– Yra sakoma, kad kai Dievas myli žmogų, jį glosto. Kai labai myli – plekšteli, lyg ragindamas – nustok bėgti, atsigręžk į savo artimą, apleistus dvasinius dalykus. Koks šiandien Bažnyčios požiūris į šią pasaulinę nelaimę, ligos pandemiją? – „Lietuvos rytas“ paklausė Vilniaus Šv.Juozapo (Pilaitės) parapijos klebono Ričardo Doveikos (45 m.).
– Šiandieninė situacija mums yra klausimų metas. Sutrikimo metas.
Dažniausiai klausiama – už ką Dievas taip mus baudžia?
Priekaištaujama, kad jis nusigręžė, kai skaičiuojama tūkstančiai aukų, kai artimieji net negali paskutinių akimirkų praleisti su jiems brangiu žmogumi.
Visas mūsų elgesys lyg atitvertas stiklo užtvara.
Dabar labai svarbūs keli momentai. Laikas turi mumyse išlaisvinti Dievo kaip baudėjo įvaizdį.
Toks įvaizdis yra visiškas nesusipratimas, jis prieštarauja visam krikščioniškam mokymui.
Dievas nėra pareigūnas, iš aukščiau dalijantis bausmes.
Šiandien mums primenama apie mūsų atsakomybę už savo veiksmus. Pasaulį šiandien ant menčių paguldė ligos protrūkis.
Man kaip kunigui visa tai telpa viename žodyje. Netvarka, kurią mes patys sukėlėme.
Dabar įvairiausių nuomonių laikas. Nuo Uhano turguje įvykusio protrūkio iki sąmokslo teorijų apie bakteriologinį ginklą.
– O tai negali būti tiesa?
– Net jeigu yra tiesos, tikiu, kad istorija kada nors ją atidengs. Problemos geluonimi išlieka ta pati geluonis – netvarka, kuri ateina iš godumo, poreikio dominuoti.
Į klausimą, kur dabar yra Dievas, galiu atsakyti.
Jis ateina mums į pagalbą savo artumu, malone, atjauta, priglausdamas kiekvieną sergantį, į Amžinybę įvedantis kiekvieną mirštantį. Į mūsų susitelkimą kovoti su šiuo virusu jis mums atneša tvarkos dovaną.
– Gydytojai stovi pirmosiose gyvybių gelbėjimo pozicijose, o dvasininkai turėtų būti sielos nuraminimo vedliai. Bet dėl karantino jie nebegali turėti fizinio kontakto su žmogumi, ieškančio paguodos. Kunigai nebegali laikyti viešų mišių, dalyvauti krikštynų, vestuvių, netgi laidojimo apeigose. Sunkią valandą žmogus lieka tarsi vienas. Tad koks kunigo vaidmuo šiandien?
– Iš tiesų, galėtų atrodyti, kad paskelbus karantiną ir vyskupams atšaukus viešas pamaldas
Bažnyčios gyvenimas užsidarė. Ne tiktai durimis, bet ir iš vidaus. Bet taip nėra.
Vienintelis nepatogumas – uždarytos durys susibūrimams, viešoms pamaldoms, apeigoms.
Bet mūsų darbas įgauna naujas formas. Kasdien dvasininkas bažnyčioje aukoja mišias vienas – šis darbas vyks bet kokiomis aplinkybėmis.
Be to, dvasininkų santykis su tikinčiaisiais persikelia į elektroninę erdvę. Ant visų bažnyčių durų pakabinti kunigų telefonų numeriai, elektroniniai adresai, galima bendrauti.
Susitarus privačiai, galima priimti žmogų ir išpažinčiai – išlaikant kelių metrų atstumą uždarytoje bažnyčioje.
Labai prašome, ypač vyresnio amžiaus žmonių, neiti į bažnyčią, parduotuves, net pasivaikščioti.
Seneliais gali ir turi pasirūpinti vaikai, kaimynai, anūkai.
