Jei neapsirinku, pagrindinė rezoliucijos iniciatorė buvo R.Juknevičienė. Ją palaikė ir kai kurie kiti (nežinau, ar visi) europarlamentarai iš Lietuvos. Rezoliucija solidi, tekstas ilgas ir teisingas, bet ir antrą kartą perskaičius norisi paklausti: o kam jis reikalingas? Tiksliau – kas yra jos adresatas?
Jeigu rezoliucija skirta mums, ES gyventojams, sprendžiant iš reakcijos Vakarų žiniasklaidoje, didesnio dėmesio, be oficialių pranešimų ir glausto turinio atpasakojimo, ji nesulaukė. Beje, ir Lietuvoje apsiribota tik fakto paminėjimu.
Priežastis paprasta – fašizmo ir stalinizmo tema per kelis dešimtmečius išvažinėta, ištrypta skersai išilgai, todėl pakartotinis kalbėjimas apie ją net iš aukštų tribūnų vertinamas kaip trafaretinė duoklė, nesukelianti nei papildomų emocijų, nei minčių.
Bet jei rezoliucija siekta Maskvos reakcijos, tikslas iš dalies pasiektas. Rusijos valdžia ir propaganda sureagavo piktai ir irzliai, buvo girdima beveik visose pagrindinėse propagandinėse programose, bet atsiliepimus į rezoliucijos tekstą, ypač tą dalį, kurioje kalbama apie sąlygas kilti Antrajam pasauliniam karui, taip pat sunku pavadinti audra.
Kita vertus, keistai atrodytų, jei Maskva į oficialų ES dokumentą pasižiūrėtų kaip į eilinį straipsnį kokiame nors laikraštyje. Rusija ruošiasi 75-osioms pergalės prieš fašizmą minėjimo metinėms, telkiamos didelės žiniasklaidos pajėgos, negailima pinigų leidiniams ir konferencijoms, kaip teisingai pažymima ir rezoliucijoje, Ribbentropo ir Molotovo susitarimo bei slaptųjų protokolų, kaip Antrojo pasaulinio karo priežastims, vaidmeniui revizuoti. Tai esą turėtų būti atsakas „bandymams perrašyti istoriją“, o savo visuomenei proga dar kartą prisiminti tėvų ir senelių žygdarbį.
Nerašau šio žodžio kabutėse, nes Rusijos žmonės to karo kelius nuklojo savo lavonais. Daug kartų įsitikinau, kad rusams savų šeimų istorija ir netektys yra didesnis argumentas nei rašiniai apie netradicines, kitokias negu dešimtmečiais nuo mokyklos suolo aiškinamas karo priežastis.
Tuo metu, kai Ribbentropo-Molotovo dokumentas buvo ieškomas ir atrastas, o po to ir pasmerktas, kalbėjausi su ano meto demokratais SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Jų nuomone, jei to nelemto susitarimo tarp Berlyno ir Maskvos nebūtų buvę, A.Hitleris savo planų nebūtų atsisakęs nei Europos valstybių, nei Rusijos atžvilgiu, tad karas bet kuriuo atveju buvo neišvengiamas.
Taigi jeigu Europos Parlamento rezoliucija norėta kreiptis į Rusijos visuomenę, tai visais pabūklais šaunama pro šalį. 90 procentų Rusijos gyventojų iki šiol laikosi tradicinės, sovietinės, karo kilmės interpretacijos.
Šios nuostatos bent kiek koreguoti nepajėgios ir pačių rusų, tokių kaip A.Sorokinas ar M.Soloninas, kurių knygas galima laisvai nusipirkti Rusijos knygynuose, netradicinės, šokiruojančios įžvalgos. Ir tokia nuomonė gyvuos dar penkiasdešimt metų. Jokios europinės ar net pasaulinės rezoliucijos tradicinio įsitikinimo nepakeis.
Norint su Rusijos visuomene bendrauti tarpusavio supratimo lygiu (jei neapsirinku, R.Juknevičienė, A.Kubilius, o gal ir dar kai kas, norėtų pradėti po dešimties metų, kai V.Putinas neva pasitrauks), reikėtų kitokio nei cementinis eurobiurokratijos kalbėjimo stilius. Vien rezoliucijos įžangą skaitant reikia daryti pietų pertrauką.
Epochinėmis temomis ėmus kalbėti kitaip, žmogiškiau, galima girdėti įvairių Rusijos visuomenės nuomonių. Kad ir apie Stalino vaidmenį bei stalinizmą. Nuo šio reiškinio, fenomeno ar kaip kitaip jį pavadinsi, pati Rusija nukentėjo bene labiausiai.
B.Jelcino laikais panieka stalinizmui buvo atvira ir gana didelei visuomenės daliai priimtina. Dabar viešumoje mažiau šia tema norima kalbėti, bet skaudėjimas dėl plataus masto rusų tautos naikinimo nepradingo ir Stalino garbinimu nepavirto.
Stalino prikėlimu iš kapo rūpinasi aktyvios, bet negausios visuomenės grupės, o neostalinizmo ideologai skaičiuojami rankos pirštais. Rusijos intelektualai, sąžiningi istorikai, visuomenės veikėjai, nebūtinai iš demonstruotojų aplinkos, į prostalinistų vadovaujamas televizijos ar radijo laidas net primygtinai kviečiami neina. Ekranuose jau penkeri metai mirga vis tie patys „ekspertų“ veidai.
Objektyviai vertinant Kremliaus požiūris į stalinistinę epochą taip pat nevienareikšmis. Gal stalinistinės grupės grupelės palaikomos slapta, palengvinant jų finansinę būklę, bet atviro „tautų tėvo“ renesanso nėra. Įvairiuose pusiau oficialiuose pareiškimuose stalinizmas šiek tiek juodesnis už pilką spalvą, tačiau kategoriškai atskiriamas nuo fašizmo.
Beje, ir Vakarų literatūroje galima užtikti panašių vertinimų. Šiek tiek daugiau nei prieš 20 metų teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje mokslinėje (ne propagandinėje) konferencijoje, skirtoje fašizmui ir stalinizmui. Nustebino, kad fašizmo ir stalinizmo sutapatinimui priešinosi pranešėjai iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Nemanau, kad jie buvo papirkti.
Mano nuomone, stalinizmas buvo ir yra net pavojingesnis už fašizmą, nes spekuliuoja tokiomis žmogui artimomis vertybėmis kaip lygybė, socialinis jautrumas, teisingumas. Nors fašizmas šiuo požiūriu taip pat neatsilieka.
Dabartinės ir Europoje atgimstančios radikalios rusvo kompoto spalvos organizacijos irgi apeliuoja į žmogaus jausmus. Europos Parlamento rezoliucijos intencija gera, bet ateityje dar reikėtų gerai pasukti galvą, kaip tai reikėtų pateikti skirtingų tautų skirtingo mąstymo vartotojams.
