Pasiekti, kad bažnytinė santuoka būtų pripažinta negaliojančia, nė iš tolo neprilygsta civilinei ištuokai, kuri neretai įvyksta bendru abiejų sutuoktinių sutarimu, jiems net nedalyvaujant teismo posėdžiuose.
Su „Lietuvos rytu“ bendravusi tikinti 50-metė pasakojo, jog jau daugiau kaip 15 metų laukia, kad jos bažnytinė santuoka su buvusiu vyru būtų pripažinta negaliojančia.
Vyras seniai sukūrė kitą šeimą, susilaukė vaikų ir nekreipia dėmesio, kad Bažnyčia nenutraukė jo saitų su buvusia žmona.
„Galėčiau ir aš vėl rasti gyvenimo partnerį. Ne kartą buvau sulaukusi vyrų pasiūlymų draugauti ar net susituokti, bet nenoriu atsižadėti tikėjimo.
Noriu būti visateisė Bažnyčios bendruomenės narė, per mišias priimti Komuniją. Todėl, kol mano bažnytinė santuoka bus pripažinta negaliojančia, privalau gyventi laikydamasi celibato reikalavimų“, – dėstė moteris.
Kaip ištverti laukimą?
„Kaip moterys laukia grįžtančių iš karo ar svetur dirbančių vyrų, o vyrai – karo ar tarnybos pabaigos? Kaip motinos laukia išvykusių savo vaikų? Laukimas ir vargina, ir grūdina, išbando, patikrina žmogų.
Galima tyliai kamuotis arba nenuleisti rankų ir džiaugtis gyvenimu“, – apie tuos tikinčiuosius, kurie kartais ilgus metus laukia, kol jų bažnytinė santuoka bus pripažinta negaliojančia, kalbėjo išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ vadovė Elvyra Kučinskaitė.
Jai ne kartą yra tekę stebėti, kaip elgiasi žmonės laukdami bažnytinės ištuokos.
Vieni numoja ranka ir kuria naujus santykius, sudaro civilinę santuoką arba gyvena kaip partneriai. Kiti laikosi savo priesaikos buvusiam sutuoktiniui ir naujų ryšių nekuria. Pastarasis pasirinkimas kur kas retesnis.
„Manau, ir vieni, ir kiti dėl tokios situacijos patiria didesnę ar mažesnę vidinę įtampą. Prie to gana dažnai grįžtama mintimis ar bendraujant su dvasininkais, ieškoma būdų, kaip tą prieštaravimą pašalinti, kad jis negriautų naujų santykių ar paties tikėjimo“, – įžvalgomis dalijosi centro vadovė.
Pasiryžęs laukti ilgai
Raimondas Šiupienis su dabar jau buvusia žmona bažnytinės santuokos pripažinimo negaliojančia laukia nuo praėjusių metų gegužės ir nesitiki bažnytinio teismo sprendimo anksčiau nei po pusantrų metų. Tai lemia didžiulė panašaus likimo žmonių eilė.
„Aš nesiekiu panaikinti savo bažnytinės santuokos, nes to padaryti neįmanoma. Siekiu tik išsiaiškinti, ar mūsų su žmona santuoka nuo pat jos sudarymo pradžios buvo galiojanti.
Tai ir nuspręs bažnytinis teismas, o tam būtinos svarios priežastys“, – savo patirtimi dalijosi R.Šiupienis, Santuokos sakramentą priėmęs prieš devynerius metus. Civilinę santuoką jis su žmona nutraukė prieš dvejus metus.
R.Šiupienis prisipažino, kad jam, kaip praktikuojančiam katalikui, Bažnyčios tribunolo sprendimas dėl santuokos turės įtakos tolesniam gyvenimui.
Paklaustas, ar yra kokių nors ypatingų priežasčių, kurios Bažnyčios tribunolą įtikintų jo santuoką pripažinti negaliojančia, vyras pripažino, kad pats tokių nematąs: „Todėl manau, kad mano ir buvusios žmonos bažnytinė santuoka yra galiojanti.
Prašymą Bažnyčios tribunolui pateikiau tik tam, kad įsitikinčiau, ar santuoka galiojanti ir kaip man toliau gyventi.“
Jei Bažnyčios tribunolas patvirtins R.Šiupienio nuostatą, kad jo bažnytinė santuoka tebegalioja, jis pasiryžęs ir toliau gyventi vienas: „Taip pat žinau, kad niekada daugiau nebegalėčiau susituokti Bažnyčioje. Ir pirmą kartą tuokiausi tik bažnyčioje, nes abu su žmona esame tikintys.
