Siekiant, kad žmonės mažiau blaškytųsi ir kuo operatyviau gautų informaciją, susijusią su koronavirusu, Kauno greitosios medicinos pagalbos stotyje kovo 13 dieną pradėjo veikti karštoji nemokama Koronos telefono linija 1808.
Kai kurie šiuo numeriu skambinantys žmonės nepatenkinti, kad nors ir jaučia ligos simptomus, iš operatorių negauna siuntimų į mobiliuosius patikros punktus.
Kiti priekaištauja, jog nepranešama, kad koronovirusas jiems patvirtintas.
Karštojoje linijoje dirba nemažai savanorių. Vienas pirmųjų į skambučius pradėjo atsakinėti 47 metų kaunietis Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, filosofas ir Šaulių sąjungos narys Valdas Kilpys.
Vėliau savanoriauti pradėjo ir kita kaunietė, 44 metų menotyrininkė Edita Grudzinskaitė.
Abu savanoriai pasakojo, kokių klausimų kyla skambinantiems žmonėms, išsakė savo nuomonę apie pasigirstančius kaltinimus, kad sistema veikia nesklandžiai.
Pagalbos kreipėsi į šaulius
– Kaip nutiko, kad tapote vienu pirmųjų savanorių, kurie pradėjo talkinti Koronos karštojoje linijoje? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V.Kilpio.
– Atsiradus poreikiui įkurti liniją, kuri teiktų informaciją su koronavirusu susijusiais klausimais, ją buvo nuspręsta įkurti Kaune, nes čia esanti Greitosios medicinos pagalbos stotis yra moderni, turi reikiamą techniką. Mes, šauliai, esame išklausę pirmosios pagalbos kursą.
Kadangi profesionalių greitosios medicinos pagalbos operatorių stigo, šauliai tapo pirmaisiais savanoriais linijos operatoriais, kuriems teko pulti gesinti kilusį gaisrą.
Visi buvome instruktuoti, kur ir kokią informaciją rasti ir kaip kuo aiškiau ją perteikti. Visi dirbame turėdami po du kompiuterius.
Stebėdamas jų ekranus pirmosiomis dienomis mačiau, kad kol kalbuosi su vienu žmogumi, dar 20 ar 30 laukia, kada atsiliepsime.
Dabar, kai atsirado daugiau savanorių, jau net būna, kad gali pailsėti kelias minutes, ir tik tada pasigirsta skambutis.
– Ko žmonės klausia, kokios pagalbos reikia labiausiai?
– Iš pradžių žmonėms daugiausia klausimų kildavo, kaip grįžus iš užsienio šalių izoliuotis, kaip gauti nedarbingumo pažymas. Taip pat buvo labai daug panikos. Vos pajutę, kad karščiuoja ar skauda gerklę, daugybė žmonių patys sau nusistatydavo diagnozę ir tvirtindavo, kad jau tikrai mirs.
Tekdavo aiškintis, ar jie seniai buvo užsienyje, ar kontaktavo su tokiais asmenimis, kaip kinta sveikatos būklė. Dažnai paaiškėdavo, kad žmonės yra labiau apimti nerimo, nei iš tiesų gali būti užsikrėtę virusu. Pabendravus su tokiais žmonėmis jie nurimdavo, suvokdavo, kad tiesiog yra įsibaiminę. Baimės gausu ir dabar, nemažai skambinančiųjų tereikia tiesiog nuraminti.
– Ar buvo tokių klausimų, kurie nustebino ar privertė sutrikti?
– Įsiminė vienas atvejis, kai iš provincijos skambinusi moteris pasakojo, kad vyras dirba taksi vairuotoju. Jis gavo užsakymą iš Vilniaus į jų miestelį parvežti klientą. Moteris baiminosi, kad vyras gali užsikrėsti virusu, bet uždarbio prarasti taip pat nenorėjo.
Teko patarti, kad jei jau nori vežti žmones, automobilyje vairuotojo vietą nuo keleivio gali atskirti paprasta maisto plėvele, važiuojant praverti langus, naudotis dezinfekciniu skysčiu.
Tada informacijos apie virusą ir jo mastą dar buvo mažai, tad žmonės galėjo patys spręsti, rizikuoti ar ne.
Neturėtų atsipalaiduoti
– Ar dabar, praėjus kuriam laikui, jūsų darbas ir žmonių problemos pasikeitė?
– Situacija darėsi vis grėsmingesnė, bet Vilniuje, Kaune atsirado mobilieji patikros punktai. Nuo tada sukarščiavę ir kitus ligos simptomus pajutę žmonės, kurie grįžo iš užsienio ar kontaktavo su tokiais asmenimis, taip pat turėjo skambinti į karštąją liniją.
Išklausę skambinančiuosius ir įsitikinę, jog grėsmė, kad jie gali būti apsikrėtę, reali, mes punktuose užregistruojame tokius asmenis ir jiems pranešame, kada ten vykti. Man ne vienam asmeniui teko skirti laiką, kada jis galės apsilankyti patikros punkte.
