Galvojant apie tai, kodėl mūsų valstybės Nepriklausomybė buvo atkurta būtent 1990 m., Lietuvos istorijos ekspertai ragina nepamiršti nei vidinių, nei tarptautinių aplinkybių.
„Labai svarbus tarptautinis kontekstas ir vidinė politinė valia – jei to nėra, nepadės jokios palankios išorinės sąlygos“, – portalui lrytas.lt sakė Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Nepriklausomybei svarbus ir išorinis, ir vidinis dėmuo
Paklausti, kas – tarptautinės aplinkybės ar vidiniai veiksniai – lėmė tai, kad 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė, istorikai – Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. A.Kasparavičius ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) docentas Algirdas Jakubčionis – buvo vieningi.
Vienodai reikšmingi abu dėmenys, o Nepriklausomybės atkūrimui buvo būtina jų sąveika.
„Jei nėra vidinio dėmens – tautos ir tos tautos politinės valios bei politinio elito, kuris turi aiškiai išreikštas politines ambicijas, kokios tos tarptautinės sąlygos palankios bebūtų, rezultato mes neturėsime. Kita vertus, mes jokiu būdu negalime nuvertinti ir išorinio dėmens. Net jei yra palanki vidinė konjuktūra skelbti nepriklausomybei, jei nėra išorinių salygų, rezultato neturėsime“, – teigė dr. A.Kasparavičius.
Pasak Istorijos instituto istoriko, tiek 1918-1920 m. mūsų politinis elitas puikiai „pagavo“ tarptautinę konjunktūrą ir atkūrė Lietuvos valstybę, tiek 1989-1990 m. naujasis kultūrinis-politinis elitas, kartu ir Sąjūdis labai aiškiai susiorientavo situacijoje, kuria puikiai pasinaudojo, tapdami Sovietų sąjungos griovimo dalimi.
„Paskelbdami Nepriklausomybę tokiu būdu išjudinome sovietinės-totalitarinės sistemos pamatus. Vėliau iš esmės buvo tik laiko klausimas, kada tas sovietinis bastionas sugrius“, – sakė dr. A.Kasparavičius.
Susitaikė, bet neprisitaikė
VU IF docentas A.Jakubčionis pabrėžė, kad, mąstant apie Nepriklausomybės atkūrimą, visų pirma, turime suprasti, jog „lietuvių tauta prisitaikė prie sovietinio režimo, bet niekada nesusitaikė. Jei būtų susitaikiusi, nieko panašaus nebūtų įvykę“.
„Nelikus karinio pasipriešinimo galimybių, buvo einama prie kitokių pasipriešinimo formų ir būdų: ar tai būtų, tarkime, katalikų bažnyčia ir leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, 8 deš. viduryje susidariusi Lietuvos Helsinkio grupė – žmogaus teisių judėjimas, Lietuvos laisvės lyga (LLL), kuri sprendė esminį klausimą, kaip pasiekti nepriklausomybę to meto sąlygomis.
LLL idėja buvo kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą tarptautinėje arenoje, kitaip tariant, kreiptis į Vakarus, kad jie reaguotų į šį mūsų tautos siekį“, – paaiškino doc. A.Jakubčionis.
VU IF docentas atkreipė dėmesį, kad itin svarbų vaidmenį nepriklausomybės atkūrimo procese suvaidino istorinė savivoka ir prisiminimas apie turėtą valstybę.
„Kiekvienas lūžis savotiškai pribręsta. Lygiai taip pat, kaip 1918 m. vasario 16 d. mes skelbėme atkuriantys Lietuvos valstybę, o tam didžiulę įtaką darė 19 a. antrosios pusės tautinis judėjimas, ne paskutinį vaidmenį vaidino ir tai, kad mes turėjome savo valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Tad suveikė prisiminimas – mes turėjome valstybę.
1990 m. istorinė savivoka taip pat suveikė, nes 1918-1940 m. mes irgi turėjome valstybę“, – detalizavo doc. A.Jakubčionis.
Istorijos instituto istorikas dr. A.Kasparavičius akcentavo, kad būtent tarpukaris arba pirmoji Lietuvos respublika buvo pagrindinis politinis ir juridinis pagrindas, kurį buvo ruošiamasi atkurti. Pasak istoriko, tai labai aiškiai užfiksuota 1990 m. kovo 11 d. akte, nurodant, kad nėra kuriama nauja valstybė, o atkuriama svetimos jėgos užgrobtos valstybės nepriklausomybė.
Veikė tarptautinė aplinka
Galvojant apie tarptautiniame kontekste palankias aplinkybes, anot A.Jakubčionio, nereikėtų visko sieti vien su Maskva, kaip Sovietų sąjungos politinių sprendimų priėmimo centru.
„Greta už sienos, Lenkijoje, buvo Solidarumo judėjimas. Tai, kad jei ir nebuvo detaliai žinoma, kas ten vyksta, buvo gerai žinoma, kad kažkas ten darosi.
Prasidėjo vadinamasis Rytų-Centrinės Europos pavasaris. Lietuva iš esmės pataikė į tą patį judesį, kaip ir kitos nuo Sovietų sąjungos priklausiusios šalys.
Jeigu būtų išlikęs Andropovinio (Jurijus Andropovas vadovavo Sovietų sąjungai 1982-1984 m. – aut.past.) tipo režimas, tai nieko panašaus nebūtų galėję įvykti.
Michailas Gorbačiovas buvo įtikėjęs, kad jis reformuos socializmą, jis kalbėjo apie demokratiją ir viešumą. Bet socializmas ir demokratija yra nesuderinami dalykai. Pradėjęs demokratizacijos procesą, M.Gorbačiovas pradėjo socializmo naikinimą“, – tarptautinį istorinį kontekstą paaiškino A.Jakubčionis.
