Beje, pastraipa apie Ribentropo-Molotovo paktą, kurioje pabrėžiama, jog jis ir davė pradžią Antrajam pasauliniam karui, ir kuri labiausiai suerzino Kremlių, liko tokia, kokią mes ir parašėme. Nei vienas iš vėliau rezoliucijai teikusių pasiūlymus EP narių šios nuostatos nei kritikavo, nei siūlė keisti.
Niekas, net socialistai. Jų atstovė derybose buvo iš Portugalijos, jai nuoširdžiai nebuvo aišku, kodėl komunistai yra vadinami nusikaltėliais, kaip ir fašistai, tačiau dėl Ribentropo-Molotovo pakto nusikalstamos reikšmės nesiginčijo niekas.
Mečys iškėlė klausimą apie tokių rezoliucijų reikšmę ir apie tai, kodėl tokios rezoliucijos reikėjo.
M.Laurinkaus komentaras: rezoliucija-rusijos-visuomenes-taip-ir-nepasieke-13129584/"="">rezoliucija-rusijos-visuomenes-taip-ir-nepasieke-13129584/"" target="_blank">Mečys Laurinkus. Solidi rezoliucija Rusijos visuomenės taip ir nepasiekė
Taip, Europos Parlamento rezoliucijos nėra įstatymai. Tačiau jos yra svarbus visos ES politikos formavimo įrankis. Rezoliucijose pareiškiamas požiūris, teikiami pasiūlymai.
Rezoliucijos priėmimas – neįtikėtina sėkmė
Rezoliucija buvo priimta 535 EP narių balsais. Tai – neįtikėtina sėkmė. Prieš balsavo tik Kremliui prijaučiantys kraštutiniai kairieji ir kraštutiniai dešinieji. Beje, vienas graikų komunistas diskusijose siūlė rezoliucijos iniciatorius sodinti į kalėjimą.
Rezoliuciją rašėme pagal standartus, nustatytus Parlamento reikalavimuose. Tai nėra laisvos formos lengvai perskaitomas pareiškimas, o juridinis dokumentas.
Sutinku, kad Vakaruose Antrojo pasaulinio karo istorija išnagrinėta, todėl cunamio spaudoje dėl šios rezoliucijos niekas ir nesitikėjo. Tačiau jos adresatas yra ir Vakarai, ir Rytai.
Europos Sąjungos šalyse, deja, iki šiol yra nemaži požiūrių skirtumai į fašizmą, nacizmą ir komunizmą. Ypač skirtingai nei mes, istoriją vertina pietinės Europos valstybės, kurios nepatyrė komunizmo baisumų, tačiau išgyveno kitokius totalitarizmus.
Reikia pripažinti, kad ir mūsų kraštuose vargu ar daug kas supranta, kodėl Portugalijoje europiniam konservatorių ir krikščionių demokratų blokui priklausanti centro dešinės partija vadinasi socialdemokratais, o kairieji turi panašų pavadinimą, jie yra socialistai? Todėl, kad po dešiniųjų autoritarinio režimo, valdžiusio šalį iki 1974 metų, niekas nenori vadintis kaip nors kitaip. Ten net komunistų partijos laimi vietas parlamentuose.
Tačiau būtent po mūsų rezoliucijos Portugalijos parlamente pirmąkart istorijoje įvyko rimta diskusija apie fašizmo, nacizmo ir komunizmo panašumus. Buvo pasiūlyta rezoliucija, remianti EP rezoliuciją, tačiau valdantiesiems kairiesiems tekstą pavyko sušvelninti.
Teko matyti Italijos spaudos straipsnius apie EP priimtą rezoliuciją, kuriuose taip pat buvo akcentuojamas abiejų režimų sulyginimas. Todėl galiu drąsiai teigti, jog rezoliucija buvo pastebėta ten, kur to labiausiai ir reikėjo. Beje, gavome padėkos laišką iš JAV, iš amerikiečių, kilusių iš Kubos, kurie ne iš pasakojimų žino, kas yra komunizmas.
Rezoliucija griauna Kremliaus kuriamą naratyvą
Jokia paslaptis, kad rezoliucija, skirta Ribentropo-Molotovo pakto ir Antrojo Pasaulinio karo pradžios 80-mečiui buvo reikalinga ne vien dėl istorijos, bet dar labiau – dėl dabarties. Labiausiai – dėl dabartinės Rusijos nuolatinių bandymų perrašyti istoriją.
Rusija sureagavo tą pačią savaitę, dar rugsėjį, per savaitinę URM atstovės Marijos Zacharovos spaudos konferenciją. Sakė, jog URM niekada nereaguoja į EP sprendimus, tačiau šįkart padarė išimtį. Sureagavo, aišku, labai piktai.
