„Dabar mes turime mažiau galvoti, ką daro kiti, ir daugiau galvoti, ką mes galime pasiūlyti Lietuvai, kad joje gyventi būtų geriau“, – patikino L.Kasčiūnas.
Apie politinę Lietuvos kultūrą, valstybei kylančius iššūkius ir valstybingumo stiprinimo idėjas portalas lrytas.lt kalbėjosi su Seimo nariu, socialinių mokslų daktaru, universitete dėsčiusiu politikos mokslus ir vadovavusiu Rytų Europos studijų centrui, L.Kasčiūnu.
– Baigiate pirmąją savo Seimo kadenciją, kokie buvo šie ketveri metai Seime?
– Eidamas į Seimą, žinojau, kad ateinu ne į vaikų darželį. Be to, buvau netoli nuo politikos: būdamas politologu, tu numanai, kas ir kaip vyksta.
Kas žmogiškąja prasme man labai svarbu politikoje – tai, kad tu gali oponuoti žmogui, gali oponuoti politinei jėgai, aš, beje, labai mėgstu ideologines diskusijas, kurių šiandien Lietuvoje trūksta, bet tu visą laiką turi pasilikti galimybę oponuoti taip, kad po to galėtum ištiesti ranką, atsisveikinti, pasisveikinti ir eiti savo keliais arba išlikti santykyje.
Šito pritrūksta mūsų parlamente. Oponavimas yra peraugantis į asmeniškumus, kai ištiesti rankos nebepavyksta. Tikiu, kad man tai vis dar pavyksta.
Rankos ištiesimas yra susijęs su pagarba oponentui. To man šiandien trūksta. O viską vainikavo ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pareiškimas apie antivalstybines politines jėgas (S.Skvernelis interviu portalui tv3.lt TS-LKD pavadino antivalstybine partija – aut. past.).
Turi būti tam tikros ribos – tam tikri pagarbos principai. Kalbame apie iš Sąjūdžio kilusią politinę jėgą, daug žmonių yra paaukoję savo gyvenimą ir sveikatą, kovojant už laisvą Lietuvą. Bent jau gerbiant šituos žmones, reikia gerai pagalvoti ką kalbi.
Kartais taip pat panašu, kad Lietuvoje per daug politkorektiškumo – mes bijome įvardinti kai kurias tikrąsias tam tikrų reiškinių priežastis. Vakarai jau dabar kenčia nuo to, kad kažkada neišdrįso įvardyti realių imigracijos ir multikultūrinės visuomenės rizikų. Nereikia kartoti tokių klaidų.
Kartu atrodo, kad kai kuriais atvejais trūksta ir savikritikos. Politikoje tu vengi savikritikos, bet kartais visiems politikams to reikėtų: tiek mūsų politinei jėgai, tiek dabartiniams valdantiesiems – neklystantiems ir viską laimintiems.
– Kaip apibūdintumėte politinę kultūrą, kuri šios kadencijos metu vyravo Lietuvoje?
– Kalbant apie politinę kultūrą, neįsivaizduoju, kaip galima išdalinti tiek pažadų ir įsipareigojimų, o po to jų neįgyvendinti, sulaužant visuomenės lūkesčius.
Šių metų biudžeto svarstymas turbūt buvo akivaizdžiausias sulaužytų lūkesčių įrodymas. Kadangi dirbu ir su statutinių pareigūnų problematika, prieš kelis metus šios Vyriausybės buvo įtvirtinta „Programa 1000“, numačiusi, kad turėtų būti pasiektas tam tikras atlyginimų vidurkis.
Buvo sukelti lūkesčiai, buvo ne kartą viešai patvirtinta premjero S.Skvernelio, kad 2020 m. ta programa bus įgyvendinta. Bet situacija tokia, kad statutiniai pareigūnai liko prie suskilusios geldos ir dar turėjo išklausyti pasisakymus, kad jiems neva visko ir taip gana.
