Apie artėjančius rinkimus, santykius tarp valdančiosios koalicijos narių, 2017 m. įvykusį LSDDP atskilimą nuo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio laikyseną ir kitas politines aktualijas portalas lrytas.lt kalbėjosi su ilgamečiu parlamentaru, buvusiu krašto apsaugos ministru ir premjeru G.Kirkilu.
– Ši Seimo kandencija – septintoji jūsų kadencija. Jūsų pavardė viešojoje erdvėje šios kadencijos metu buvo linksniuojama gana aktyviai. Jei pažvelgtume retrospektyviai, kokia ši Seimo kadencija buvo ankstesnių kadencijų kontekste?
– Pagrindinis dalykas buvo tas, kad nebuvo aiškios daugumos. Be to, matėme bandymus sugriauti šią koaliciją, kuriems mes pasipriešinome ir dėl to likome koalicijoje, nors dalis kolegų iš jos išėjo.
Man įdomu, kaip viskas atrodys nuo kovo 10 d., kai keisis opozicijos lyderis, kuriuo greičiausiai taps Gabrielius Landsbergis, ir kaip čia Gintauto Palucko socialdemokratai padės jam ruoštis rinkimams.
Kadencijos viduryje iš esmės reikėjo papildyti koaliciją – buvo labai sudėtinga priimti sprendimus. Ši kadencija išsiskyrė tuo, kad opozicija blokavo, tiesiog išimdama korteles, daug sprendimų.
Kitas dalykas, kad ši kadencija pasižymėjo gana sparčiu ekonominiu augimu. Kas mane labiausiai motyvavo likti šioje koalicijoje, yra tai, kad Vyriausybė buvo nusiteikusi gerokai išplėsti socialinę apsaugą, ypatingai akcentuojant kai kurias grupes, pavyzdžiui, vaikus. Manau, kad žmonėms Vyriausybės siekis orientuotis į socialinį teisingumą buvo priimtinas.
Galvodamas apie šią kadenciją, manyčiau, kad mūsų koalicijos partneriai valstiečiai ne visiškai surado santykį su žiniasklaida ir dėl to jie stipriai nukentėjo. Nors aš jiems ne vieną kartą esu tai sakęs, bet tai dažniausiai nutinka su politiškai mažiau patyrusiomis partijomis. Dabar tas susipriešinimas su žiniasklaida, su kai kuriais konkrečiais portalais ar televizijomis, yra toks ryškus, kad labai sunku iš viešosios erdvės suprasti, apie ką kalbama. Tai dar vienas bruožas, kuris svarbus.
Išskirčiau dar vieną itin svarbų dalyką – sprendimas dėl 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP) krašto apsaugai. Būtent šitoje srityje susitarimas tarp partijų buvo labai veiksnus. Tą susitarimą pradėjome dar anoje kadencijoje, o dabar jis buvo realizuotas. Ypač atėjus naujam JAV prezidentui sunkiai įsivaizduoju, kokia būtų mūsų situacija, jei mes neturėtume šio susitarimo.
Po konservatorių kadencijos, kai šalies gynybos biudžetas buvo sumažintas iki tokio niekingo skaičiaus kaip 0, 78 proc. nuo BVP ir kariuomenė realiai nukentėjo, dabar kariuomenė gali įsigyti modernių, labai efektyvių ginklų, atnaujinti infrastruktūrą. Tai sprendimas, kuris, mano nuomone, įeis į istoriją ir žymės persilaužimą gynybos politikos srityje.
– Jūs akcentuojate gynybos finansavimą, bet visuomenėje ir žiniasklaidoje neretai pasigirsta kritika, kad gynyba yra gausiai finansuojama, neturint stiprios socialinės bazės, kuri, žvelgiant ideologiškai, jūsų politinei partijai, kaip kairiajai politinei jėgai, turėtų labai rūpėti. Kaip jūs atsakote į tokią kritiką, akcentuojančią, kad gynybos finansavimo didinimo didžioji dalis Lietuvos gyventojų tiesiogiai nejaučia?
