Ar tikrai klimato kaita ir didelės mūsų gyvenimo dalies perkėlimas į mobiliuosius įrenginius skatina tradicinės šventės evoliuciją?
Į šį klausimą iš dalies jau atsakė garsi lietuvių tradicijų žinovė Gražina Kadžytė: „Protingam žmogui Užgavėnės visada šiuolaikiškos. Jos visada buvo pritaikomos laikmečiui.“
Šiemet „Užgavėnių dūzgės“ Druskininkuose bus šiuolaikiškos ir modernios, galima sakyti – revoliucinės. Tradicinį Kanapinį ir Lašininį pakeis influencerių personažai, vis dar populiarius pokemonus – tolimi jų giminaičiai Moremonai, išskirtinį Užgavėnių patiekalų meniu ruoš išpopuliarėjusio ir pagaliau Druskininkus pasiekusio gatvės maisto projekto „Virtuvė „Ant gatvės“ šefai, o taip išsiilgto sniego į šventę bus atgabenta iš „Snow Arenos“.
Apie artėjančią šventę ir naujas Užgavėnių tradicijas kalbamės su Druskininkų kultūros centro specialistėmis etnografe Lina Balčiūniene ir renginių režisiere Asta Žiurinskiene.
– Kokios tradicinės šventės yra švenčiamos Druskininkuose? Ar keičiasi tradicinių švenčių papročiai, apeigos, veikėjų vaidmenys?
Lina: Druskininkuose organizuojame dvi pagrindines šventes – Užgavėnes ir Jonines, kurių papročius galime adaptuoti miestui ir bent jau parodyti, kaip buvo švenčiama. Kai švęsdavo kaime, tai viskas vykdavo natūraliai, o dabar daug parodomųjų dalykų. Jaunimui, mieste besisvečiuojantiems užsieniečiams mūsų organizuojamos šventės turi labiau šviečiamąją prasmę, jos yra skirtos supažindinimui. Nes liūdna, kad vaikai apie Užgavėnes žino tik tai, kad švenčiant reikia eiti po namus ir prašyti blynų. O jei blynų neturi,– duok euriuką. O kad buvo gerokai daugiau šventės prasmių ir ritualų! Todėl norisi juos parodyti.
– Kaip su šiais pokyčiais susidoroja švenčių rengėjai? Juk svarbu ne tik surengti šventę, bet kad ji būtų įdomi žiūrovui?
Asta: Visos tradicijos su laiku adaptuojasi, keičiasi. Šventės ir jų šventimo tradicijos prisitaiko prie laikmečio, žmonių gyvenimo būdo, iš ilgalaikio stebėjimo, kas gali būti įdomu dalyviui, gimsta naujos formos. Dabar į šventes ateina ne aktyvūs dalyviai, o stebėtojai. Įtraukti žiūrovą ir privilioti tapti veiksmo dalimi tampa tikru organizatorių iššūkiu. Todėl siekiame išlaikyti švenčių esmę, bet nuolat ieškome naujų sprendimų, spalvų, kuriame naujas formas, patrauklesnes publikai.
– Kokie neįprasti šios šventės Druskininkuose sprendimai, kiek ji išlaiko senųjų tradicijų, o kiek sukurta naujų?
Lina: Užgavėnės simbolizuoja atsisveikinimą su žiema, daugelis jų apeigų skirtos pažadinti šalčio sukaustytą žemę ir skatinti augmeniją greičiau sužaliuoti, sužydėti. Tačiau Užgavėnės turi ir kitą labai svarbią prasmę: jose yra pašiepiamos laikmečio blogybės, negerovės. Sakykim, anksčiau išjuokdavo senbernius, senmerges, martaujančius (tuos, kurie neturi vaikų), vėliau jau atsiranda vengras gydytojas, žydai, čigonai, kiti to laikmečio personažai.
