Į klausimus atsako katalikų dvasininkas Ričardas Doveika.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Visas žmogaus gyvenimas yra potvyniai ir atoslūgiai. Kiekviena diena, kiekviena patirtis, kiekvienas augimas ir brendimas gali ir turi pasitarnauti asmenybės brandai, augimui, gelmės bei prasmės suvokimui. O visa tai veda į savęs paties buvimo šiame pasaulyje atradimą.
Nėra lengva ir labai paprasta atrasti esminius lūžius. Manau, kad vaikystės, paauglystės ir savęs atradimo lūžiui pasitarnavo namų aplinka: 16 kvadratinių metrų kambarėlis ir 5 asmenų šeima.
Jokių buitinių patogumų, pamokų ruoša ant tėčio pagamintos ir ant kelių laikomos fanerinės lentos; ligos, kurių „mėgstamiausia“ buvo plaučių uždegimas, ir iš to kylančios pasekmės mokykloje – pašaipos, atstūmimas. O už ėjimą į bažnyčią – ir pajuoka prieš klasę.
Visa tai formavo supratimą, kad svarbu gyvenime ne tai, ką turi, bet tai, kas esi.
Lūžio taškas buvo kelias, vedantis į Šventovę. Į tą erdvę, kurioje galėjau būti pačiu savimi. Būti bendruomenės akivaizdoje, tarnystės kelyje, matyti ir patirti sutiktų ypatingų dvasinių šviesulių pamokas ir padrąsinimus.
Tokių kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Tėvas Stanislovas. Jų gyvenimo, pavyzdžio ir brandos epochoje esu subrendęs.
Man tai buvo ypatingas padrąsinimas, savivertės branda, savigarbos mokykla ir gebėjimas kiekvieno sutiktojo akivaizdoje būti savimi ir tikru.
Antrasis lūžis – kunigystės kelio pasirinkimas. Sąmoningas, laisvas, asmeninis sprendimas, kuris subrendo kaip atsakymas į pasaulio tikrovę, į būtinybę ir poreikį taip išreikšti save.
Asmenybių pavyzdys. Šeimos vidinė stiprybė, kuri pasireiškė ne idealiais nugludintais santykiais, bet išmintingu supratimu ir palydėjimu atrasti savo kelią.
Tėvų dovanota laisvė pasirinkti kelią, močiutės ypatingas savęs atidavimas anūkams.
Trečiasis lūžis – atsakomybė prieš visuomenę. Sąjūdžio Kelias, Nepriklausomybės kelias, susipynęs su jaunystės svajonėmis ir poreikiais.
Visa tai ir suformavo esminį gyvenimo lūžį – savęs atradimo, savivokos ir pašaukimo kelio atradimą.
Esu labai laimingas žmogus, kad mano svajonė, pašaukimas, tarnystė ir veikla atrado darną mano asmenyje ir gyvenime.
Lūžiai, įvykiai, nepriteklius, pašaipos, atmetimai bei ištikimybė siekiui atrasti ir save išreikšti leidžia šiandien garsiai ištarti sakinį: „Esu labai laimingas ir pilnavertis žmogus“.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Širdyje daug dalykų mąstant apie šiandieną.
Labiausiai rūpi žmonių tarpusavio santykių darna ir visos žaizdos, kurios atsiveria: susvetimėjimas, individualizmas, vartotojiškumas, susipriešinimas, besaikis lenktyniavimas, kuris ir atveda prie didžiosios problemos – kito, šalia esančio, atmetimo.
Kovojame už žmonių su negale teises ir tuo pačiu reikalaujame selektyvinių abortų įstatymo. Kovojame už gyvūnų teises, bet kaip normalų dalyką, kaip žmogaus teisę svarstome teisę į gyvybės nutraukimą. Esame pasimetę vertybinėje hierarchijoje.
Sąžinė, dora, duoto žodžio laikymasis, pagarba ir teisingumas kažkur pasiklydo daugelio žmonių sąmonėje. Visuomenės nuomonę nulemia ne darbai, bet apkalbos ir intrigos.