Noriu pabrėžti, kad net ir po šios patikros, sužinoję, jog yra sveiki, tokie asmenys ir toliau turi būti izoliacijoje visą dviejų savaičių laikotarpį, neatsipalaiduoti ir nevaikščioti po miestą ar pas artimuosius.
Mes ne tik teikiame informaciją, susijusią su virusu, ar registruojame į mobiliuosius patikros punktus. Jei žmogus staiga stipriai sunegaluoja dėl visai kitų priežasčių, mes galime sujungti su budinčiais greitosios medicinos pagalbos automobilių darbuotojais. Tokią skubią pagalbą taip pat teko teikti ne vieną kartą. Dabar jau yra galimybė sujungti ir su įvairiomis kitomis institucijomis sveikatos, kelionių, viešosios tvarkos pažeidimų klausimais.
Tiesą sakant, pradėjęs dirbti operatoriumi maniau, kad skambins nemažai neadekvačių, pakenkti nusiteikusių žmonių. Tačiau, laimei, to nėra. Pats sulaukiau tik dviejų girtų žmonių skambučių ir vieno kito neadekvataus asmens bandymo pasikalbėti apie ne visai suvokiamus dalykus.
Tirti turėtų ir pardavėjas
– Viešojoje erdvėje nestinga priekaištų, kad karštosios linijos operatoriai bendrauja tik vadovaudamiesi jiems nurodytais algoritmais, kad žmonės nesulaukia tokios pagalbos, kokios tikisi.
– Žmonės turi suprasti, kad karštoji linija nėra psichologinės pagalbos teikimo linija. Operatoriai negali su asmeniu bendrauti po pusvalandį ar valandą, nes tuo metu galbūt kitam to reikia labiau. Vidutiniškai stengiuosi su vienu žmogumi kalbėtis apie dešimt minučių.
Sutinku, kad vien vadovautis algoritmais nėra labai gerai, reikia ir žmogiškosios patirties. Operatoriais dirbantys jauni savanoriai ne visada jos turi, bet jei mato, kad stinga žinių ar sugebėjimo patarti, kreipiasi į visada greta esančius labiau patyrusius žmones.
Taip pat manau, kad būtina atlikti kur kas daugiau tyrimų nei dabar. Žinoma, labai svarbu, kad būtų tikrinami medikai. Bet manau, kad ne ką mažiau pagarbos ir dėmesio šiomis dienomis turi sulaukti ir pardavėjai, kurjeriai, kurie, nepaisydami didelės rizikos užsikrėsti, dirba. Manau, tokie žmonės turi turėti galimybę tirtis gana dažnai.
Pati lankėsi Londone
– Kodėl jūs pradėjote savanoriauti karštojoje linijoje? Ar negąsdino didelė atsakomybė? – paklausėme kitos savanorės, E.Grudzinskaitės.
– Apie viruso keliamą pavojų iš pradžių nelabai domėjausi. Vasario viduryje kelioms dienoms buvau nuvykusi į Didžiąją Britaniją aplankyti artimųjų. Kai grįžau, nurodymų, kad reikia saviizoliuotis parvykus iš šios šalies, nebuvo, tad dėl savo sveikatos labai nesijaudinau.
Vėliau, kai pasipylė žinios apie situaciją Italijoje, supratau, kad pavojus rimtas. Kovo viduryje socialiniuose tinkluose pamačiau skelbimą, kad karštajai linijai reikia pagalbininkų. Gyvenimas nebėra toks intensyvus kaip anksčiau, įvairūs kultūros projektai nevyksta, po to, kai grįžau iš Londono, jau senokai buvo praėjusios dvi savaitės, tad pamaniau – kodėl gi ne?
Jaudulio, ar sugebėsiu padėti kitiems žmonėms, buvo. Bet kai man paskambino ir pakvietė atvykti, įvyko valandos trukmės instruktažas, paaiškėjo, kad darbas įtemptas, bet su juo susidoroti galiu. Savanoriauti pradėjau prieš dvi savaites. Paprastai operatore dirbu rytinėje pamainoje nuo 7 iki 14 valandos. Vėliau darbą perima kita pamaina.
Padėti galėjo ne visada
– Ar visada turite atsakymus į žmonėms kylančius klausimus?
– Deja, ne. Pastaruoju metu nemažai vyresnių žmonių skambino ir pasakojo, kad iš užsienio grįžta vaikai su anūkais. Senjorų prašoma parvežti juos iš oro uostų, bet jie bijo apsikrėsti, klausia, kas artimuosius gali pavėžėti. Tai sudėtingas klausimas, nes ne visi pavėžėtojai dabar dirba. Tenka patarti, kad turi ieškoti artimųjų, kurie padėtų.
Geresnė situacija dėl mobiliųjų patikros stotelių. Į jas žmonės turi atvykti patys savo automobiliais arba Kauno savivaldybė jau organizuoja pavėžėjimą specialiu transportu.
– Ar teko susidurti su situacijomis, kai padėti norisi, bet neįmanoma?
