Vyriausybės vadovas siūlo rinktis vieną iš dviejų pertvarkos variantų: valstybei perimti mokyklų, išskyrus pradinių, pavaldumą į savo rankas ribotam laikui, kol bus pertvarkytas jų tinklas, arba mokymo įstaigų finansavimo administravimą perduoti savivaldybėms.
Mokyklų pavaldumo perdavimo idėja nedelsiant sulaukė ir Savivaldybių asociacijos, ir daugumos partijų, įskaitant ir S.Skvernelį delegavusių valstiečių vedlio R.Karbauskio kritikos, nors apie tokį sprendimą, galintį išjudinti įstrigusią švietimo reformą, jau kalba kai kurie švietimo ekspertai.
Matyt, tai tik šauksmas tyruose, jei net R.Karbauskis premjero siūlymą pavadino pernelyg liberaliu ir esą netinkamu daugiausia regionuose gyvenantiems valstiečių rėmėjams.
Kaip reikėtų suprasti tokią atvirą S.Skvernelio siūlymo kritiką?
Pirmiausia R.Karbauskio reakcija rodo, kad premjeras su juo iš anksto nederino siūlymo pasirašyti susitarimą dėl švietimo, o tai tik dar kartą patvirtina trintį tarp šių politikų.
Krinta į akis, kad S.Skvernelio siūlymą kategoriškiau už R.Karbauskį supliekė tik konservatorių vedlys G.Landsbergis, suabejojęs pačiu partijų susitarimo prasmingumu ir pavadinęs tai Vyriausybės veiklos imitacija, vengiant imtis realių pokyčių.
Nors Seimo rinkimai vyks tik rudenį, G.Landsbergio retorika jau atvirai rinkiminė – jis esą nematąs prasmės net dalyvauti partijų susitarimo svarstyme, kol valdantieji neįgyvendins mokytojams duotų pažadų, kitaip sakant, nepadidins jiems algų, kiek žadėta. Konservatorius taip pat priminė neįvykdytus įsipareigojimus medicinos bei kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams.
G.Landsbergio nuomone, švietimo pertvarkos pamatus turėtų kloti jau nauja Vyriausybė ir nesunku nuspėti, kieno rankose valdžios vairą jis regi savo vizijose.
Gerokai nuosaikiau S.Skvernelio siūlymą komentavo Liberalų sąjūdžio vadovė V.Čmilytė-Nielsen, nors ji irgi abejojo, ar tokio susitarimo siekiai gali būti įgyvendinami.
Vis dėlto kvietimą tartis ji priėmė ir esą liberalai dar svarstys, kaip reikėtų vertinti siūlomus mokyklų valdymo pertvarkos variantus.
Socialdemokratų vadovas G.Paluckas pareiškė, kad jo partija nepritaria siūlymui mokyklų valdymą perduoti centrinei valdžiai, bet palaiko sumanymą leisti savivaldybėms savarankiškai administruoti švietimo lėšas.
Bene palankiausiai į premjero siūlymus žvelgia „socialdarbiečių“ lyderis G.Kirkilas – jis pritarė mokyklų valdymo perdavimui Vyriausybei, nors pripažino, kad rinkimų metais toks sprendimas būtų labai skausmingas.
Išties, atimti iš savivaldybių mokyklų valdymą – radikalus žingsnis. Tai sukeltų smarkų vietos politikų nepasitenkinimą. Juk švietimas ir sveikatos apsauga – labiausiai valstybės finansuojamos sritys, jose dirba daugiausiai viešojo sektoriaus darbuotojų.
Savivaldybių asociacijos direktorė R.Žakaitienė pareiškė, kad mokyklų valdymo perdavimas savivaldybėms nepriimtinas, bet idėja leisti joms savarankiškai administruoti švietimo lėšas atrodo patraukli.
Taigi dėl politinio pasipriešinimo Vyriausybės planas perimti mokyklų valdymą – itin abejotinas. Kam iš viso S.Skvernelis tai siūlo partijoms?
Viena vertus, švietimo, kaip ir sveikatos apsaugos sistemos pertvarką sabotuoja planuojamų uždaryti mokymo bei gydymo įstaigų administracija, pirmiausia sulaukianti savo rajono ar miesto valdžios užtarimo.
Ne paslaptis, kad mokyklose, ligoninėse dirba nemažai su partijomis siejamų asmenų.
Susiklosčiusi politinių ryšių sistema veikia Seimą ir čia visi pertvarkų planai įstringa. Opozicija pliekia valdančiuosius už buksuojančias reformas, bet esamos padėties išsaugojimo lobistai randa užtarėjų visose partijose.
Todėl viešųjų ryšių požiūriu premjero siūlymas gal ir racionalus: esą perdavus Vyriausybei mokyklų valdymą, ji galės optimizuoti jų tinklą, nekreipdama dėmesio į verksmus, aidinčius iš savivaldybių.
Matyt, suprasdamas, kad šis planas atsimuš į partijų nepritarimo sieną, S.Skvernelis teikia ir patrauklesnį siūlymą – švietimui skiriamą finansavimą leisti administruoti pačioms savivaldybėms.
Kuri savivaldybė atsisakys savo rankomis žarstyti švietimo pinigus?
Bet tokiu būdu centrinė valdžia perduotų joms ir atsakomybę už mokyklų tinklo pertvarką, nes dabar jos priklauso savivaldai, o finansus skirsto valstybės institucijos.
Jei švietimo lėšas administruotų savivaldybės, nepatenkintus algomis mokytojus šalies valdžia galėtų siųsti teisybės ieškoti pas savo rajono ar miesto politikus, ypač jei partijos susitartų didinti švietimo finansavimą ir iki 2030-ųjų skirti jam 6 proc. bendrojo vidaus produkto.
Tik vargu ar tai priverstų savivaldybes greitai uždaryti nepajėgiančias garantuoti kokybiško ugdymo mokyklas ir, kaip siūlo Vyriausybė, iki 2022 metų panaikinti pagrindinio bei vidurinio mokymo grandyse visas jungtines klases.
Taigi rinkimų metais greičiausiai tiktai vyks ginčai, o švietimo pertvarkos vežimas nejudės iš vietos.