Tačiau dabar bažnytinis teismas aiškinsis, ar tikrai mes abu sąmoningai priėmėme Santuokos sakramentą. Aš tam pasiryžau labai atsakingai ir sąmoningai, o ar žmona elgėsi taip pat, nežinau.“
Bažnyčios tribunolas, nagrinėdamas R.Šiupienio ir jo žmonos prašymus dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, apklaus ne tik juos abu, bet ir dar bent kelis liudytojus.
Nors po skyrybų su žmona Raimondas sugebėjo išvengti dvasinių traumų, vis tiek skaudėjo: „Kai įvyksta toks skaudus gyvenimo įvykis kaip skyrybos, negali neskaudėti.“
Spėjo susituokti bažnyčioje
Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja ir prodiuserė Edita Mildažytė su antruoju vyru Gintautu Vyšniausku be Santuokos sakramento gyveno beveik dvidešimt metų.
Bandyti siekti, kad ankstesnė jos bažnytinė santuoka būtų pripažinta negaliojančia, Edita nusprendė nesitardama su Gintautu: „Tai lietė ne jį, o mane, nes daug metų gyvenau ne su žmogumi, su kuriuo buvau susituokusi Bažnyčioje. Todėl vieną dieną kreipiausi į Bažnyčios tribunolą.
Lengva nebuvo – tam, ką aš sakiau tribunolui, turėjo pritarti mano buvęs vyras ir liudytojai, kurie iš arti matė mūsų bendrą gyvenimą.
Juk bažnyčia ne – Civilinės metrikacijos skyrius. Ji turi savo kanonus ir jų nuosekliai laikosi. Sprendimo, kad mano bažnytinė santuoka nebegalioja, laukiau apie pusantrų metų.“
Tuoktis bažnyčioje su pirmuoju vyru buvo ne jų abiejų tėvų, o pačios Editos sprendimas, nes ji yra tikinti.
Tuoktuvės vyko dar sovietmečiu, lietuvybės židiniu laikytoje Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčioje.
„Tais laikais susituokti bažnyčioje Vilniaus centre reikėjo dar ir drąsos.
Tada maniau, kad su tuo vyru gyvensiu per amžių amžius ir niekada neteks skirtis, nors mano buvęs vyras ir nebuvo tikintis. Santuokos sakramentą jis priėmė tik dėl manęs“, – prisiminė Edita.
Gavusi bažnytinę ištuoką ji su antruoju vyru Gintautu bažnyčioje susituokė 2009 metų vasarį.
Tačiau Santuokos sakramentas juos siejo tik septynerius metus – 2016-ųjų sausį Gintautas iškeliavo anapilin.
„Jis mirė kaip tikras katalikas, gavęs paskutinį patepimą. Tai jam buvo labai svarbu – suteikė ir ramybės, ir pasitikėjimo“, – pasakojo Edita.
Vyrą atvedė į tikėjimą
Vilnietė Edita Petravičienė ilgai svarstė ir drąsinosi, ar teikti prašymą Bažnyčios tribunolui jos santuoką su pirmuoju vyru pripažinti negaliojančia: „Kai ryžausi tokiam žingsniui, manęs nė kiek neglumino tai, kad byla gali būti nagrinėjama ilgai.
Buvau nusiteikusi laukti tiek, kiek reikės. Bet man pasisekė – laukiau tik kiek daugiau nei trejus metus.“
Tačiau kelias siekiant, kad bažnytinė santuoka būtų pripažinta negaliojančia, buvo ligas ir nelengvas. Priėmusi Santuokos sakramentą ji su pirmuoju vyru kartu gyveno kiek daugiau nei trejus metus.
„Žinojau, kad Bažnyčios tribunolas priima ne bet kokius, o tik svariais įrodymais ir Bažnyčios kanonais pagrįstus prašymus santuoką pripažinti negaliojančia.
Kad santuoka būtų palaiminta Bažnyčioje, ne mes su pirmuoju vyru nusprendėme – nepriklausomybės priešaušriu viską nusprendė mūsų tėvai, o mes paklusome jų valiai. Esu kilusi iš tikinčios šeimos, o mano buvęs vyras – ne.
