Dabar – kas kita. Su kaimo žmogumi galima pašnekėti ir apie dvasingesnius dalykus, niekas neinkščia, kad keliai uždaryti ir vaikai ar anūkai parvažiuoti negali.
Gyvendami užkampyje vieni neturi laiko, kiti galimybių kaip miestuose kiekvieną dieną stebėti pandemijos statistikos, lyginti grafikų ir kreivių, klausyti specialistų prognozių. Tad paniręs į apmąstymus kaimas tiesiog akyse dvasingėja.
Išvardijo daugybę privalumų
Vilniaus rajone pasiekus pirmąjį Rutkiškių kaimo namą, nesunku buvo pastebėti, kad gražiai sutvarkytame kieme virė gyvenimas. Jonas Gelčys su sūnumis Jurgiu ir Juozapu krovė malkas.
„Šešerių metų Jurgis užsiprašė įrengti jam prie prie kelio štabą. Iš jo tikrins visus pravažiuojančius. Štai ir šautuvus atsineša“, – rodydamas į pyplį juokėsi tėvas. Jau surimtėjęs vyras pasakojo, kad šių malkų šiemet dar neprireiks, turi kuo kūrenti, tai nutarė prieš Velykas gražiai sukrauti, uždengti.
Vilniečių šeimai sodyba kaime – tikras išsigelbėjimas. J.Gelčio žmona iš jos nuotoliniu būdu ir dirba, į Vilnių net nevažiuoja.
J.Gelčys stebi šio krašto pokyčius. Sodybą Rutkiškėse jo šeima nusipirko prieš dvylika metų. Įsigijo todėl, kad nekilnojamojo turto Švenčionių ar Molėtų krašte kainos buvo neįkandamos.Tada aplinkiniuose Vilniaus rajono kaimuose daugiausia gyveno gudai. Vyresnio amžiaus žmonės išmirė, bet vilniečiams Lietuvos pasienis dar nėra patrauklus, todėl nemažai namų tušti.
Tačiau tos sodybos, kurias nuperka, iš karto atgimsta. „Kai čia pirmą kartą atvažiavome, dar buvo džiunglės, aplink vien apleistos trobos. Dabar viskas kitaip“, – tvirtino J.Gelčys.
Netrukus jis paklausė: „Ar daug kur kaimuose elektros kabeliai po žeme? Ar daug kur net nedideliame kaimelyje yra gatvių apšvietimas ir jis sutemus veikia? O iki pat mano namų – puikiausias asfaltas. Tad negali sakyti, kad kaimas miręs.“
Beje, nuo šio kaimo iki Vilniaus – 30 kilometrų tiesiu Minsko plentu, o kelyje link sostinės centro – tik keli šviesoforai. J.Gelčys vylėsi, kad rekonstravus Liepkalnio ir Žirnių gatvių sankryžą Vilniuje, susisiekimas dar pagerės.
Prieš karantiną pro sodybą autobusas į Vilnių važiuodavo tris kartus per dieną, daug žmonių keliaudavo sostinėn į darbą. Pajutęs gyvenimo kaime privalumus, J.Gelčys prisipažino, kad sulaukęs vyresnio amžiaus ketina su žmona ir pats čia persikelti gyventi nuolat.
Tai šventės neliūdnos? Veiklos kaime tikrai užtenka. J.Gelčiui liūdna nebent dėl to, kad negalės aplankyti giminių.
Maldoje prisimena ir batką
Žinoma, kad iš miesto ištrūkę vilniečiai apie kaimą ir gyvenimą per karantiną jame kalbės vien gražiai. O ką galvoja Larisa, kuri Medininkuose gyvena nuo ketverių metų? Į šiuos kraštus po Antrojo pasaulinio karo paskyrimą gavo jos medikė motina, čia šaknis įleido ir duktė.
„Meldžiamės. Prašome Dievo, kad sustabdytų šio baisaus viruso plitimą Lietuvoje, kad atleistų mūsų kaltes. Meldžiamės ir už tai, kad Dievo žodžiai pasiektų Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos širdį, kad jis užkirstų kelią tai nesąmonei kaimyninėje šalyje. Tik Dievu dabar galima pasikliauti, ne žmogumi“, – netikėta linkme kalbą pasuko moteris, sėdinti prie daugiabučio sienos. Vienkartinėmis pirštinėmis ir apsaugine kauke ginkluota moteris paprašė prie jos nesiartinti, nors tai ir taip suprantama.
