„Jei abu sutuoktiniai gyvenimą nori nugyventi šviesiai, prasmingai ir darniai, santuoka juos įpareigoja ieškoti bendrų sprendimų, užuot kovojus kiekvienam už savo tiesą kaip bokso ringe. Šeima ir santuoka yra rimta priežastis sutuoktiniams stengtis suprasti kitą ir rasti būdų, kaip sugyventi“, – prieš kelerius metus kalbėjo keturis sūnus turintis Ž.Pavilionis.
Jis taip pat yra sakęs, kad šeima – testas puikybei ir tuštybei: „Kaip teigė popiežius Pranciškus, yra lengva daryti didelius didvyriškus darbus, nes labai dažnai tikrasis didvyriškumas pasireiškia mažuose dalykuose, kur nešviečia prožektorių šviesa, kur žmogus lieka tiesiog su kitu žmogumi akis į akį. Džiaugiuosi, kad šeima man kasdienybėje suteikia stiprybės išlikti žmogumi pasaulyje, kur tai jau nebėra vertybė savaime.“
Paklaustas, kas atsitiko, kad po beveik dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų jiems su žmona teko pasirinkti ne bendrą, o nelengvą skyrybų kelią, diplomatas ir politikas „Lietuvos rytui“ prisipažino: „Gal žmonės nebūna pasiruošę tęsti bendro gyvenimo? Gal jie per anksti priima sprendimus tuoktis? Aš su dabar jau buvusia žmona susipažinau būdamas trylikos metų, o jai buvo dvylika.
1991 metais kartu buvome tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje liudininkai. Tada matydamas rusų tankus nusprendžiau pasirinkti tokią profesiją, kuri leistų protu ir siela ateityje sustabdyti tokius monstrus.
Nors Vilniaus universitete jau studijavau filosofiją, perėjau į ką tik susikūrusį Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, nes norėjau tapti diplomatu.
Tekėdama už manęs Lina puikiai suprato, kas mudviejų laukia. Aš jai buvau, esu ir būsiu labai dėkingas, kad ji dėl manęs paaukojo savo, kaip medikės, karjerą, o juk galėjo tapti puikia anesteziologe.“
– Visų diplomatų žmonų arba diplomačių vyrų, kurie nusprendžia sykiu vykti į užsienį, laukia panašūs išbandymai. Teko girdėti, kad ne viena gabi moteris dėl vyro diplomatinės karjeros paaukojo savo profesiją ir karjeros ateitį.
– Jei atvirai – daugumos diplomatų šeiminis gyvenimas baigiasi skyrybomis.
Po pirmos kadencijos kurioje nors Lietuvos atstovybėje užsienyje antrosios pusės supranta, koks tai darbas ir gyvenimo būdas: tenka atsisakyti karjeros, vaikai privalo keisti mokyklas, netenka namie turėtų draugų.
Antrai kadencijai diplomatų šeimos dar kartais vyksta kartu, o į trečią kadenciją diplomatai paprastai išvažiuoja vieni.
Rasti žmogų, kuris tave nuoširdžiai remtų ir prisiimtų diplomato žmonos vaidmenį, iš tikrųjų yra didelė laimė.
Kadangi Lietuvos atstovybės užsienyje nedidelės, neretai diplomatų žmonoms tenka būti visuomeniškai aktyvioms ir nebijoti tos ryškios viešumo prožektorių šviesos. Tiesą sakant, tokių diplomatų žmonų – mažuma.
Diplomatams labai svarbu turėti užsienyje stabilią šeimą, todėl privalu atsižvelgti ir į jų vaikų, ir į sutuoktinių poreikius.
Įsikurti svetimoje šalyje, susirasti draugų ir dar vykdyti valstybės keliamus uždavinius, o namie po darbo rasti šeimos užuovėją nepaprastai svarbu.
Džiaugiuosi ir esu dėkingas, kad Lina su manimi užsienyje ištvėrė bent dvi kadencijas.
Bet neslėpsiu, mūsų apmąstymai dėl skyrybų prasidėjo dar Briuselyje, kur aš dirbau 1999–2002 metais.
Ir tada Linos dalia buvo nelengva – ji augino vaikus, o aš kaip beprotis dirbau nuo ryto iki nakties, nes tuomet buvo sunkus Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą derybų laikas.
Kai reikėdavo sutvarkyti pusės metro įvairių dokumentų stirtą, namo neretai sugrįždavau ir šeštą valandą ryto.
Dažnai tos pusiausvyros tarp darbo ir šeimos neišlaikydavau, nors puikiai suprasdavau, kad privalau sugrįžti namo laiku, padėti telefonus į šalį ir skirti laiko namiškiams. Tačiau neretai tiesiog to negalėjau – privalėjau dalyvauti derybose tiek, kiek reikia, ir baigti jas sėkmingai.
