Kas tose knygose apie karą buvo rašoma mano kartos žmonėms, nėra reikalo priminti. Buvo labai aišku, kas Didįjį tėvynės karą, taip jis tuo metu buvo vadinamas, pradėjo, kas didvyriškai su priešu kovėsi ir kas po sunkių mūšių laimėjo. „Aiškumas“ kasmet birželio 22 d. kultūros namuose privaloma tvarka susodintiems mokiniams buvo „sutvirtinamas“ karo veteranų, atvažiavusių ta proga iš didesnių miestų, pasakojimais. Beje, lietuviškai.
Vėliau, kaip vienoje dainoje sakoma, „keitės ir miestai, ir veidai“, keitėsi bibliotekos, kitokio turinio knygos gulė ant stalo, bet įspaudas iš paauglystės lektūros, priskiriant prie to ir kino filmus, liko ilgam.
Ne gėda prisipažinti, liko net iki šių dienų, kai L.Tolstojaus žodžius „viskas susimaišė Obolonskių namuose“ galima drąsiai pritaikyti dabartiniam chaosui daugelio žmonių galvose apie to karo pradžią, eigą ir pabaigą.
Jau „perestroikos“ pradžioje pasirodę straipsniai Rusijos spaudoje apie stalininės epochos visiškai kitokį, nei iki tol vyravusi nuomonė, vaidmenį kilti vienai kruviniausių pasaulio tragedijų net kai kurių garsių disidentų komentaruose nuskambėjo kaip lazdos perlenkimas. Esą Stalinas ir jo gauja verti besąlygiško pasmerkimo, bet Rusijos žmonių nuopelnas pasmaugiant fašistinę hidrą neturėtų kelti abejonių.
Prisimenu Sąjūdžio seimo taryboje, aptariant Ribbentropo-Molotovo paktą, pasigirdusią nuomonę, kad derėtų apsiriboti šio dokumento vaidmeniu Lietuvos istorijai ir neišsiplėsti aiškinantis tikrąsias Antrojo pasaulinio karo kilmės priežastis.
Audrą sukėlė V.Suvorovo knyga „Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?“. Kūrinys įtaigus ne neatremiama argumentacija, bet tūkstančiams skaitytojų, ugdytų sovietinėse mokyklose, tai buvo stereotipų griovimas. Šiuo metu V.Suvorovo knygos nebekelia „Ledlaužio“ pasirodymo laikotarpio emocijų ir net sulaukia įtikinamos kritikos.
Tarp dabartinių autorių, naršančių Antrojo pasaulinio karo pradžios ir eigos užkulisius, man labiau patinka M.Soloninas. Pavyzdžiui, jo knyga „Kaip Tarybų Sąjunga nugalėjo kare“. Beje, 2018 m. išleista Maskvoje, nors knygoje dėstomos mintys oficialiajai Rusijai turėtų būti įžeidžiamos.
Bet kuriame Rusijos knygyne galima įsigyti ir ne vieną V.Suvorovo veikalą. Bent jau knyginės cenzūros dabartinėje Rusijoje nesu pastebėjęs. Juo labiau internetinėje erdvėje. Gal pasaulyje dar yra diktatorių, kurie mano, kad galima „užlaužti“ idėjų ar skirtingų nuomonių sklaidą. Bet tokio galvojimo laikas vis trumpesnis.
Nemanau, kad tai, ką apie Antrąjį pasaulinį karą rašo V.Suvorovas, M.Soloninas ar įžvalgų netikėtumu panašūs į juos Rusijoje, kada nors taps nebeginčijama tiesa ir palaidos istorijos ideologiniuose kapuose „vienintelę teisingą nuomonę“.
Žmonių, kurie savo akimis matė karą ir prarado savo artimuosius, jau beveik nebėra. „Perestroikos“ metais buvo paskelbta daug netikėtų karo veteranų liudijimų, ypač apie Raudonosios armijos siautėjimus Rytų Prūsijoje.
Šaltojo karo dvasia ugdyta pokario karta laikysis senos „vienintelės tiesos“ ne todėl, kad nesuprastų, kas parašyta, bet paprasčiausiai saugodama sveikatą nuo staigaus stereotipo pasikeitimo. Būsimos kartos žengs keliu, kurio dabar niekas nepajėgus prognozuoti.
Girdėjau vieno rusų valdininko apgailestavimą, kad Rusijos mokyklose mokytojai stengiasi vengti Antrojo pasaulinio karo temos, nes nėra įsitikinę, ar neapsiriks.
Viena aišku – tabu nukrito nuo pačios konservatyviausios, ir ne vien tik Rusijoje, temos. Negana to, interpretacijos Antrojo pasaulinio karo tema iš istorijos studijų, publicistikos ir meno kūrinių persikėlė į didžiąją politiką, tarptautinių santykių sferą.
Iš anksto paruošti V.Putino pareiškimai apie Lenkiją sukėlė emocijų bangą, nuvilnijusią net iki Izraelio. Paaiškėjo, kad pakanka pasakyti keletą sakinių tema, kuri daug kam atrodė jau esanti tik istorikų ar menininkų objektas, ir santykiai tarp valstybių įgyja netikėtą atspalvį.
Kremlius laimėjo šalininką Viduriniuose Rytuose, o Lenkija, nenuvykusi į Holokausto prisiminimą Izraelyje, pasirodė nelabai įžvalgi.
Dar pamatysime, ką aukščiausiu lygiu palaikydama Lenkiją laimėjo Lietuva. Premjeras S.Skvernelis patarė Lietuvos politikams neužsiimti istorijos interpretacijomis, ypač kalbant apie Antrojo pasaulinio karo pradžią. Lietuvai nelengva kalbėti apie savo vaidmenį kovoje su fašizmu.
Anų laikų sovietinėje miestelio bibliotekoje Lietuva buvo pristatoma kaip kovojusi prieš nacius partizanų būriuose. Dabar, kai gyvename prisiminimais apie kitus partizanus, knygelės apie sovietinius partizanus Lietuvos teritorijoje pradingo kartu su M.Melnikaitės paminklu.
Bet pasipriešinimas Hitlerio kariaunai Lietuvoje buvo. Pamenu, kaip per eilinį birželio 22-osios minėjimą kažkoks prašalaitis paklausė: o kiek lietuvių buvo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje? Neprisimenu, ką atsakė pranešėjas, užtat įsidėmėjau, kaip renginiui įpusėjus klausėjas patyliukais išslinko iš salės.
Gal esu pražiopsojęs, bet dabartiniais laikais parašytos Lietuvos pasipriešinimo fašizmui istorijos nesu užtikęs. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ taip rašo apie 16-osios lietuviškosios divizijos nacionalinę sudėtį 1942 m.: „Lietuvių – 36,3 proc., rusų – 29,9, žydų – 29, kitų tautybių – 4,8 proc. 1944 m. jau 68,4 proc. jos karių buvo lietuviai.“
Melas? Galbūt. Kad ir kaip buvo, vis tiek įdomu, kokie mūsų tautiečių likimai bjauriausiame iš visų buvusių karų.