Nuo Medininkų, kuriuos Larisa vadina savo gimtine ir namais, iki Baltarusijos – vos keli kilometrai. Giliai tikinti moteris – liuteronė, bet ji eidavo ir į katalikų bažnyčią. Eidavo, nes dabar ir jos uždarytos. „Mes meldžiamės ne šventųjų paveikslams, o gyvajam Dievui. Jis yra vienas, tik šėtonas tikinčiuosius išskyrė“, – aiškino tikėjimo tiesas Larisa. Pastebėjus, kad pavėsyje dar šalta sėdėti, ji užtikrintai atsakė: „O mane Dievas šildo.“
Namuose jai visai neįgriso: meldžiasi nuo ankstaus ryto, gamina valgį, tvarkosi. Vienintelė bėda – Larisa negali nueiti į bažnyčią. Moters nuomone, Medininkų maldos namai bent kelioms valandoms per dieną galėtų atverti duris, kad žmonės atliktų išpažintį, bent per atstumą pabendrautų.
Ar Larisą piktina išgeriantys, netikintys kaimynai? „Yra tokių, bet kaimas prie Medininkų dar baisesnis. Sakyčiau, kad tai puolęs kaimas. Daug žmonių ten žengia į pražūtį“, – dėstė moteris. Koks, jos nuomone, tai kaimas? Pasirodo, Padvarionys.
Pirmą kartą nenueis į bažnyčią
Niekas neslepia – smalsu buvo pamatyti Larisos nuodėmingu pavadintą kaimą. Tik prieš tai pakeliui žengiančią iš tos pusės portalo lrytas.lt žurnalistai sutiko Heleną Zdanovič.
Su kauke į parduotuvę keliaujanti aštuoniasdešimtmetė neprarado optimizmo: „Kol kas sveika, ir tai svarbiausia.“ Rusų, baltarusių ir lenkų kalbų mišiniu kalbanti moteriškė sakė, kad reikia apsipirkti šventei. Jau vėliau ją buvo galima sutikti du krepšius tempiančią namo.
H.Zdanovič prisiminė, kad baisios ligos siautėjo ir tada, kai ji buvo jauna. „Tada buvo gripas, o dabar koronavirusu pavadino. Ar jis baisesnis – nežinau“, – prisipažino pasienio gyventoja, visas ligas vadinanti „chvaroba“.
Pas vieną gyvenančią H.Zdanovič atvažiuoja tik brolio vaikai. Tik per Velykas jie močiutės neaplankys. Tačiau labiau jai gaila, kad per Velykas negalės nueiti į bažnyčią. Pirmą kartą per savo gyvenimą.
Bet H.Zdanovič žino išeitį. Turi namuose šventinto vandens buteliuką, tai apsišlakstys juo ir sės klausytis per radiją transliuojamų mišių.
Tiesa, nuodėmingu pramintas Padvarionių kaimas labai neišgąsdino. Kelios apleistos trobos, prie poros jų sėdi bendrauti nelinkę vyrai.
Gatvėse neliko besišlaistančių
Gretimame Žemaitėlių kaime metaliniame žaliame kioske įrengtos parduotuvės durys užrakintos. Pro šalį ėjusi moteris paaiškino, kad jas atidaro tik 14 valandą. Taip, anksčiau dirbdavo visą dieną, o dabar, kai pirkėjų nedaug, darbo laiką sutrumpino.
Pasižvalgius pro parduotuvės langus nesunku įsitikinti, kad visą apatinę lentyną užima pigaus alaus bambaliai. Aukščiau – keli kruopų pakeliai, druska, cukrus. Prekių pasirinkimas negausus, o prie kasos aparato ilsisi pardavėjos kaukė ir dezinfekcinio skysčio buteliukas.