– Visada yra prioritetai. Pirmas prioritetas – saugumas: nebus saugumo, nebus savarankiškos valstybės, neturėsime jokių socialinių dalykų. Tačiau, manau, kad šiai Vyriausybei pavyko suderinti ir pinigų skyrimą socialinei apsaugai.
Pinigai, skirti socialinei apsaugai, buvo didžiausi per visas pastarąsias kadencijas. Tai leido padaryti ekonominis augimas, bet iš kitos pusės šita Vyriausybė tikrai nepadarė kažkokių lemtingų klaidų, kurios šį augimą stabdytų, stabdytų investicijas, naujų technologijų pritraukimą. Nebuvo sprendimų, kurie atbaidytų mūsų investuotojus. Gal daugiau buvo, svarstant biudžetą, triukšmo nei realių sprendimų apie mokesčių pakeitimus. Sakyčiau, kad, stiliaus požiūriu, tokių dalykų parlamente reiktų vengti.
Vis tik šitoje kadencijoje nepavyko pajudinti švietimo reformos. Ne todėl, kad teisinčiausi, bet todėl, kad galvoju, jog aukštojo mokslo reforma, ypač universitetų pertvarka, turi būti judinama ne tik politikų, bet ir švietimo bendruomenės. Universitetai patys blokavo ir sujungimus, ir kitokius sprendimus. Be to, išlieka daugybė programų, kurios viena kitą kartoja, ir universitetai daugiau dėmesio skiria ne reformai, o studentų pritraukimui, kas yra suprantama.
– Sugrįžkime dar prie besibaigiančios kadencijos. Būtent jūsų partija šios kadencijos metu išgyveno skilimą: LSDP, po 2016 m. rinkimų sudariusi koaliciją su valstiečiais, kadencijos eigoje skilo į LSDP, išėjusią iš koalicijos, ir koalicijos sudėtyje likusią LSDDP. Kaip apibrėžtumėte esamą partijos būklę: ar jau atsigavote po skilimo?
– Socialdemokratų partijoje išgyvenau ir jungimąsi, ir skilimą – taip jau yra su kairiosiomis partijomis. Galvoju, kad mūsų sprendimas buvo teisingas. Kodėl?
Pagal mūsų Konstituciją ir valdžių sanglaudą nėra įmanoma paskelbti išankstinių rinkimų. Kai kas kalba apie tai, inicijuoja tai, bet po to nebalsuoja. Pas mus šis sprendimas yra išdalintas tarp parlamento ir prezidento: veikia vadinamas valdžios atsvarų mechanizmas, todėl nei viena čia dalyvaujanti valdžios šaka neturi pagrindinio žodžio. Prezidentui, priėmus tokį sprendimą, gali grėsti išankstiniai prezidento rinkimai.
Žinodamas, kad išankstiniai rinkimai neįvyks, visą laiką galvojau, kad reikia išsaugoti kairiąją-centro koaliciją.
Iki šiol nerandu motyvų, kodėl reikėjo bandyti griauti šitą koaliciją. Sakymas, kad yra kažkokie netinkami santykiai su valstiečiais, man atrodo nepakankamas argumentas – tarp koalicijos partnerių santykiai visada būna sudėtingi, čia tik klausimas, ar koalicijos partnerių lyderiai sugeba sutarti.
Daryti tokius sprendimus, kokius darė vos pirmininku išrinktas Gintautas Paluckas, kuris iškart apeliavo į skyrius, kurie turėjo vos ne spręsti, ką daryti su koalicija, tai buvo visiškai populistinis sprendimas. Todėl tokia situacija ir susiklostė. Aš visą tai išgyvenau normaliai, nes manau, kad mes priėmėme visiškai teisingą sprendimą.