Ne tik politinės kultūros prasme, bet ir santykių su savo piliečiais prasme tai yra sulaužyti lūkesčiai ir sulaužyta atsakomybė.
Ekonomikos augimo laikotarpiu buvo galima Lietuvoje sukurti daugiau teisingumo. Apie teisingesnę Lietuvą šios kadencijos kontekste irgi vertėtų kalbėti, nes ši Vyriausybė atėjo su teisingesnės Lietuvos šūkiais. Ar šiandien, praėjus beveik ketveriems metams, Lietuvoje to teisingumo yra daugiau, aš labai abejoju.
– Teisingesnės Lietuvos sukūrimas tikriausiai yra ilgas procesas, įgyvendinamas ne per ketverius metus. Kodėl, jūsų akimis, iki šiol nepavyko, o ir dabartiniams valdantiesiems nepavyksta sukurti minėtos teisingesnės Lietuvos?
– Gerovės valstybės idėja, kurią į apyvartą išleido prezidentas, akademine prasme, kalbant apie valstybę, norinčią turėti ekonominį ir socialinį modelį, yra esminė sąvoka. Bet kartu mes žinome, kad gerovės valstybės tipų yra daug ir įvairių – jis gali būti liberalesnis kaip Jungtinėje Karalystėje, socialdemokratinis, kuris veikia Skandinavijoje, ar socialios rinkos krikščioniškas-demokratiškas modelis, kuris egzistuoja Vokietijoje ir kuris, mano akimis, yra artimiausias Lietuvai.
Modelis rodo kryptį, stiprinant vidurinįjį sluoksnį, kuriant paskatas šeimoms, darant reformas, užtikrinant kokybiškas paslaugas ir visus kitus dalykus. Mes per 30 metų balansavome nuo planinės ekonomikos iki laisvos rinkos ir neturėjome aiškios savo krypties.
Diskusijas dėl gerovės valstybės, šia prasme, matyčiau kaip labai svarbias, jei jos vyktų minėtame lauke. Bet dabar visa tai išvirto į kalbėjimą apie ką tik nori, bet ne apie tai.
Manyčiau, kad dabartinė Vyriausybė tiesiog neturėjo aiškios linijos. Valdančiojoje daugumoje tikrai yra politiškai mąstančių žmonių, vis tik vidinis jų nesusikalbėjimas bei aiškios linijos neturėjimas leidžia kalbėti apie tai, kad teisingesnės Lietuvos, besibaigiant kadencijai, sukurti nepavyko. Kalbu apie teisingumą ne lygiavos, bet lygių galimybių prasme.
Mano akimis, valdantiesiems pritrūko ir politinės valios bei adekvačių sprendimų, kurie realiai spręstų problemas.
Apskritai Lietuvos politinio mąstymo tradicijoje pritrūksta politikų valstybininkų ir jų valstybiško požiūrio, suteikiančio galimybę matyti problemas ne tik ketverių metų kadencijos laikotarpyje. Mes vis dar nekalbame apie fundamentalius lūžius, iššūkius ir ilgalaikes socialines problemas, kurios lems mūsų tautos būklę bent kelis dešimtmečius į priekį.
– Bet ar įmanoma kurti lygias galimybes ir stipresnę socialinę bazę, mąstant bei kalbant vien perskirstymo, o ne investicijų į Lietuvą pritraukimo, verslo skatinimo kategorijomis?
– Lietuvoje perskirstoma iš tiesų per mažai. Bet labai ryški problema ir ta, kad gerovės pasiskirstymas yra netolygus: turtingesnių sluoksnių gerovė po krizės Lietuvoje augo daug greičiau nei mažiau pasiturinčių. Svarbi ne tik pati atskirtis, bet ir neteisingumo jausmas, kai jauti, jog negali pasivyti. Tas jaučiama ir visoje Vakarų Europoje. Dėl to stiprėja ir radikali dešinė.