– Žmonėms ypač skaudu, kad tikintį artimąjį turi laidoti be kunigo, tai atrodo neįmanoma. Jie negali oriai su mirusiu atsisveikinti.
– Vyskupams paskelbus kunigų veiklos gaires, laidotuvių mišios aukojamos nedalyvaujant šeimos nariams. Aukojame privačiai vieni patys bažnyčioje.
Taip pat įsigaliojo instrukcija, kad kunigas per laidotuves patarnaus kapinėse.
Jis ten pasitiks kortežą, atliks apeigas. Valstybės nurodymu reikalaujama iki minimumo sumažinti laidotuvių dalyvių skaičių.
– Išlaikant atstumą ir su dvasininku? Negalite paspausti gedinčiam artimajam net rankos?
– Taip. Bet užuojautą, ramybės palinkėjimą galime išreikšti ir galvos palenkimu.
Mus sieja nenutrūkstamas maldos, bendrystės artumas. Juk malda yra labai konkretus veiksmas – tam žmogui ir kartu su juo.
– Žmonės vieni kitus palaiko, antai Italijoje muzikuodami balkonuose. Lietuvoje irgi skelbiamos panašios akcijos. Ar Bažnyčia taip pat imasi kokių nors matomų bendrystės patvirtinimo veiksmų?
– Taip. Nuo ketvirtadienio visose Lietuvos šventovėse 20 valandą skamba varpai, kurie kviečia žmones bendrai maldai į Šv.Juozapą, šeimos globėją.
Tikintieji ją žino, ji visada kalbama bažnyčiose spalio mėnesį. Varpo skambėjimas yra ženklas, kad mes visi esame kartu.
Bet bažnyčiose nebuvo tylos ir iki tol. Lygiagrečiai su Vyriausybės sprendimų ieškojo ir vyskupai. O varpų kasdienis skambesys, kai žmonės negali ateiti į bažnyčią, yra nauja jų bendrystės troškimo, bendros maldos forma.
Maldoje visada pirmoje vietoje yra mūsų medikai, slaugytojai, savanoriai, valstybės vadovai, prašant Dievo dovanos jiems priimant reikalingus sprendimus. Yra palaiminimas sergantiems, jų šeimos nariams ir kiekvienam iš mūsų. Vienišiems ir saviizoliacijoje esantiems.
– Gyvenimą per pandemiją reguliuoja valstybė, bet siekiant suvaldyti situaciją turėtų būti ir kiekvieno mūsų indėlis – atsakomybė. Tačiau kai kurie piliečiai jos pristinga. Ką apie tai galėtumėte pasakyti?
– Mes visi turime stovėti šalia valstybės laivo vairo, kurį valdo valdžios, medikų ranka, taip pat ir mūsų visų ranka.
Vadinasi, mūsų pareiga ir prievolė yra paklusnumas, įsiklausymas, tvarka ir supratimas. Juk viename pasaulio krašte pažeista tvarka turi labai skaudžių padarinių visam pasauliui.
– Esu skaičiusi mintį: jei vienur užmynei gėlę, gal Antarktidoje nusirito sniego lavina. Tai turite galvoje?
– Taip. Šiandien privalome suprasti, kad esame ne gamtos užkariautojai.
Turime atverti duris į harmonijos, tvarkos, pagarbos gamtai, sau ir šalia esančiam pasaulį.
– Kaip manote, ar pasaulį ištikusi pandemija mus kažko išmokys? Ar nelaimė duos mums ir gero? Leis suvokti, kas yra tvarka ir netvarka, kad bendrystė, dėmesingumas vieni kitiems yra didžiausia vertybė? Ar nugalėję pandemiją jau būsime kitokie?
– Gamtos pokalbis su žmogumi visada vyksta žmogaus pabudinimui, jo sugrąžinimui į teisingą santykį, tvarkos atkūrimui. Ir mes turime šios dienos situaciją taip išgirsti.