Apie V.Putino reakciją nesiplėsiu, jau esu apie tai rašiusi, daug visur buvo diskutuota.
Iki šiol neturiu sau atsakymo, kodėl V.Putinas net dvi savaites skyrė Antrojo pasaulinio karo istorijai. Pasisakymai buvo jausmingi, net nervingi. Gali būti, kad viskas yra papras
iau, nei visi analizuoja – V.Putinas jaučia desperaciją ir todėl imasi tokių keistų veiksmų rusų mobilizacijai.
Aišku, kad EP rezoliucija griauna Kremliaus kuriamą naratyvą apie SSRS (suprask, Rusiją) kaip taikos nešėją, kaip pagrindinę kovotoją su fašizmu. Būtent todėl šiai temai yra pajungta visa Kremliaus propagandos mašina.
Tačiau net ir pačioje Rusijoje yra blaiviai mąstančių, ypač tai matyti interneto svetainėse.
Štai rusų analitikas Andrejus Ilarionovas neseniai atkreipė dėmesį į dar vieną svarbią EP rezoliucijos vietą. Pastraipą apie tai, kad gegužės 25-ąją siūloma paskelbti Tarptautine kovos su totalitarizmu didvyrių diena, pasiūlė lenkų parlamentarai. Jos esmė – Aušvico didvyrio Witoldo Pileckio pavyzdys. Jis buvo žvalgybos karininkas, pats sukūrė planą, kaip jam patekti į Aušvicą ir iš ten trejus metus teikė informaciją pasauliui apie nacių naikinamus žydus.
Iš Aušvico W.Pileckis pabėgo, tačiau Lenkiją užėmus sovietams, buvo jų nužudytas. Kaip tik jo egzekucijos dieną ir siūloma paskelbti Didvyrių diena.
Ši pastraipa galėjo sukelti Kremliaus pyktį, kaip ir abiejų tironijų sulyginimas arba SSRS atsakomybės už karo pradžią įvertinimas. Mat, šio herojaus, beje, kilusio iš Vilniaus, pavyzdys griauna mitus apie antisemitinę Lenkiją.
Su Rusijos visuomene siūlome kalbėtis jau dabar
Rezoliucijos priėmimas yra tik darbo pradžia. Netrukus įkursime neformalią parlamentarų grupę, kurie rūpinsis atmintimi ir tuo, kad rezoliucija būtų įgyvendinama. Dokumente įrašytos nuostatos, kad reikia stiprinti švietimą apie mūsų bendrą istoriją, Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Europos Komisija raginama tam skirti pinigų.
Rezoliucijoje pažymima, kad „Rusija tebėra didžiausia komunistinio totalitarizmo auka ir kad jos virsmas demokratine valstybe bus stabdomas kliūčių tol, kol vyriausybė, politikos elitas ir politinė propaganda toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietinį totalitarinį režimą“.
Beje, šio A.Kubiliaus pasiūlyto papildymo Parlamente niekas nesiūlė nei redaguoti, nei išbraukti. Visiems tiko.
Kaip pamatė prieš šias Kalėdas visas pasaulis, būtent taip ir yra – V.Putinas yra ryškiausia sovietinio totalitarizmo auka Rusijoje.
Vieną M.Laurinkaus teiginį norėčiau patikslinti. Jis rašo, kad, „norint su Rusijos visuomene bendrauti tarpusavio supratimo lygiu (jei neapsirinku, R.Juknevičienė, A.Kubilius, o gal ir dar kai kas, norėtų pradėti po dešimties metų, kai V.Putinas neva pasitrauks), reikėtų kitokio nei cementinis eurobiurokratijos kalbėjimo stilius.“
Rezoliucija nėra skirta kalbėjimuisi. Kaip jau rašiau, tai – ES politikos formavimo įrankis. O su Rusijos visuomene mes siūlome kalbėtis jau dabar, kad po dešimties metų ši šalis būtų kitokia. Kaip tik tai ir darome. Gruodžio mėnesį A.Kubiliaus iniciatyva Europos Parlamente įvyko „Europietiškos Rusijos draugų forumas“, kuriame buvo kalbėta būtent apie draugystę. Tačiau, skirtingai nei Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, mes siūlome draugauti ne su V. Putino režimu, nes tai beviltiška, o būtent su Rusijos visuomene, vardan to, kad Rusija būtų kitokia.
Ar Rusija kada nors gali būti kitokia?
Gali, jei tuo tikėsime ir to sieksime. Labiausiai Kremliui naudingas yra vyraujantis nusiteikimas, kad rusai niekada negyvens demokratijoje. Kodėl? Jei galime mes, gali bulgarai ar rumunai, tai kodėl negali rusai?
Apie tai – mūsų darbai Europos Parlamente, kur galite rasti ir visą EP rezoliucijos tekstą lietuviškai.
