas mus politinės kultūros nėra. Tas, kas dabar, paskutinės šitos Seimo kadencijos metu – nesakau, kad visi. Aš gailiuosi tų Seimo narių, esančių ten, kurie sąžiningai, nuoširdžiai dirba, vykdo visus įstatymus ir atiduoda save viskam. Dauguma, kuri neturi jokios atsakomybės, pilietinės atsakomybės įveda mūsų visą santvarką į savotišką anarchiją.
Kaip galima pasipriešinti visiems teisėtiems žingsniams, kurie reikalingi arba imtis tokių žingsnių, kurie demokratijoje, sąmoningai tvarkomoje valstybėje yra sunkiai suprantami? Nesakau vieno ar kito įvykio, kuris buvo, bet galutiniai sprendimai padaromi pasilikus Seime, kai ateina sprendimas, 7 ar 11 žmonių iš 141 atstovo Seimo.
Jie priima įstatymą, kuris įpareigoja visą Seimą gyventi pagal tų 11 žmonių apsisprendimą. Parodykite man kitą demokratinę valstybę, kurioje taip būtų tvarkomasi. Tiesiog chaotiška padėtis. Valstybės prezidentas pareiškė savo nepasitikėjimą, man atrodo, kad visur jau šimtmečiais priimta tvarka, kad tokiu atveju, pareiškus nepasitikėjimą, normalioje demokratinėje valstybėje pareigūnai turi pasitraukti ir užleisti vietą kitiems. Pas mus ne.
Pas mus Vyriausybės lygyje ar kitur partijos keli žmonės susirinkę nutarė: ne, mes darysime taip, kaip mums atrodo – mums partijoms, ne kitam. Štai kur yra ne asmeninė atsakomybė, ne atsakomybė žmogaus, einančio pareigas. Ne, svarstoma, kas partijai geriau, o valstybė, bendruomenė numojama ranka. Pažiūrėsime, jeigu mums vieno manevro nepavyks įvykdyti, galvojam, sėdim, per visą naktį svarstome, kur pas mus įstatyme yra eilutė, kuri mus įgalioja ar leidžia pasireikšti.
Vietoj to, kad visą naktį ar dvi sėdėtų ir studijuotų, kaip pakelti mūsų bendruomenės, bendro susitvarkymo, žmogaus gerovę – ne, mes svarstome, visą laiką leidžiame, kaip mums susitvarkyti su mums oponuojančiais, nepatinkančiais žmonėmis. Tai apie ką mes kalbame?
– Matau jums pikta, prezidente.
– Man ne pikta, man skaudu. Kada stengiesi, galvoji, kaip valstybei, žmonėms, savo artimam žmogui, tautiečiui būtų geriau gyventi, kiek aukų padėta už tą idealą, kurio siekėme ir kurį pasiekėme. Kovo 11 d. ir panašiai, taigi mūsų laimėjimas. Prisiminkime tas džiaugsmingas valandas, tą patį Baltijos kelią. Čia galima vardinti, ką nori. Ir staiga viską nušluojam ranka, kadangi mūsų grupelei, partijai, o tų partijų turime 25 ar dar daugiau, jau nesuskaičiuoju.
Tas, kas mūsų partijėlei – 5-6 sukūrę savo partiją – bus naudinga, nušluoti visus mūsų moralinius įsipareigojimus ir stengtis daryti, ką mes norime. Tai ar dėl to kovota, dėl to tos aukos sudėtos? Ar dėl to, kad tuo būdu kuriame ateitį savo valstybės? Man pikta, aišku, kad pikta žiūrėti. Bet man tiesiog skauda širdį.
Aš tikrai šventai tikiu, kad yra didelė dauguma Lietuvos žmonių, kurie sąžiningai tiki Lietuva, gyvena, norėtų gyventi tais pačiais tikslais, kuriuos užsibrėžėme ir kurie yra savotiškas idealas ir jie gyvena. O čia atsiranda grupelė žmonių, kurie praktiškai nušluoja ranka ir yra šiuo metu pozicijoje, kurie gali leisti tokius dalykus daryti. Ir nesiskaito visiškai. Kaip ten bebūtų, man gali patikti, nepatikti, prezidentas ar kitas, bet jeigu jis yra įgaliotas ir elgiasi, mano supratimu, pagal Konstituciją, įstatymus, jeigu man ir nepatinka, aš turiu tą priimti, o ne veltis savo siaurais interesais. Štai kur yra skaudu.