Taip, tos netvarkos kaina didžiulė. Juk net vieno žmogaus netekimas XXI, technologijų galimybių, amžiuje, viena viruso auka jau yra tragedija.
Tai turėtų mus pažadinti ir priminti – vienintelis šios planetos išlikimo kelias yra išmokta tvarkos ir harmonijos pamoka.
Jei šiandien sugebėsime ištrūkti iš tokių nusiskundimų, kad liūdna, nuobodu namuose, sugrąžinti namų džiaugsmą, šeimos narių tarpusavio santykių džiaugsmą, tai bus visų mūsų žingsnis į priekį.
Taip, tas laikas atidengs ir silpnumo grandį. Bus žmonių, kurie susipyks, išsiskirs. Tada paaiškės – o kas juos vienijo? Materialiniai dalykai?
Šioje bėdoje kiekvienas būsime išlukštentas.
Bet kiekvienas iš mūsų turėsime galimybę gyventi su tiesa ir būsime apsaugoti nuo didžiausios pagundos – pastumti gamtą, kitą žmogų, meilę, Dievą. Ir ši išmokta pamoka mums leis tapti atsakingu Visatos dėmenimi.
– Yra žmonių, kurie visada pasakys – man pačiam nieko daryti nereikia. Kaip Dievas duos... Dievas padės... Viskas Dievo valioje. Ar tokia nuostata šiandien nėra klaidinga? Gal žmogus pats pagaliau turi pajudinti pirštą?
– Pasitikėjimas Dievu yra neatskiriamas nuo paties žmogaus indėlio.
Šioje situacijoje net tikintis žmogus, skaitydamas ir Dievo žodį, ir šiandienos pamoką, negali nuleisti rankų ir pasiduoti.
Krikščionybė visada buvo ateities, vilties religija. Mąstymas – kad tokia Dievo valia – tai visiškos kapituliacijos mąstymas.
– Kratymasis atsakomybės?
– Būtent. Tikras krikščionis savo pasiaukojimu, tvarka, pagalba artimam yra vilties ir gyvenimo kultūros dalis.
Ši nelaimė parodo, kuo mes tikime. Ne kapituliacija, bet žmogaus pastangos ir Dievo artumas yra tas kelias, kuris išveda iš nelaimės, iš tamsos į šviesą.
– Tikintį žmogų turėtų paguosti tai, ką kalbate. Bet didelė mūsų visuomenės dalis yra kitokie – neieškantys paguodos, ramybės maldoje. Bent jau kasdien. Ką gi pasakytumėte tokiam žmogui? Ar gali dvasininkas ką nors padaryti jo labui?
– Taip – palydėti į atradimus. Ir šiandien tokiam žmogui didžiausias atradimas yra tai, kad jis yra Dievo ar Kūrėjo, jei taip jį vadina, kūrinys. Atrasti harmoniją su gamta, artimaisiais.
Per 2000 metų Bažnyčios sukauptame lobyne yra tikrai daug gerų dalykų, kuriuos šiandien galime pasiimti, jais pasinaudoti.
Ir tai suteikia žmogui paguodos, ramybės, labai svarbu, kad tuo pasidalintum ir su kitu.
– Bažnyčioje po mišių kunigas sako susirinkusiems: „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“. Atrodo, šiandien tas linkėjimas įgyja labai svarbią prasmę.
– Kokį mes, be maldos, galime įnešti indėlį – nesvarbu, ar gyvename sostinėje, ar vienkiemyje? Ramybę.
Tai nėra nei nuleistos rankos, nei pasidavimas. Ramybė visada leidžia susitelkti, išlaikyti šaltą protą, apsaugo nuo chaoso, pasimetimo. Iš jos kyla teisingi sprendimai.
Šiandien atrasti ramybės dovaną – tai ir tikinčio, ir netikinčio žmogaus užduotis, asmeninis įnašas į pergalę prieš ligą.
– Visuomenėje skamba ir daug patyčių, pykčio, kaltinimų – ko važiavai, ko anksčiau negrįžai? Kaip tai vertinate?
