Dar prieš porą mėnesių beveik kas savaitę žiniasklaidoje pasirodydavo įžvalgos apie grėsmę Vakarams ir net pasauliui iš Rusijos, dabar grėsmių hierarchijoje karaliauja virusas, kurio pavadinimą mokosi ištarti jau ir lopšelinukai.
Tiesa, Lietuvos prezidentas ir užsienio reikalų ministras kelis kartus priminė, kas šiuo metu yra didžioji Rytų kaimynė ir kaip į ją derėtų žiūrėti bei veikti, nepamirštant ekonominių sankcijų auklėjamojo vaidmens, bet abejoju, ar jų priminimus kas nors adekvačiai išgirdo.
Šiuo metu pastatytomis ausimis gaudoma informacija apie epidemijos virtimą į pandemiją, kuri grėsmė ir pačiai Rusijai. Ir dar nežinia, ar stiprėjant bendrų veiksmų pasaulio mastu poreikiui, nereikės keisti Vakarams santykių su Kremliumi.
Dėl koronaviruso staiga sumenko ir pasaulio gaisru prognozuotas Turkijos ir Sirijos susirėmimas.
Nebegąsdina bent jau tuo lygiu, kurį Vakarai patyrė prieš penkerius metus, ir Turkijos pastūmėtos pabėgėlių iš Sirijos kolonos į Europą.
Nebeįdomus tapo ir Rusijos valdžios inicijuotas savos konstitucijos pakeitimų vajus.
Tiesa, būta ir Lietuvos apžvalgininkų ironiškų pasvarstymų, ką tie pakeitimai reiškia.
Bet iš sovietinio sarkofago staiga prisikėlusiai V.Tereškovai pasiūlius, atsiliepiant į „liaudies pageidavimą“, prezidentą V.Putiną paprašyti neapleisti nacijos, viskas atsistojo į savo vietas.
Nenustebčiau, jei Vakarų politiniame „elite“ pamažu susiformuotų nuomonė: o kodėl blogai, jei V.Putinas liktų caru ir po 2024 m., jis bent jau prognozuojamas. Prognozuojamas ne tik V.Putinas, bet ir Rusijos „liaudis“.
Ją įtikinamai pavaizdavo sociologė E.Kornejeva knygoje „Putino karalystė. Neostalinizmas liaudies prašymu“.
Studijos esmę nusako nedidelė ištrauka iš rašytojo V.Voinovičiaus romano „Maskva 2042“ (1986 m.).
Kalbasi dviese: „Jūsų giriamoji demokratija mums, rusams, nepriimtina. Nuostata, kai bet kuris kvailys gali reikšti savo nuomonę ir nurodyti valdžiai, ką ji turi ar neturi daryti, mums netinka.
Mums reikalingas vienas vadovas, autoritetas, tiksliai žinantis, ką daryti ir kokio tikslo siekti.“
Pašnekovas: „Ir jūs manote, kad tokių vadovų būna?“
Atsakymas: „Gal tokių ir nėra, bet gali būti...“
Manau, jog Vakarams teks susitaikyti su mintimi, kad yra valstybių, kurios nėra Vakarai ir niekada tokiais netaps.
Prigimties neįmanoma pakeisti. Galima ir reikia riboti valstybių imperinius kėslus, jei tokių atsiranda, versti laikytis bendrų sugyvenimo taisyklių, tarptautinės teisės normų, taikyti poveikio priemones, jei kuri nors šalis tų normų nepaiso.
Bet Rusija (ir ne vien ji) yra kitokia nei vakarietiškos civilizacijos valstybės ir tokia liks ateityje.
Jeigu neįvyks kas nors ypatingo (tai irgi neatmestina), „liaudis“ pasirinks V.Putiną „už vadovą“ dar vienai kadencijai. Ir ne todėl, kad rinkėjai prigąsdinti, o todėl, kad kitaip negali ir nenori.
E.Kornejeva taip rašo: „Putinas, kaip karūnuotas visos Rusijos caras, įkūnijo ir įkūnija Jėgą, kurią savo vade nori matyti liaudis.
Demokratija su savo nepriklausoma teisine sistema, žmogaus teisėmis ir pilietinėmis laisvėmis – tai visiškai kitas žanras, ir liaudžiai tai nuobodu ir neįdomu, nes visa tai savo prigimtimi yra „sistema be Jėgos“.
Ne veltui daugelis slavų Europą mato kaip nuobodų kraštą, o europiečius – kaip kvailokus, naivius vaikus. Tuo metu europiečiai savo ruožtu mato Rusiją kaip intriguojančią, patrauklią ir... visiškai nesuprantamą valstybę.“
Atvirai sakant, ir Lietuvos žmonėms Rusija labiau nei vakariečiams suprantama valstybė tik dėl skaudžių ir tragiškų aplinkybių. Naujausia Lietuvos karta, dažnu atveju nebemokanti ir rusiškai, gyvena jau kitoje nei „protu nesuvokiamos Rusijos“ vertybių erdvėje.
Vienintelė išeitis – tą kitą erdvę ne tik pamatyti, bet ir pripažinti tokią, kokia ji nuo senų senovės yra, išskyrus tuos atvejus, kai Jėgos įsikūnijimas peržengia raudonas linijas.
Savo vertybių atžvilgiu kitoniškumo pripažinimas nereiškia pasidavimo ar kapituliacijos.
Lietuvai santykiuose su Rusija reikia pabandyti išeiti iš jau ne vienus metus aklinai uždaro negatyvių vertinimų rato.
Tradicinis plyšys yra kultūra, klasikinis rusų menas, literatūra, dramaturgija, muzika, tapyba.
Lietuvos teatrų režisieriai, jau nekalbant apie aktorius, Rusijoje plačiai žinomi ir gerbiami. Esu girdėjęs, kaip Rusijos gyventojas vertina Lietuvos rašytojo M.Ivaškevičiaus pjesę „Rusų romanas“.
Anot jo, pjesėje giliau negu kartais rusų autorių atskleista rusės moters psichologija.
Pavyzdžių yra daug, ir net sankcijomis apipinto verslo santykiuose. Daug kas priklauso, kas informacinėje erdvėje pabrėžiama. Neretai totalinė Rusijos kritika pavirsta savo pačios parodija.
Taikliai tai pajuokė V.Laučius straipsnyje „Bukas ir bukesnis: kvailiausias atsakas į Kremliaus propagandą“.
Bjaurus dalykas yra stichinės nelaimės, epidemijos ir pandemijos.
Tikiu, kad pastaroji, užklupusi pasaulį, yra pavojinga ir gresia didelėmis pasekmėmis. Tačiau manau, jog ir įvykis, ir jo pasekmės padarys įtakos ne vien investicijoms į medicinos pažangą.
Gali pradėti keistis ir santykiai tarp valstybių. Jeigu joms prireiktų keistis ne tik informacija, bet ir konkrečia technine pagalba, tikiuosi, kad net ir įtempti politiniai santykiai nebūtų kliūtis mainams. Nors gal ir klystu.