Prieš santuoką jam teko dar ir priimti krikštą. Nelabai supratau, kas tuo metu darėsi, todėl ir nesijaučiau savo buvusiam vyrui prisiekusi. Tokios aplinkybės Bažnyčios tribunolui atrodė svarios, kad mano bažnytinė santuoka būtų pripažinta negaliojančia.
Apie daug dalykų kalbėti negaliu, bet tribunolui buvo reikalingi ir liudytojai. Man tikrai pasisekė, nes kaip tik tuo metu iš Amerikos buvo atvažiavusi draugė, kuri gerai pažinojo mūsų šeimą“, – kalbėjo Edita.
Po skyrybų su pirmuoju vyru ji ilgai buvo atitolusi nuo tikėjimo, nes pečius užgulė daugybė gyvenimo problemų ir rūpesčių.
Vėliau ji ištekėjo dar kartą ir apie 20 metų su antruoju vyru gyveno civilinėje santuokoje. Maždaug prieš dešimtmetį pradėjusi giedoti grigališkuosius choralus, moteris pajuto ir grįžtantį tikėjimą, ėmė nuolat lankytis bažnyčioje.
„Tuomet supratau, kad žmonės, sukūrę šeimą be Santuokos sakramento, gyvena nuodėmėje. Man, tikinčiai ir praktikuojančiai katalikei, kasdien jaustis nuodėmingai darėsi tiesiog nebeįmanoma.
Tada mano partneris dar buvo netikintis ir aš pati sau sakydavau, kad nenorėčiau priimti Santuokos sakramento su antru netikinčiu vyru. Man buvo labai svarbu, kad jis taptų tikintis ir tas mūsų santuokinis ryšys taptų prasmingas“, – prisipažino Edita.
Kol ji laukė Bažnyčios tribunolo sprendimo, jos vyras irgi atrado tikėjimą.
Priimdami Santuokos sakramentą 2017 metais Edita ir Robertas Petravičiai sąmoningai suprato, kokiam žingsniui abu pasiryžo: „Žinojome, ką Dievo akivaizdoje sakome, ką prisiekiame.“
Ko ieško vyrai ir moterys?
Dvidešimt metų „Bendrakeleivių“ centre išsiskyrusius sutuoktinius konsultuojantis ir padedantis sugrįžti į visavertį gyvenimą kunigas Antanas Saulaitis pasakojo „Lietuvos rytui“, jog vyrai dažniausiai nutaria skirtis, kai susiranda kitą moterį, o moteris paprašo skyrybų, kai randa save, kai pajunta, kad privalo gyventi ne tik dėl vyro ir vaikų, bet kad taip pat yra žmogus, gali turėti savo gyvenimą ir tikslus.
„Iš kur žmonės sužino, kas yra laiminga santuoka? Dažniausiai – iš televizijos ir įvairių filmų, bet ne remdamiesi gyvenimo patirtimi ar sektinais pavyzdžiais“, – teigė kunigas.
Vardindamas priežastis, į kurias Bažnyčios tribunolas dažniausiai atsižvelgia santuokas pripažindamas negaliojančiomis, A.Saulaitis minėjo, kad tai galėtų būti abiejų sutuoktinių nesupratimas, kas yra santuoka ir Santuokos sakramento priėmimas.
„Priežastys, lemiančios santuokos pripažinimą negaliojančia, turi išryškėti dar iki jos sudarymo.
Tarkim, abu sutuoktiniai laikėsi nuostatos, kad jeigu pavyks, gyvensime kartu, o jei ne – išsiskirsime. Arba jeigu kuris nors iš sutuoktinių, o gal ir abu nenori susilaukti vaikų.
Kitaip tariant, santuokos metu nesuprato, kad susituokus turi būti abipusė meilė ir atvirumas gyvybei“, – kalbėjo kunigas.
Tačiau jis paneigė, kad priežastimi pripažinti bažnytinę santuoką negaliojančia gali būti laikytina neištikimybė.
Bažnyčios tribunolas Lietuvoje kasmet gauna apie 50–70 prašymų pripažinti santuokas negaliojančiomis.
Kaip pastebėjo A.Saulaitis, Lietuvoje žmonės tribunolo sprendimų laukia nuo kelerių iki keliolikos metų: „Vakarų šalyse tokie sprendimai priimami per keturis–šešis mėnesius, o Lietuvoje dar stinga bažnytinę teisę išmanančių dvasininkų. Juk pusšimtį metų Bažnyčia veikė beveik pogrindžio sąlygomis.“