– To neturi būti. Mūsų visuomenė įvairiapusė, daugiakalbė. Juk gyvename demokratijos sąlygomis.
Bet tokio susitelkimo valanda parodo, kas yra mūsų pamatai – moralė, sąžinė ar pašaipos, keikimai, patyčios, arogancija.
– Liūdna šios bendros nelaimės patirtis – ir godulys, egoizmas, lipimas per galvas.
– Taip, jau matome ir tokių reiškinių.
Valstybė skiria verslui milijardinę pagalbą, maisto pramonė, kuri tikrai nepatiria nuostolių, jau užkelia kainas praėjus kelioms dienoms po paskelbto karantino.
Ką čia kalbėti, kai dezinfekcinis skystis perpardavinėjamas tik išėjus iš vaistinės.
Tokie faktai neatleistini. Kas krizės laikotarpiu pastumia kitą žmogų, yra tautos priešas ir valstybės išdavikas.
Todėl mes visi kartu, ir tikintys, ir netikintys, turime būti atsakymas į tą antikultūrą.
Kada šiandien kyla teisingas pasipiktinimas? Kai žmonės nejaučia atsakomybės, o kitą žmogų laiko tuščia vieta.
Kaip galima grįžus iš užsienio nuvykti į parduotuvę, aplankyti tėvus, su jais pasisveikinti ir juos galimai užkrėsti?
Negi neturi draugų, giminaičių, kuriems galėtum paskambinti, o jie suruoštų maisto paketus ir padėtų prie durų? Tada kas mes esame? Kai pasidžiaugti, tai lūžta namai, o kai bėda, nebėra nė vieno?
Šiandien proga peržiūrėti ir mūsų santykius – kokie mano kaimynai, draugai?
– Popiežius Pranciškus paskelbė kreipimąsi į pasaulį. Bet žmonės lauktų ir konkrečių Bažnyčios darbų. Juk Vatikanas – turtinga valstybė. Ar nesirengiama žmonėms padėti ne tik malda, bet ir materialiai?
– Tas daroma. Yra popiežiaus institucijos dvasininkas, kuris rūpinasi labdara.
Aš tikiu, kad Vatikanas visomis išgalėmis prisideda ne tik malda, bet per „Caritą“, kitas organizacijas realiais darbais, finansine pagalba.
– Jei toliau plečiantis pandemijos mastams nebebūtų kur izoliuoti žmonių, ar dabar tuščios bažnyčios negalėtų tapti prieglobsčio centrais?
– Bažnyčia ir pasaulyje, ir Lietuvoje visada bus pirmoji, kuri atsilieps į visus valstybės nurodymus, jei reikės.
Valstybė ir Bažnyčia gal ir yra atskiros institucijos, bet žmogiškumas nepavaldus jokiems juridiniams įstatymams. Bus padaryta viskas, ir dar daugiau.
– Kunige, kokia yra jūsų šiandiena, kai sutriko įprastas ritmas? Juk negalite susitikti su žmonėmis, atlikti apeigų, laikotės saviizoliacijos?
– Taip, aš stengiuosi kuo mažiau būti lauke. Su brolio šeima kasdien susiskambiname, kaip laikomės. Brolis kaip kriminalistas, aš kaip dvasininkas tarnaujame žmonėms. Taip pat paskambinu vyresniems parapijiečiams: ar netrūksta maisto, vaistų?
Kasdien būnu bažnyčioje, aukoju mišias, bendrauju savo tinklalapyje. O per socialinius tinklus meldžiamės kartu.
Mes, ganytojai, prašomi laikytis tvarkos, negalima savavaliauti. Reikalingas paklusnumas, tvarka ir dialogas. Kalbamės su vyskupais, kunigais, aptariame darbus, kaip padėti, apsaugoti žmones.
Tikiu, kad iš tos bėdos išeisime artimesni vieni kitiems.