Kaip tai atsilieps būsimuose rinkimuose – matysime. Mes rinkimams ramiai ruošiamės ir galvojame, kad turime, ką pasakyti. Pagrindinis ateinančių rinkimų klausimas, mano akimis, ne kas su kuo jungsis ar nesijungs, kaip aktyviai dalyvaus ir panašiai – pagrindinis klausimas yra, ar naujoji dauguma išlaikys dabartinę labai aiškiai paimtą kryptį – socialinio teisingumo kryptį, kuri ir veda prie gerovės valstybės. Nauja valdžia turi pridėti, dar kažką pastatyti, o ne sugriauti tai, kas jau padaryta.
– Viešojoje erdvėje pasigirsta kalbų, kad skilimas kilo labiau ne iš partijos vidaus, bet dėl išorinių jėgų įsikišimo, spaudimo iš išorės, siekiant sugriauti koaliciją. Kaip iš tiesų buvo?
– Išorės veiksniai visada yra. Jų niekada neatmesi. Tai, kad visada bandoma kaip nors valdančiąją koaliciją intrigų pagalba suardyti, nėra nieko naujo. Manau, kad naujasis socialdemokratų lyderis (G.Paluckas – aut.past.) nesuvaldė partijos.
Man tai labai keista, kad buvo priimtas toks sprendimas, neatsižvelgus į savo kolegų, kurie gerokai labiau patyrę, buvę premjerai, nuomonę. Negalvoju, kad kalti buvome mes. Buvau pasiūlęs net 12 variantų, ką mes galėjome padaryti, kad išsaugotume koaliciją. Įdomiausia tai, kad pats G.Paluckas dalyvavo derybų delegacijoje, jis pats susitarė ir dėl programos, kuri buvo priimta Vyriausybės ir kuriai socialdemokratai beveik visą kadenciją oponuoja kartu su konservatoriais ir liberalais.
– Bet LSDP atstovai neretai kalba apie tai, kad Vyriausybės programoje per mažai atsispindėjo socialdemokratiškosios idėjos bei siekiniai, ir tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusi palikti koaliciją ir pereiti į opoziciją.
– Būtų gerai sužinoti, ką jie būtent siūlė naujo ir kas ten neatsispindėjo. Manau, kad viską visada galima papildyti, bet jokių pasiūlymų ypatingų ir nebuvo. Bet įprastai, kai politikai oponuoja, net ir partijos viduje, jie kaltina vieni kitus, kad kažkas kažko nesilaiko, čia nėra nieko naujo.
Aš tik galiu paklausti, ar pensijų didinimas, vaiko pinigų didinimas nėra socialdemokratinis veiksmas? Ar atlyginimų didinimas nėra socialdemokratų siekis?
– Jūs per savo politinę karjerą išgyvenote ne tik įvairius pokyčius partijoje, bet ir santvarkų pasikeitimą, taip pat buvote komunistų partijos narys. Ilgą laiką Lietuvoje kairioji politinė mintis buvo kiek stigmatizuota, lipdant jai komunizmo etiketę. Koks požiūris į kairiosios krypties politikus yra dabar? Kaip jis keitėsi – ar galima pastebėti pokyčius, kai kairieji siejami ne su komunistais, bet su, tarkime, Skandinavijos šalių politika?
– Taip, įdomu yra tai, kad man teko būti Lietuvos komunistų partijoje ir net atsiskirti nuo Maskvos. Tas įvyko tuo metu, kai griuvo Berlyno siena. Atsiskiriant nuo Maskvos, buvo ne tik atsiskyrimo klausimas, bet kalbėjome ir apie tai, kad Lietuvos komunistų partija sieks socialdemokratinės krypties. Šita kryptis buvo nuo pat pradžių. Sąjūdis taip pat turėjo šitą kryptį ir sakė, kad seksime Švedijos pavyzdžiu. Realiai tą padaryti buvo labai sunku.