– Taip. Teko susidurti su tuo, kad ne visi žmonės, kurie pagal požymius turėjo vykti tikrintis į mobiliuosius patikros punktus, to padaryti negalėjo. Į patikrą žmones registruojame vienai dienai į priekį, vietų jau 10 valandą nebebūdavo.
Žmonės likdavo sutrikę, kai kurie laukė po parą ar kelias. Mums telikdavo patarti, kad jie stebėtų savo sveikatos būklę ir jei ji neblogėja, bandytų skambinti kitą dieną, nes gal vieta patikros sąraše dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių atsiras. Dabar situacija gerėja.
– Kokie žmonės dažniau kreipiasi pagalbos?
– Žmonės ir dabar nežino kai kurių dalykų, pavyzdžiui, kad poliklinikose šeimos gydytojai dirba, bet registruotis ir konsultuotis su jais pirmiausia reikia telefonu.
Pastebėjau, kad dėl sveikatos labiau nerimauja vyrai, o ne moterys. Jos iš pradžių paskambinusios klausia kokių nors abstrakčių dalykų apie viruso požymius, bet paskui sako: „Patarkite, ką pasakyti vyrui. Jis nebeina į darbą, guli ir nuolat valgo. Dabar pradėjo skųstis sunkumu krūtinėje. Matyt, dėl to, kad nuolat žiūri bauginančias žinias, nejuda ir persivalgo, blogai ir jaučiasi.“
Taip pasvarsčiusios moterys net pačios nusprendžia, kad jau žino, kaip vyrui paaiškinti jo savijautą, ir atsisveikina.
Vienas žmogus, matyt, iki šiol nelabai rūpinęsis higienos klausimais, svarstė, kad jei jis trina nešvarų obuolį į audinį, dalis vaisiaus vis tiek lieka nešvari, nes jis jį liečia. Tai, kad obuolį reikėtų nuplauti, buvo didelė staigmena...
O viena pagyvenusi moteris klausė, ar jai valgyti ridikėlių, kurie atvežti iš Italijos. Rimtai kalbėjomės apie tai, kad daug daiktų ir maisto produktų gaminama įvairiose šalyse, produktus reikėtų plauti. Taip pat paklausiau, ar ji turi dar ko valgyti. Moteris nudžiugusi pasakojo, kad turi ir duonos, ir mėsos, ir kitų daržovių. Tada nusprendė, kad ridikų vis tiek nevalgys, geriau išmes, bet už tai nustos nervintis, nes dėl to jai pakilo kraujospūdis.
Nepaisant keisčiausių klausimų, ieškome, kaip padėti, ką patarti. Nors kaltinimų apie ne visada gerai veikiančią sistemą girdime, kur kas dažniau sulaukiame padėkų.
Naudojami algoritmai nuolat tobulinami
Nerijus Mikelionis, Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties vadovas:
„Dabar koronaviruso linijoje kasdien dirba apie 100 žmonių. Didžioji jų dalis – savanoriai. Jie darbuojasi visą parą trimis pamainomis.
Prieš savaitę ir anksčiau sulaukdavome po 10 tūkstančių skambučių per parą. Šią savaitę jų jau maždaug per pusę mažiau.
Daugiausia skambučių sulaukiame ryte. Kita skambinančiųjų banga užplūsta tarp 18 ir 22 valandos. Linijoje šiek tiek mažiau operatorių dirba nuo 12 val. iki 12 val. 30 min. ir nuo 22 val. iki 22 val. 30 min., nes tuo metu atliekama patalpų dezinfekcija. Taip pat po 23 valandos, nes norinčiųjų pasikonsultuoti sumažėja.
Savanoriais daugiausia dirba jauni žmonės, studentai, tarp jų daug būsimųjų medikų. Savanoriai labai dažnai nesikeičia, jie neišsilaksto. Jaunimo entuziazmas didelis.
Mobiliosios patikros stotelės Kaune šiuo metu dirba nuo 8 iki 20 val. Per valandą mėginiai paimami iš 6 asmenų. Kaune eilių laukti, kada bus galima nuvykti į patikros punktus, beveik nebėra.
Kaltinimai, jog mes nepranešame apie tai, kad žmogus yra užsikrėtęs arba, atvirkščiai, sveikas, turėtų būti adresuojami ne mums. Mes tik teikiame informaciją kitais su liga susijusiais klausimais ir registruojame žmones tikrintis mobiliosiose stotelėse.
Būtent mobiliųjų stotelių darbuotojai patikrintiems asmenims turi pranešti apie tyrimų rezultatus, taip pat žmonės rezultatus gali sužinoti e.sveikatos sistemoje.
Girdime, kad kai kurie žmonės kritikuoja mūsų naudojamus algoritmus. Jie nuolat tobulinami, derinami prie poreikių. Pavyzdžiui, anksčiau tikrintis mobiliosiose stotelėse registruodavome tik iš užsienio grįžusius, su tokiais asmenimis bendravusius ir ligos simptomus pajutusius asmenis. Dabar jau registruojami ir vyresni nei 65 metų žmonės, kurie jaučia ligos simptomų, nors kontaktų su keliautojais neturėjo ir patys nekeliavo.“