Ne ramesni darbai laukė ir sugrįžus į darbą Užsienio reikalų ministerijoje, kai pečius užgulė visos santykių su Rusija bei kitos problemos.
Manęs vėl nebūdavo namie. Po to buvo darbas Vašingtone, į kurį buvau išsiųstas po Gruzijos karo su Rusija. Ten manęs laukė labai sunkus darbas, o juk išvažiavome į JAV jau su keturiais vaikais.
– Ar po sėkmingos penkerių metų kadencijos ambasadoriaus poste Vašingtone nebeplanavote tęsti diplomato darbo?
– Kai 2015 metais grįžau į Lietuvą, norėjau suteikti žmonai galimybę gyventi ramiau savuose namuose, rasti darbą pagal specialybę ir atgaivinti profesinę karjerą.
Maniau, kad jei pasuksiu į politiką ir dirbsiu Seime, šeimos gyvenimas taps kur kas ramesnis.
Tačiau labai apsirikau. Pasirodo, politiko darbas – dar sudėtingesnis nei diplomato. Man vėl tenka draskytis į šalis, nes politikoje nėra jokių taisyklių.
Kiek pats dirbsi, tokį rezultatą ir turėsi. Jei nedirbsi, tavęs kaip politiko tiesiog neliks. Vėl negalėdavau šeimai skirti laiko tiek, kiek derėtų. Todėl 2017 metais su žmona priėmėme taikų sprendimą skirtis.
– Tačiau juk jūs planavote pernai dalyvauti prezidento rinkimuose. Sėkmės atveju jūsų žmona Lina būtų tapusi pirmąja šalies ponia. Kaip tuomet būtumėte sprendę skyrybų problemas? Ar būtumėte jas atidėję? Matyt, ir tai reikėjo apgalvoti?
– Todėl aš sąmoningai ir atsitraukiau nuo prezidento rinkimų, nes neturėjau šeimoje palaikymo nei savo diplomatinei, nei politinei veiklai. Be to, atsirado kur kas stipresnė kandidatė Ingrida Šimonytė, ir aš mielai jai atidaviau savo balsą.
Kita vertus, buvau persitempęs po tikrai nelengvų 2016 metais vykusių Seimo rinkimų, kuriuose dalyvavau pirmą kartą.
Apėjau dvidešimt tūkstančių namų Vilniaus Naujamiesčio rajone, apvažiavau visas užsienio šalis, kur gyvena lietuviai.
Be to, dar privalėjau vykdyti politinę diplomatiją, kuri mano gyvenime buvo nuolatos.
– Vedėte labai jaunas, dar net nebaigęs studijų. Kas tokį sprendimą lėmė – didelė meilė, noras gyventi savarankiškai ar būta kitų motyvų? Ir kaip tokioje jaunystėje kuriasi šeima?
– Tais laikais buvo įprasta tuoktis jauniems – visuomenė spaudė tai daryti kuo greičiau.
Mano tėvai tam nelabai pritarė. Vesti nusprendžiau savarankiškai. Kita vertus, pasirinkus tokį gyvenimo kelią kaip mano labai reikia šalia žmogaus, kuris palaikytų, atjaustų, nes tenka gyventi nuolatinio konflikto sąlygomis.
Dabar jau suprantu, kad pasirinkus tokį frontą reikia ir pačiam būti subrendusiam, ir sutuoktinis privalo suvokti, su kuo susieja savo gyvenimą.
– Ar po vedybų jautėte žmonos palaikymą? Juk ji jau tada turėjo suprasti, kad suksite diplomatijos link, tad karjera jums bus labai svarbi?
– Mes abu buvome tokie jauni, kad nesupratome ir nežinojome, kokie išbandymai laukia dirbant užsienyje.
Pamenu, kad per derybas dėl Lietuvos stojimo į ES meldžiausi Belgijos bažnyčiose, nes nebuvo aišku, kaip viskas susiklostys.
Dėl skyrybų niekada nekaltinsiu žmonos. Ji vyrui, kuris nuolat kariauja savus karus, paaukojo du dešimtmečius, be to, pagimdė keturis vaikus, kurie mums bus bendri visą likusį gyvenimą.
– Kaip vaikai sutiko jūsų su žmona sprendimą skirtis?
– Jie matė, kad daug metų bandžiau išsaugoti šeimą, nes man ji visada buvo labai svarbi. Iš tikrųjų aštuoniolika metų stengiausi išsaugoti mūsų šeimą ir bendrus namus.
Kai pasukau į politiką, žmona, matyt, suprato, kad kitaip jau negyvensiu. Toks jau esu. Mano darbas yra mano gyvenimas, o kartu gyventi mums nebepavyks.
Išsiskyrėme ir viską pasidalijome taikiai. Bendru sutarimu pardavėme namą.
Vyresnieji sūnus – jau suaugę. Augustinas baigęs mokslus dirba Londone. Susirado lietuvę merginą.