Dėl ko buvome kritikuojami savo partijoje ir aš, ir Algirdas Mykolas Brazauskas – dėl to, kad esame pernelyg liberalūs. Bet mes bent jau iki stojimo į Europos Sąjungą (ES) buvome tik laisvos rinkos formavimosi stadijoje. Niekas nežinojo, kaip pereiti nuo socializmo prie rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos.
Dabar jau kalbama ir prezidentas į centrą iškėlė gerovės valstybės klausimą, nors ta gerovės valstybė jau seniai buvo įrašyta į socialdemokratų programą bei išplėtota. Tik iki šiol rinkimuose šitas klausimas nieko neužkabindavo.
Aišku, jis atsiranda ir todėl, kad atsiranda bazė. Kelti ekonomiką mums labai padėjo ir ES. Ekonominis lygis dabar Lietuvoje yra toks, kad galima realiai kalbėti apie gerovės valstybę.
– Jūsų politinėje biografijoje yra įrašytas ir laikotarpis, kai ėjote ministro pirmininko pareigas. Šiandien šias pareigas eina S.Skvernelis – koalicijos partnerių atstovas, kuris pastaruoju metu dėl ne pačių maloniausių situacijų patenka į žiniasklaidos akiratį. Galbūt pati premjero pozicija šias pareigas einantį politiką verčia stebėti tarsi per padidinamąjį stiklą? O galbūt S.Skverneliui trūksta patirties?
– Mes irgi buvome pakankamai stebimi ir kritikuojami. Tie dalykai, kurie atsitiko S.Skverneliui, nėra ypatingai nauji ir tai tikrai ne visada yra politinės patirties dalykai.
Prieš rinkimus tas stebėjimas yra labai aktyvus, o opozicija tuo, žinoma, naudojasi. Bet yra ir labai gerų jo (S.Skvernelio – aut.past.) sprendimų – sprendimas dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus yra teisingas, nors premjeras puikiai supranta, kad tai tikrai nepagerina santykių tarp Vyriausybės ir Prezidentūros.
Matot, kaip besielgtum, vis tiek kažką suras. Kalbant apie S.Skvernelio žmoną, kiekvienam premjerui iškyla klausimas, kur ta žmona turi dirbti. Mano žmona dirbo „Lietuvos geležinkeliuose“, nors ji ten įsidarbino gerokai prieš tai, kai aš tapau premjeru, o tuo metu įmonei vadovavo konservatorių atstovas, man vis tiek buvo priekaištaujama.
– Mažiau nei devyni mėnesiai liko iki Seimo rinkimų, kokią viziją sau kuriate ir kokių rezultatų tikitės? Kokios strategijos planuojate laikytis – daugiau dėmesio vienmandatėms ar daugiamandatėms apygardoms?
– Mūsų rinkimų sistema yra mišri ir ji yra gana stipriai susieta: neturint kokioje nors apygardoje vienmandatininkų, yra daug sunkiau surinkti balsus už sąrašą.
Vienmandatininkams, tokiems kaip Andrius Palionis ar Rimantas Sinkevičius, kurie savo apygardose išrinkti ne vieną kartą, skirsime papildomą dėmesį. Kitose apygardose jaunesni veidai pabandys savo galimybes. Mes kelsime visur, ne paslaptis, kad tariamės ir su savo koalicijos partneriais, kad lyderiai nekovotų prieš lyderius.
– Kiek mandatų tikitės gauti?
– Mes tikrai perlipsime 5 proc. barjerą. O visa kita priklausys nuo vienmandatininkų: mes turime pakankamai žmonių, kurie gali sėkmingai įveikti oponentus savo apygardose.
Tiesą sakant, dabar yra apsisprendimo metas – ne visi ruošiasi dalyvauti rinkimuose. Labai skatinu jaunimą dalyvauti, net iki galo nesuprantu, kodėl jaunimas Lietuvoje taip nedrąsiai dalyvauja politikoje. Iš tikrųjų tai yra labai rimta profesija.
