Šimtai žmonių per šventes bus tarsi išvykę į frontą, kuris, jau šimtą kartų akivaizdu, nėra nei melagėnas, nei sugalvotas kažkokių piktadarių galvose. Pradėjus šventiniais linkėjimais visiškai nesinori pradėti aiškintis, kas šiame fronte ne visai gerai kovoja, o gal ir labai blogai, kas tinka kovos veiksmams vadovauti, o kas turėtų pasitraukti.
Nemanau, kad nėra pagrindo niurzgėti ir piktintis, ypač keistu sprendėjų požiūriu į pagrindinę fronto diviziją, gydytojus, antra vertus, nėra ir išsamios informacijos apie galbūt pavėluotų kai kurių sprendimų aplinkybes. Kai ta informacija taps išsami, o svarbiausia – objektyvi ir patikrinta, gal ir bus galima galvoti, ar reikia karo lauko teismų.
Kol kas, mano požiūriu, lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuva nėra nei blogiausia, nei geriausia, ir reikia pritarti prezidentui G.Nausėdai, jog įgaliotieji veikti tai daro gana sėkmingai. Seimas taip pat įveikė iš pasąmonės kylantį norą kibti į politinio priešininko atlapus – pagaliau priėmė reikalingus sprendimus.
Atsirado ir nekapitalistinis elementas – reguliuoti kainas. Gal dėl to pradės nerimauti liberalai. Neatmestina, jog gali kilti aštri diskusija, kokios išties turėtų būti atsigavimo priemonės, kai „prisikėlimas“ iš prognozuotos V formos pavirs U, gal išgirsime netikėtų idėjų iš naujai susikūrusių partijų, o gal atsitiks taip, ko ir „žolelės“ paragavęs nesusapnuotum, – Europai reikės telktis gelbėti JAV.
Tik nereikia mūsų gąsdinti – buvo sakoma Sąjūdžio laikais. Sutinku, nereikia. Bet „Brexit“ įvyko, o iš viruso pasityčiojęs B.Johnsonas atsidūrė ligoninėje. (Kodėl žmonės išsirenka neatsakingus vadovus – didžiausia šių laikų demokratijos mįslė.) Kas bus ir gal niekada nebebus, pamatysime rudenį.
Dabar, sėdant prie Velykų stalo nuotoliniu ryšiu su artimaisiais ir Bažnyčia televizoriuje, futuristines spėliones norisi nukelti į kitą kartą. Įprastai per Didžiąsias šventes, bent jau mano patirtimi remiantis, prisimenami mirusieji artimieji. Šiuo metu išėjusių anapilin ratą norėtųsi padidinti, įtraukti tapusius koronaviruso aukomis, pasimelsti už juos ir už tai, kad pasveiktų patekusieji į pavojingą zoną. Kad kasdien primenamų aukų skaičius sąmonėje netaptu įprastu statistiniu, jausmus vis mažiau paliečiančiu skaičiumi.
Jautrumas yra žmogiškumo požymis. Žmogiškumo ne tik buitine prasme. Ta proga noriu prisiminti šių metų kovo 22 d. staiga (ne nuo koronaviruso) mirusį mokslininką, filosofą, kultūros veikėją ir jos paveldo puoselėtoją, Vydūno draugijos 1988 m. įsteigėją, Jono Basanavičiaus premijos laureatą (2014 m.) Vaclovą Bagdonavičių.
Velioniui tinka daug kitų titulų, visa tai išsamiai padaryta enciklopedijose. Nekartojant jų reikia pasakyti, jog V.Bagdonavičiaus mirtis – didelė netektis Lietuvos humanitariniam pasauliui. Galbūt tai ir įprasti, „budintys“ žodžiai palydint iškilią asmenybę, bet jie atitinka tiesą ir nėra tik aidas kapinių medžių viršūnėse. Įstabaus darbštumo mokslininkas, paskelbęs ne tik fundamentalų tyrimą apie filosofą ir lietuviškos savimonės gaivintoją Rytų Prūsijoje Vydūną, bet ir daugybę kitų filosofinių bei publicistinių straipsnių, buvo drauge tokio pat įstabaus nuoširdumo žmogus tiek bendraudamas su savo kolegomis, tiek veikdamas įtarumu padūmavusiuose sovietinamos ir vis dėlto nutautinimui nepasiduodančios Lietuvos kultūros baruose.
Nuoširdumas, jautrumas, kito, ne tik savo artimo, problemų supratimas ir pasiryžimas padėti nelaukiant atlygio yra laipteliai į žmogiškumą, kurį V.Bagdonavičius, sekdamas Vydūnu, laikė etine filosofine kategorija, aptariama ne tik teorijoje, bet ir skleidžiama praktikoje. Jeigu žmogaus dvasia auga, tobulėja ir bręsta, viso šio kilnaus kelio galutinė stotelė yra žmogiškumas.
„O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus žadinęs“, – tai Vydūno žodžiai savo septyniasdešimtmečio išvakarėse. Neapsirikus galima pasakyti, jog tai ir V.Bagdonavičiaus alfa ir omega.
V.Bagdonavičius parašė unikalią Lietuvos humanitarinėje erdvėje studiją (drauge su Aušra Martišiūte-Lynartiene) apie asmenybę, Vydūną, kurį pasakojimu neįmanoma kitaip atskleisti, kaip pačiam įsijautus.
Lietuvoje daug parašyta biografinių studijų apie iškilias kultūros, o pastaruoju metu ir politines asmenybes, tačiau beveik visose į tiriamą objektą žvelgiama iš istorinio atstumo. Tiriamas asmuo, ypač filosofas, dažniausiai panardinamas į sraunią epochos koncepcijų, filosofinių srovių ir autoritetų upę su akmeniniais slenksčiais, kai išplaukus į ramesnę srovę iš aprašomo asmens mažai kas savita belieka.
V.Bagdonavičius pasirinko kitokį kelią, kuriame pabandė tiriamą (ne mediciniškai) asmenį paversti savo bendrakeleiviu ir pašnekovu. Ypač kai kelio priekyje žiba beveik astronominė žvaigždė – žmoniškumas. Gaila, kad V.Bagdonavičiaus dėl visiems bendrų tuo metu jau pradėjusių veikti taisyklių nepavyko deramai palydėti į paskutinę kelionę. Sulauksime tinkamos progos prisiminti vėliau.
Vis dėlto ką patartų V.Bagdonavičius dabar, gerokai dėl ateities sutrikusiuose apmąstymuose? Jis niekada nerašė moralizuojančių straipsnių.
Užtat ištrauka iš Vydūno samprotavimo, artimo ir V.Bagdonavičiui, pavadinto „Patartina laikysena visais laikais“ gal kam ir praverstų: „Į visa, kas jiems (žmonėms. – Aut.) tenka, jie žiūri kaip į jiems reikalingą patyrimą ir net paramą taurėjimui, žmoniškos esmės įsigalėjimui. Ir jiems taip tarpstant, jie ne vien sau, ale visai žmonijai sukelia pakitimą, su kuriuo žmonija tampa nauja, net ir dieviška.“