Daugelis balsavusių už socialistus Vakarų Europos šalyse dabar balsuoja už radikalią dešinę, nes socialistinės jėgos nebeatliepia jų poreikių – žmonės jaučia, kad jų vaikai gyvens prasčiau nei jų tėvai. Tai protestą ir vidinę krizę visuomenėje kuriantis scenarijus. Toks suvokimas gali atsirasti ir kai kurioms Lietuvos visuomenės grupėms. Tai reikštų nepasitenkinimą demokratija ir mūsų nepriklausomos valstybės idėja apskritai. Reikia galvoti, kaip to išvengti.
Šalia viso šito reikia galvoti, kaip akumuliuoti mūsų valstybės ekonomiką ir rasti jos nišą tarptautinėje aplinkoje, kad Lietuva galėtų sukurti ekonominį proveržį.
– Minėjote, kad Lietuvoje trūksta ideologinės diskusijos. Kokios pagrindinės šį trūkumą lemiančios priežastys?
– Kaip politologas dažnai nežinau, ką po 20-30 metų ateities politologai arba istorikai galės rašyti apie 21 a. Lietuvos politinę mintį. Tai labiau akademinė problema, bet kartu ir palikimo bei valstybingumo tradicijos problema. Dėl to man norisi nebijoti ir eiti į vertybinius ginčus.
Ideologinės diskusijos trūkumą lemia politikos ekonomizacija: viskas suvokiama tik per ekonomiką ir politikos ekonomizaciją. Gerbūvis, pajamos, uždarbis – svarbu didžiajai daliai visuomenės, bet Lietuva visą laiką buvo gyva kaip kultūrinis projektas. Jei mes nebūtume gyva kaip kultūrinė bendruomenė, mūsų politiniame žemėlapyje nebūtų. Dėl to turi būti aiški kultūros politikos, švietimo politikos kryptis, bet būtent čia mes stringame.
Prie viso to dar pridėčiau, kad ideologinius debatus varžo ir stiprėjanti politinio korektiškumo tabu sistema, kai nebesiekiama kitaip mąstančio įtikinti ir pagarbiai diskutuoti, o bandoma jo idėjas nustumti į paraštes, kaip tariamai nemodernias, reakcingas ar neatitinkančias 21 amžiaus dvasios.
– Labai svarbi jūsų politinės darbotvarkės dalis, apie kurią nemažai kalbate ir viešojoje erdvėje, yra valstybingumo stiprinimas. Kokie pagrindiniai faktoriai, kuriuos, jūsų akimis, reikėtų stiprinti?
– Mūsų tautą ir politinę bendruomenę aš suprantu kaip praeities, dabarties ir ateities kartų sąjungą. Mes turime suvokti, kad žmonės, kurie paaukojo gyvybes, kažkada kovodami prieš okupantus, nėra kažkoks istorijos puslapis, kurį galima užversti, vien džiaugiantis laisve. Partizanai, disidentai, rezistentai, nepriklausomai nuo ideologinių dalykų, yra mūsų turtas ir valstybingumo tradicijos dalis, todėl negali užbraukti brūkšnio: be pagarbos šiems žmonėms tu negali švęsti laisvės.
Tai parodo, kokia svarbi yra istorinė atmintis. Taip mes išeiname į simbolius ir istorinės atminties politiką. Ką mes žinome iš istorijos? Kai ateidavo okupantai, ką jie pirma keisdavo? Jie keisdavo simbolius ir statydavo savo svetimus paminklus arba suteikdavo naujas prasmes mūsų paminklams.
Visuomenė nebus atspari grėsmėms, jei ji nežinos, kas už jos nugaros stovėjo ir aukojosi. Istorinė atmintis tai ir mūsų tapatybės ramstis. Todėl labai svarbus yra kryptingas istorinės atminties ir simbolių politikos stiprinimas.