Asta: Man asmeniškai didelę paskatą keisti nusistovėjusias tradicijas davė etnologės G. Kadžytės nuomonė, kad reikia atsispirti nuo išmonės ir pasijuokimo iš šiandieninių aktualijų. Todėl mūsų rengiamose Užgavėnėse nebeliko žydų, čigonų, daktarų. Peržvelgę metus ir įvertinę, kas buvo aktualiausia, kokios problemos dominavo, ką šiandien galima patraukti per dantį, išjuokti, organizuojame Užgavėnių dūzges, rengiame fotosesijas ant žaliojo kilimo, feministinėje dvikovoje susikauna Kumpė Lašinytė-Lašinė ir sveikuolė Dieta Kanapinytė-Kanapė arba Verygaila Kanapinėlis ir Hamburgeris Lašiniauskas.
Norėdami pritraukti daugiau jaunimo, prieš trejus metus atradom Moremonus – žiemos demoniūkščius, tuo metu ypač populiarių kišeninių monstrų – Pokemonų giminaičius, ir surengėme jų gaudymo, t. y. orientacines varžybas. Dalyvius raginame puoštis kaukėmis, įdomesniais kostiumais vilkinti komanda gauna papildomus taškus. Pernai, norėdami per šokį išjudinti susikausčiusius lietuvaičius ir taip pateisinti Užgavėnių linksmybių vardą, pasiūlėme dar vieną naujovę – Žiemašokių konkursą, kuriame šokti gali bet kas. Šįmet dalyvių laukia tikra žiemašokių (R)revoliucija. Pasirodymus vertina garbinga komisija. Laimėtojas būna vienas. Šįmet, kiek žinau, Užgavėnių varžybose ir konkurse rengiasi dalyvauti netgi gimtadienio šventės dalyviai. Kodėl gi ne? Vertingas prizas gal būti labai šauni dovana sukaktuvininkui. Taigi, taip pavyksta įtraukti ir žiūrovą, nes jis gauna akiai smagų reginį, gali pakikenti iš komisijos vertinimų.
– Užgavėnės neįsivaizduojamos be blynų: juk turime užsigavėti 7-ioms savaitėms. Ar neliks alkani šventės svečiai?
Lina: Anksčiau pagrindinis Užgavėnių valgis buvo šiupinys iš įvairių kruopų – žirnių, pupų, su kiaulės koja, uodega ar kita kiaulės mėsa, riebus ir sotus. Vėliau išpopuliarėjo blynai, o miesto šventėje kepti blynus lauko sąlygomis yra daug patogiau. Beje, blyno forma primena saulę, tad gal tai irgi simboliška, kai budiname pavasarį. O į Druskininkus atvyksiantys visoje šalyje išpopuliarėjusios „Virtuvės „Ant gatvės“ šefai ruošia tikrai išskirtinį ir gurmanišką Užgavėnių patiekalų meniu, tad alkanų šventėje neturėtų likti.
– Užgavėnės tradiciškai švenčiamos vasario 25 d., antradienį, kodėl dabar dažnai perkeliamos į savaitgalį?
Lina: Beje, anksčiau Užgavėnės būdavo švenčiamos visą savaitę. Sočiai maitintis būdavo pradedama jau ketvirtadienį ir kiekviena diena taip ir būdavo vadinama: riebusis ketvirtadienis, kai valgydavo 4 kartus, riebusis penktadienis, valgydavo 5 kartus, šeštadieniais – 6, sekmadieniais – 7. Paskutinę dieną, per Užgavėnes valgydavo jau 9 kartus. Taigi, švęsdami šeštadienį, lietuviškai tradicijai nenusižengiame. O žmonėms tiesog patogiau.
– Tai vis dėlto, ar klimato kaita daro poveikį švenčių tradicijoms?
Lina: Daro, tikrai daro. Anksčiau, kai būdavo daug sniego, vienas iš papročių buvo pasivažinėjimas rogėmis. Jei vaikai rogučių neturėdavo, slapčia nugvelbdavo „niekocių“ ir jei sulaužydavo, gaudavo pylos, nes šeimyna nebeturėjo kur mėsos sūdyti. O kai sniego nėra, kur pasivažinėsi? Nebent Druskininkų Sniego arenoj (Snow arena). Taigi, vienas paprotys jau kaip ir nyksta. Kitas – arkliai. Arklius kinkydavo į roges ir važiuodavo apie laukus, kad linai gerai augtų, kaimynus lankydavo kituose kaimuose. Nes kuo toliau nuvažiuosi, tuo geriau viskas augs. O dabar netgi kaimuose jau mažai kas laiko arklius. Kai buvo sniego, vaikams per šventę Pramogų aikštėje padarydavom kalniuką ir jie galėdavo čiuožinėti su pašikniukais, kažkada prašydavom ir arklius su rogėmis atvažiuoti, visi norintys galėdavo pasivažinėti. Bet dabar nebėra ir arklių, ir sniego.