– Jūs pats turite panašios patirties. Jei neklystu, 1998 m., kai buvo skandalas su tuometiniu ministru Algiu Žvaliausku ir reikėjo spręsti situaciją, ten irgi buvo labai principingai pasakyta ir ministras galų gale atsistatydino. Ir ilgai netruko, nereikėjo 2 mėnesių, kad išspręsti situaciją.
– Buvo ir daugiau atvejų. Buvo pasielgta labai teisingai ir garbingai, aš esu dėkingas jiems, kad jie turėjo apsisprendimą ir supratimą vidinį paklusti ir laikytis įstatymo nustatytos tvarkos.
– Gal prezidentui G.Nausėdai principingumo trūksta?
– Nemanau. Ką jis galėtų daryti?
– Jis lyg bando išlaviruoti diplomatiškai. Ar šiuo atveju diplomatijos reikia?
– Taip, jis bando išeiti iš tos padėties, tačiau jis savo nuomonę tvirtai ir aiškiai pasakė.
– Ir ne vieną kartą.
– Ir ne vieną kartą. Ir į tai nekreipiama dėmesio. Praktiškai mūsų pačios demokratinės santvarkos griovimas arba nesupratimas, kas yra demokratija.
– Gal prezidentas G.Nausėda laikosi tokios linijos, kad jis pasakė savo poziciją, kita pusė elgiasi taip, kaip elgiasi ir jis turbūt palieka piliečiams įvertinti visą situaciją?
– Gerai, bet ką piliečiai gali daryti? Išeiti į gatves, nuversti? Mums trūksta antro generolo Plechavičiaus, kuris ateitų į Seimą ir sakytų: „Skirstykitės. Matot – durys“ ir užbaigtų? Čia prisiminimai, gal tuo metu ir buvo reikalingi, šiandien būtų sunkiai suprantami visame pasaulyje. Tai, apie ką kalbate, būtų lygiai tas pats – išvaikyti Seimą ir perimti, savotišką diktatūrą įvesti krašte. Šitas šiandien yra nepriimtina ir negalima. Neduok Dieve, kad toks atvejis būtų Lietuvoje.
– Jei jums reikėtų spręsti tokią situaciją, ką darytumėte?
– Aš nesitraukčiau nė žingsnio. Diena iš dienos reikalaučiau, kad būtų priimta mano išreikšta valia, sprendimas.
– Užsiminėte apie partijas. Kiti metai ypatingi tuo, kad bus Seimo rinkimai ir vėl akivaizdu, kad daug bus norinčių patekti į politiką. Prezidentas vetavo įstatymų pakeitimą dėl rinkimų kartelės ir neaišku, kaip su veto bus elgiamasi. Jeigu atmestų, turbūt dar didesnė fragmentacija Seime būtų negu dabar, gali vėl mažų partijų pateikti į Seimą. Bet jei pasižiūrėtume į didžiąsias partijas, yra balansavimas. Metai iki rinkimų, o nematome nei aiškios vizijos, nei programų, nei lyderių, kas sąrašus ves. Juk laiko nėra daug, teisingai? Kas vyksta su partijomis? Ar jos išsigandusios, ar tikrai pasimetusios ir nežino, ką bepasiūlyti rinkėjui, ar čia devalvacija politinės sistemos?
– Jūs išsakėte tą patį, ką galvoju ir sudėjote į krūvą. Aš lygiai to paties baiminuosi. Ir klausiu, o kas prieš akis, iš ko rinktis, kas pasikeitė, kur asmenybės, kurios galėtų mus išvesti iš chaosinės padėties, kurioje esame atsidūrę dabar? Tas klausimas manęs neapleidžia ir aš su tam tikra baime laukiu naujų Seimo rinkimų. Šią minutę neturiu įsivaizdavimo, koks Seimas gali būti, iš ko rinktis.
Aš nematau ryškių asmenybių, kurios išeitų su aiškia vizija, planais, kurie mus veda tam tikra kryptimi į tam tikrus tikslus, už kuriuos galėtų pasisakyti ir už kuriuos žmonės galėtų išrinkti. Nematau tos šviesios ateities, kad rinkimai visus dalykus išspręs. Bet turint tą faktą prieš akis, su kuriuo mes galime susidurti, manau, kad tai pažadins mūsų tautoje atsakingų žmonių atsakingumą. Aš tikiu, tautoje yra talentingų žmonių, stipriai galvojančių, yra gerų specialistų, aukštos kultūros žmonių.