Kas kita – Medininkų parduotuvės, į kurią žingsniavo H.Zdanovič, prieigos. Žvilgsnį patraukė prie apdulkėjusio žalio „Volkswagen Passat“ vairo sėdinti vyresnio amžiaus moteriškė, apsigobusi skara. Už jos sutūpę du jaunuoliai pasigardžiuodami iš bambalio maukė alų. Neiškentė, čia pat, prie parduotuvės. Tačiau besišlaistančių Medininkų gatvėmis nepamatysi. Sutramdė karantinas, o smurtas, kurio atvejų Lietuvoje padaugėjo 20 procentų, persikėlė į itin artimą aplinką. Į namus. Aplink trobą vyras žmonos nesivaiko.
Vandenį šventins nuotoliniu būdu
Pavelas Borisevičius savo kieme Vindžiūnuose artimųjų taip pat nelaukia. „Velykos – šeimos šventė. Net giminės nevažiuoja, tai ne Kalėdos“, – ramiai svarstė vyras. Niekas gyvenime nepasikeitė, tik tai, kad šeima negalės nueiti į bažnyčią. Mišias stebės nuotoliniu būdu.
Vyras žiūri ir Baltarusijos televiziją. „Gal ką ir slepia Lukašenka. Bet Baltarusijoje mirtingumas nuo paprasto plaučių uždegimo pastaraisiais metais didesnis nei nuo koronaviruso“, – vardijo P.Borisevičius.
Tuo tarpu per Medininkus dviračiu važiavęs Miša, prisimindamas pasaulį šiurpinančius Baltarusijos pavyzdžius, buvo kategoriškesnis: „Nėra ko bijoti to viruso. Ir daryti nieko nereikia. Pats išnyks.“ Sėdo ant dviračio be kaukės ir nuvažiavo.
P.Borisevičius taip pat paminėjo šventintą vandenį. Jo išskirtinė savybė – nesenti. Šventintas vanduo neįgyja prasto kvapo, nekeičia spalvos. Vindžiūnų kaimo gyventojas stebėjosi: per praėjusias Velykas pašventintas vanduo – lyg ką tik iš šulinio pasemtas. Tad P.Borisevičiui labai rūpi stebėti nuotoliniu būdu, internetu, per šias Velykas pašventinto vandens galią. Ji paaiškės po dviejų ar trijų mėnesių. Vanduo liks šviežias arba ne.
Čia P.Borisevičius prisiminė mediką Anatolijų Kašpirovskį, kuris 1990-aisiais hipnozės seansų, transliuojamų per televiziją, metu esą įkraudavo vandenį. „Palyginus su religija, tai buvo šnipštas. Mamą, sergantį šunį sodinau prieš televizorių. Abu nepagijo“, – atsiduso P.Borisevičius.
Prie autoparduotuvės nebesišneka
Senasalyje gyvenanti Alicija gyvenimu taip pat nesiskundė. Motina kartu su ja po vienu stogu, todėl per Velykas galės su artimiausiu žmogumi kiaušiniais susidaužti.
Kaime niekas dar nesusirgęs, o nuvažiavusi į Vilnių apsipirkti Alicija stengiasi kuo greičiau sprukti namo. Ji pastebėjo, kad mirusių vyresnio amžiaus kaimo žmonių sodybose atsirado gyvybės: atvažiuoja vaikai, kažką sodina. Anksčiau tų namų niekam nereikėjo.
Restorane dirbančiai Alicijai dabar įforminta prastova, tačiau moteris kaip dauguma miesto gyventojų dėl to nevirkauja: „Reikia pakentėti. Gal paskui bus geriau.“
Senasalis per karantiną ištuštėjo, o kaukes kaime dėvi pavyzdingai, nebent savo kieme kaip Alicija nusiima. Net vaikai važiuodami dviračiais užsimaukšlina apsaugos priemones.
Tik Alicija pastebėjo, kad net artimiausi kaimynai per karantiną nebenori bendrauti, skuba kuo greičiau namo. Anksčiau, būdavo, prie atvažiuojančių autoparduotuvių ilgai šnekėdavosi. Tyčia ateidavo anksčiau, kad galėtų naujienomis pasidalinti. Ir tų autoparduotuvių atvažiuodavo bent keturios. Dabar – tik viena, iš Turgelių. Ir nusipirkę būtiniausių maisto produktų kiekvienas stengiasi kuo greičiau į savo trobą nerti.