Dar vienas populiarus paprotys kviečiant atšilimą – gausus laistymasis vandeniu. Bet pabandyk dabar mieste ką nors aplaistyti vandeniu, dar ir skundo sulauksi. O reikia ne šiaip pašlakstyti, bet kaip reikia išmaudyti. Tad ir ši tradicija, galima sakyti, nyksta.
– Tai ką atras žiūrovai šiųmetinėse Druskininkų Užgavėnių dūzgėse?
Asta: Manau, kad kiekvienas galės rasti kažką savo skoniui: norintys blynų, galės apsilankyti virtuvėse „Ant gatvės“, ragauti, skanauti, derėtis, šmaikštauti, kas nori aktyvesnio veiksmo – dalyvauti orientacinėse varžybose „Moremonų ieškynės“, kas nori linksmybių – galės šokti trypti Žiemašokių (R)evoliucijoje. Ir, žinoma, varysime tą šįmet gana paliegusią žiemą, užkonservuosime ją Snow arenoje, nes ką gali žinoti – gal ateityje dėl šylančio klimato žiema liks tik nuotraukose ir mūsų prisiminimuose. Žinoma, deginsime ir Morę, nes visgi norime kuo greičiau prisišaukti tą pavasarį. O Morė Druskininkuose kasmet labai didelė, įspūdinga. Kadangi šįmet „ant bangos“ buvo skyrybos, influenceriai, tad šventė suksis apie socialinių tinklų tendencijas: norintys galės klijuoti savo širdeles socialinio tinklo „Imkgramu“ žvaigždėms Naglui Kanapierancui ar Ėdrei Lašinskuvienei. Žiūrovai spręs, kuris turės daugiau sekėjų. Ir, žinoma, Pramogų aikštėje linksmybių dalyviai tikrai ras sniego. Tai – šių metų siurprizas tiems, kurie pasiilgo jo šalčio ir gaivos.
***
Viecinė Stasė Kvaraciejienė, gimusi 1942 m. vasario paskutinę dieną:
„Kiek pamenu, labai laukdavom Užgavėnių ir švęsdavom jas. Ir dabar laukiam, tik sniego nėra. Su sniegu buvo visai kita nuotaika. Prisnigta buvo sulig tvoru, puciniai didziausi, bernai su arkliais suvažiuoja. O dabar ką jau... gali nors su basanoškėm eit, kur ten rogės... Kų darydavom? Mergos susnešdavo lašinukų, dešrukės ar karkaitį, kopūstų rūgytų, grybų.
Rinkdavomės pas vienų, kur didziausia troba, gaspadorius neškaradnas, lais ilgiau ty pabūt, bernai atsineša kokių čvertkelį, pusbonkaitį. Ir taip visi leidžiam vakarą: pašokam, pagiedam, pasilinksminam, reik viskų suvalgyt, nes ant rytojaus – Pelenų dziena. Eidami namo pridarydavom visokių šposų. Visi pasrėdydavo, kailinius išsiversdavo, su vailokais, kas išsisuodydavo, kokį maišą ant galvos dėdavo, kad pastrošytų. Arklį kinkydavo, armonikų pasiimdavo, lėkdavom per visas ulyčias. Oi, smagu būdavo! Dabar jau nebe tep, bet gal mes pasenome. Kai papasakojame jaunimui, tai jie juokiasi iš mūsų. O mumi iš jų juokas. Mes tik per Užgavėnes eidavom su tokiom suplėšytom kelnėm, kap jie dabar kasdien nešoja“.