Labai tikiuosi, kad kurti šeimos grįš į Lietuvą. Dominykas baigia kibernetinio saugumo studijas Liverpulyje. Primygtinai jo prašau ateityje prisijungti prie Lietuvos kibernetinio saugumo būrių.
Simonas ir Vincentas – dar paaugliai. Jie liko gyventi su motina. Turėsiu teisę su jais matytis du kartus per mėnesį. Tie savaitgaliai man bus tikrai svarbūs.
Dabar mano svarbiausias uždavinys – susirasti naują būstą kuo arčiau jų. Labai myliu savo vaikus ir padėsiu jiems visą gyvenimą.
– Kur jūs šiuo metu gyvenate?
– Kol kas pas mamą (buvusią Seimo narę Mariją Aušrinę Pavilionienę. – Red.).
Anksčiau, kol beveik dvylika metų sirgo tėvas (buvęs Vilniaus universiteto rektorius, Seimo narys Rolandas Pavilionis. – Red.), anksti mus palikęs, aš mamai padėjau, o dabar ji man padeda, nors tikrai labai norėjo, kad mano šeima neiširtų.
Dirbdamas užsienyje ir mamai skirdavau nepakankamai laiko. Gyvendamas drauge labai džiaugiuosi, kad galiu dažniau su ja pabūti. Tarsi iš naujo atrandu mamą.
Ji iki šiol į mane žiūri kaip į vaiką. Tai kartais ir juokinga, ir smagu. Kita vertus, džiaugiuosi, kad, nepaisant mūsų pasaulėžiūros, įsitikinimų skirtumų, išsaugojome didžiulę pagarbą vienas kitam.
Kai kadaise perskaičiau tėvo verstą Henry Davido Thoreau knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“, atradau gamtą.
Šį atradimą papildė ir Lietuvos atgimimas, ir mano filosofijos bei diplomatijos studijos.
Nuo to laiko diplomatijoje bandau suderinti ir filosofiją, ir krikščioniškąsias tiesas.
Pastarosios viešnagės Tbilisyje metu su mano dabartine drauge nuėjome į seniausią Ančishačio bažnyčią ir pasimeldėme už Gruziją.
Šventikas nustebo, kad lietuviai katalikai meldžiasi už jo šalį.
Ta proga atsinešė litrą vyno. Pirmą kartą gyvenime teko gerti vyną prie bažnyčios altoriaus.
Bet esu pažadėjęs gruzinams ir ukrainiečiams, kad iki gyvenimo pabaigos dar išgersiu už jų įstojimą į ES bei NATO, nes man tai – tikrai svarbu. Tikiu, kad galiu jiems padėti.
– Ar su buvusia žmona tuokėtės bažnyčioje?
– Taip. Mus sutuokė šviesaus atminimo visų mylimas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
– Jei norėsite vesti dar kartą ir vėl tuoktis bažnyčioje, privalėsite gauti ir bažnytinę ištuoką.
– Man tai svarbu, todėl tikrai bandysiu gauti tokią ištuoką. Norėčiau savo gyvenimą ateityje susieti su tokia moterimi, kuri suprastų mano misiją ir tai, koks svarbus man darbas.
– Dabar jau nebeslepiate, kad turite draugę. Ar jos atsiradimas netapo priežastimi paspartinti skyrybas su žmona?
– Mūsų su Asta istorija iš tikrųjų įdomi: mes – klasės draugai, pažįstame vienas kitą jau 30 metų. Ji yra prisipažinusi, kad simpatizavo man visą gyvenimą, bet matydama, jog esu su Lina, net nebandė prie manęs prieiti.
Per tuos trisdešimt metų buvome susitikę tik tris kartus – kai buvo mūsų klasės mokyklos baigimo dešimtmetis, dvidešimtpenkmetis ir per praėjusį rudenį švęstą trisdešimtmetį.
Iki trečiojo ir lemtingo susitikimo tarp mūsų nieko nebuvo. Mes tiesiog atradome vienas kitą – esame subrendusios ir labai panašios asmenybės.
– Kuo užsiima jūsų draugė?
– Kol kas apie Astą nenorėčiau nieko daugiau pasakoti, nes juk jau mano žmona neatlaikė visuomenės dėmesio.
Todėl nenoriu, kad pirma laiko ta dėmesio lavina užgriūtų ir mano draugę. Kai ateis laikas ir mes drauge priimsime kokius nors sprendimus, gal ji pati apie save papasakos.
Aš esu labai laimingas sutikęs gerą draugę, kuri mane palaiko ir mes esame kartu. Po skyrybų, dėl kurių aš labai išgyvenau, su ja atradau dvasios ramybę.
– Ar draugei dėl jūsų neteko palikti šeimos?
– Ji ištekėjo dar jaunesnė nei aš, bet jau seniai išsiskyrusi, turi suaugusį sūnų.