– Sugrįžkime prie politinių aktualijų, 2020 m. rinkimų prognozės jūsų politinei jėgai labai palankios. Kokias užduotis, artėjant rinkimams, sau keliate ir kaip vertinate TS-LKD galimybes rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose?
– TS-LKD kaip politinė jėga yra ideologiškai daugiabriaunė, kurioje gali sugyventi įvairesnių pažiūrų nariai. Ir tai yra mūsų stiprybė. Viena iš mano misijų, kurią aš matau, yra partijos viduje palaikyti tautišką ir krikščionišką-demokratišką sparną tiek turinio, tiek idėjų prasme, kad mes nepakartotume kai kurių Vakarų Europos centro dešinių politinių jėgų klaidų, kai jie apleido dešiniąsias politines idėjas ir jų rinkėjai perėjo į kraštutinę dešinę.
Politologiškai vertinant, mes turime ir savo galimybes, ir savo ribas – nieko naujo čia nepasakysiu. Mes turime savo antro pasirinkimo problemą, kuri gali regioninėse apygardose stipriai atsiliepti. Su tuo reikia dirbti ir apie tai galvoti.
Kitas dalykas, labai tikėtina, kad mes galime būti pirmi pagal mandatų skaičių. Tai pripažįsta ir oponentai. Bet kartu yra ir koalicijų formavimo klausimas. Mes žinome, kad Lietuvoje tradiciškai politinis svorio centras yra labiau kairėje pusėje.
Todėl dabar mes turime mažiau galvoti, ką daro kiti, ir daugiau galvoti, ką mes galime pasiūlyti Lietuvai, kad joje gyventi būtų geriau. Turime būti konceptuali alternatyva tam, kas vyksta Lietuvoje šiandien.
– Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbos, kad konservatoriai, būdami centro dešinės jėga, sėkmės 2020 m. rinkimuose atveju gali sudaryti koaliciją su Gintauto Palucko vadovaujama Lietuvos socialdemokratų partija, priskiriama centro kairiajai politinei jėgai. Kaip jūs vertinate tokias kalbas?
Viskas įmanoma, bet tokiu atveju reikės aiškesnio atsakymo iš pono Palucko ir jo politinės jėgos, kaip jie žiūri į nacionalinį saugumą, gynybos politiką, nes mes žinome, kad tai yra vienintelė politinė jėga, kuri nepasirašė susitarimo dėl gynybos finansavimo.
Yra skirtumų moraliniais, vertybiniais klausimais – tai požiūris į šeimą, žmogaus orumą. Yra ir asmenybiniai niuansai: Vytenis Povilas Andriukaitis yra pasakęs, kad jis neįsivaizduoja koalicijos su konservatoriais.
Dabar matau socdemų bandymą kartoti tai, ką valstiečiai bandė daryti 2016 m. rinkimuose. Mums, konservatoriams, aiškiai mesta ministro pirmininko pirštinė. Bandoma sukurti kovą tarp valstiečių ir konservatorių, o šioje kovoje G.Paluckas yra tarsi kažkur šalia – jis nori būti stebėtojas, moderatorius.
O mes žinome, kad žmonėms toks buvimas šalia neretai patinka. Tokia taktika pasirinkta, ar ji suveiks – nežinau. Kol kas man atrodo, kad socialdemokratai turi problemų dėl lyderystės.
– Planuojate tolesnę politinę karjerą, esate keturių vaikų tėtis, mokslų daktaras, užsiimate ir visuomenine veikla. Kaip viską spėjate?
– Turiu nuostabią žmoną Moniką, kurią pažįstu nuo pirmos klasės, draugauti pradėjome vienuoliktoje klasėje, o antrame kurse susituokėme. Tame mūsų bendrame kelyje jau turime ir kartu auginame keturis vaikus: du sūnus ir dvi merginas.
Daug ką gyvenime kartu matėme, daug ką kartu įveikėme. Tai sustiprina.