Šiandien įvairiomis formomis ir toliau pasireiškia žmogaus išnaudojimas bei pažeminimas. Gobšumas išardo ne tik šeimas, bet priešais paverčia gimines, draugus ir bendradarbius. Lojalus tampa ne sąžiningas ir darbštus, o skundikas ir pataikūnas.
Trokštame turėti, bet ne darbo ir pastangų dėka, o sukombinuotų gyvenimo ir santykių dėlionių sąskaita.
Esminis dalykas, kad, pasidavę vienadienio gyvenimo šėlsmui, nustojome į daugelį dalykų žvelgti rimtai.
Nustojome žvelgti rimtai į žmogų, šeimą, santykius ir net pačią meilę – viskas suvedama tik į naudą ir reikalavimą būti padarytam laimingu žmogumi.
Nustojome rimtai žiūrėti į įsipareigojimus ir priesaikas: nepavyks – nieko tokio. Nėra nepakeičiamų, bus viskas pakeista.
Į santykius žvelgiame ne rimtai, o „kaip nors“, į gyvenimo situacijas irgi panašiai. Susimaišėme savyje ir todėl praradome džiaugsmo pojūtį. Turime, bet nebesišypsome, gyvename, bet daugelis tik egzistuojame.
Ko reikėtų? Visų pirma susigrąžinti save. Atrasti save iš naujo. Tiesa nėra pavaldi nuomonių apklausų rezultatams.
Egzistuoja nuostabiausia tiesa šiame pasaulyje – tai Tu. Tu kaip tiesa, kylanti iš Kūrėjo tiesos. Jei pripažįstame šias dvi esmines tiesas, tuomet atrandamas kelias į visavertį gyvenimą ir tikrą laisvę bei laimę. Tada niekada nekyla pagunda pastumti kitą žmogų.
Nes tas, kuris save atranda kaip kūrinį ir rimtai pradeda tikėti Kūrėju, niekada nepastums šalia esančio žmogaus – kito kūrinio.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Norėčiau palinkėti drąsos atsigręžti į savo Tautos, kultūros, istorijos ir žmogiškumo santykių gelmę. Atrasti save kaip esminiai būtiną ir svarbų žmogų. Išsivaduoti iš egoizmo ir tarpusavio susipriešinimo, nesveiko konkuravimo, žeminimo ir pastūmimo.
Atrasti vienas kitą kaip to paties šaltinio asmenis, kurių orumas ir teisės kyla iš to paties šaltinio – Dievo.
Nebijoti būti drąsiems ir kūrybingiems, nebijoti atrasti save išdalinant kitiems. Turėti drąsos plaukti prieš srovę, nes tai daug įdomiau nei plaukti pasroviui. Nepasitenkinti vienadieniu gyvenimu „bet kaip, kaip nors“, bet veržtis į gyvenimo pilnatvės gelmes.
Nebijoti būti tikinčiais ir religingais modernios epochos akivaizdoje. Tikiu, kad ateities žmogus, kuriam patikėtas gyvenimo džiaugsmas, turi būti inovatyvus, išsilavinęs, technologiškai išprusęs ir dvasingas.
Šie dėmenys visada padės išlikti žmogumi, kurti atsakingus tarpusavio santykius, taps darnios pilietinės visuomenės pagrindu ir užtikrins visų teises. O pareigos taps kūrybingumo bendrajame gėryje galimybėmis, drąsaus skirtingų ir kitoniškų žmonių bendrakeleivystės nuotykiu.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Jei būtų galima pasirinkti, nieko tikrai nekeisčiau savo gyvenime. Viską, ką esu pasirinkęs, esu padaręs sąmoningai, atsakingai ir nedvejoju pasirinkimu.
Jei vis tik reikėtų rinktis, vėl pasirinkčiau tą patį kelią. O jei reikėtų rinktis netekus to, ką dabar turiu – pasirinkčiau mediko kelią. Domintų diplomato kelias.
Vienu ar kitu pasirinkimu esmė išlieka ta pati – gydyti žmogų ir iš esmės grąžinti į gyvenimą arba gydyti santykius, nuo kurių priklauso visų mūsų bendra ateitis vieninteliuose namuose – šioje unikalioje Žemės planetoje.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
