Kas labiausiai krinta į akis atkurtos nepriklausomybės 30-metį šią savaitę mininčios Lietuvos šventinėje užstalėje?
Žinoma, bene labiausiai – dabartinė valdžia, kuri toje užstalėje pirmininkauja, ir visa tai, ką ši valdžia simbolizuoja. Ypač dėl to, kad ši kadencija – strategiškai svarbi valstybės raidai.
Iš tiesų kažkas itin ironiško ir kartu simboliško yra tame, kad svarbiausiame politinės galios centre šiuo metu sėdi žmogus, kurio jėga tiesiogiai kyla iš sistemos, kuri nutraukė pirmąjį kartą atkurtą nepriklausomybę ir nuo kurios lyg ir išsilaisvinome prieš tris dešimtmečius.
Juk sena ir vieša paslaptis yra tai, kad „žaliaisiais valstiečiais“ pasivadinusios margosios kompanijos vedlys R.Karbauskis ir už tai, kad tapo vienu pagrindinių agrooligarchų, ir už politinę karjerą turi būti dėkingas savo tėvui Č.Karbauskiui, nuo kurio toji karjera ilgą laiką ir priklausė.
Daugelis sako, kad tebepriklauso ir dabar.
Tuo metu buvęs pavyzdinio sovietinio kolūkio pirmininkas ir sovietinis liaudies deputatas Č.Karbauskis, po kolūkio žlugimo tapęs vienu labiausiai sėkmės lydimų naujųjų žemvaldžių ir agroverslininkų, – tipiškas tos klasės, kuri Rusijoje vadinama „raudonaisiais direktoriais“, atstovas.
Taigi tai, kad šios klasės atžala šiuo metu yra prie valstybės vairo, – iškalbingas ženklas, rodantis, jog pototalitarinių visuomenių raida dažnai panaši ne tik į vingiuotą, tačiau į priekį vedantį kelią, bet ir į spiralėmis vinguriuojantį šunkelį.
Dar vienas šios tiesos priminimas – bendras politikos smulkėjimas ir nususimas.
Tiek veikėjų, tiek procesų ir jų turinio prasme.
Užtenka tik pasidairyti po pastarųjų mėnesių skandalų ir skandaliukų sūkurius, kur eksvalstiečio V.Bako šokdinamas saugumas rungiasi su „Grigeo“ atliekų vamzdžiu, žaliojo valstiečio nušauta stumbre ar absurdo dramomis tarp valdančiųjų ir Prezidentūros.
Kita vertus, ko turiningesnio tikėtis tuomet, kai net svarbiausios šalies politinės jėgos toliau kamuojasi ne tik dėl lyderių, bet ir apskritai dėl ryškesnių politinių figūrų bado?
Negana to, šis nuosmukis nuo teatro iki cirko juk įvyko per Seimo kadenciją, kai viena politinė jėga visiškai dominavo scenoje, laimėjusi per rinkimus tokią pergalę, kokios nebuvo pasiekusi nė viena partija per pastaruosius dvidešimt metų.
Tikėtina, kad per artimiausius ketverius metus toji scena bus labiau fragmentuota, pakrikusi ir nenuspėjama nei dabar.
Taigi iš esmės ne itin svarbu, kokia valdančioji koalicija susiformuos po šio rudens rinkimų – dešinioji ar vadinamoji centro kairioji.
Juk tiek konservatorių, liberalų ir dar nežinia kieno valdžia bus panašiai trapi kaip ir valstiečių su „darbiečiais“, socialdemokratais ar dar nežinia kuo.
Tokio nususimo akivaizdoje turėtų būti vis reikšmingesnis prezidento ir jo komandos vaidmuo.
Tačiau stebint į aukščiausią postą akimoju įšokusio politikos naujoko G.Nausėdos veiksmus bent kol kas labiau panašu, kad jis – tik vienas iš bendro nuosmukio simptomų, o ne šio nuosmukio stabdys.
Toliau silpsiantys šalies vidaus pajėgumai – nekoks ženklas tuomet, kai vis pavojingesni darosi tarptautiniai vandenys aplink mūsų laivelį. Rusijai toliau riedant socialinio ir ekonominio nuosmukio šlaitu, jos režimas darysis tik agresyvesnis.
Tuo metu Vakarai bei pagrindinės jų bendrijos – NATO ir Europos Sąjunga – toliau plyšinėja ir svyruoja. Kaip ir pagrindinės tų Vakarų valstybės.
Pasaulio scenai darantis vis nestabilesnei ir sunkiau nuspėjamai tokios valstybės kaip Lietuva privalėtų turėti išmanius šturmanus, taip pat aiškų supratimą ir sutarimą, kur link plaukiama per povandenines sroves bei sūkurius.
O tokių neturint ateityje vis dažniau beliks pasikliauti apvaizda ar sėkme. Nelygu, kas kuo tiki.