Net apeliuoju, kad būsimuose Seimo rinkimuose eikite, kandidatuokite, perimkite į savo rankas visą tvarkos įvedimą ir veskite Lietuvą į šviesesnę ateitį. Tai yra vienintelis kelias. Priešingu keliu nauji rinkimai, jeigu jie nepakeis esamos situacijos, nebus kitaip galvojančių žmonių, mes nepajudėsime iš vietos.
– Prezidente, kas su mūsų politika atsitiko, kad mes tokie pasimetę? Nelabai turim iš ko rinktis, politikai murkdosi įvairiuose skandaluose, Seimo įvaizdis turbūt vienas žemiausių nepriklausomybės istorijoje, visuomenės pasitikėjimas svarbiausiomis valstybės institucijomis yra labai prastas.
– Tai parodo, kad mūsų politinis išprusimas, atsakomybės jausmas ir politinės kultūros trūkumas egzistuoja. Kitas dalykas, žmonės, kurie būtų pajėgūs padaryti pertvarkas, tvarkytis taip, kaip reikia valstybėje, nesiima atsakomybės, nes galbūt galvoja, kad tai beprasmis laiko gaišimas, nieko nepadarysiu vienas ir neina, neprisiima atsakomybės. Dar kartą apeliuoju į gabius, talentingus žmones – pažvelkime į esamą padėtį, prisiimkime pareigą ir žiūrėkime, kaip galime susitvarkyti.
– Jūs pats matote lyderių, asmenybių, kurie galėtų daryti tai, apie ką kalbate? Imtis asmeninės atsakomybės, dalyvauti rinkimuose? Vis tiek vienas lauke ne karys, vienas nepadarysi, bet ar jūs pats matote žmonių, kurie galėtų būti kelrodžiai rinkimuose?
– Aš nenorėčiau šiandien vardinti, vieną kitą iškelti, bet bendrai paėmus yra žmonių mūsų tarpe, kurie tikrai galėtų prisidėti prie tvarkingo persitvarkymo ir pastumti mūsų visuomenę eiti šviesesniu keliu negu esame dabar. Gyvenimas parodys.
– Ar rinkėjas apskritai supranta partines ideologijas? Tie patys kairieji – jie labai susiskaldę, kairiojoje pusėje yra ir socialdemokratai, ir socialdarbiečiai, ir valstiečiai, ir „Tvarka ir teisingumas“. Pasirinkimas yra milžiniškas, tikrai žmogui gali galva susisukti. Dešinėje pusėje kaip ir aiškiau, bet irgi – Tėvynės sąjunga turi savo elektoratą ir neišbrenda iš tam tikrų ribų, liberalai, turintys problemų, paskui juos vis dar velkasi šleifas negeras. Labai paini situacija ir turbūt žmogui nelabai aišku. Kaip čia galima išspręsti, kaip žmogui pasirinkti teisingai?
– Atsakymo į tai tikrai neturiu. Jeigu turėčiau, tikrai pasakyčiau, ką daryti ir kaip susitvarkyti. Turbūt reikia apeliuoti į kiekvieno žmogaus asmeninės atsakomybės jausmą, pilietiškumo jausmą ir tikėtis geriausio. Kito kelio nėra. Nieko negali nurodyti. Matysime. Manau, kad šį kartą, šie rinkimai parodys mūsų politinį subrendimą, brandą ir politinės kultūros lygį.
– Ko palinkėtumėte ir sau, ir visai Lietuvai kitiems metams?
– Galima labai trumpai atsakyti. Mūsų gerovės, pokrypio į gerąją pusę iš esamos padėties, politine prasme sakant, kad išvengtume nesąmonių, kurios pasitaikė ar vyksta šiuo metu mūsų tarpe. Ir kad mūsų bendras subrendimas, atsakomybė prieš save ir prieš tautą, būtų kiekvienam asmeniškai priimta ir tuo pačiu atsilyginta savo darbais, įsitikinimais, bandant išspręsti visas mūsų problemas.
Kad mūsų asmeninis gyvenimas tuo pačiu irgi pagerėtų, būtų šviesesnis ir išvengtume sunkumų, su kuriais susiduria mūsų žmonės, kurie tikrai šventai tiki Lietuvos ateitimi.
– O sau ir savo šeimai ko palinkėtumėte?
– Mums šiuo metu sveikatos ir stiprybės.
„24/7“ – sekmadieniais 16.30 ir 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
