Reaguojant į tai, saugumo ir politikos ekspertai atkreipė dėmesį, kokių sąvokų, galvojant apie nacionalines grėsmes, vertėtų nepainioti ir kokie nacionalinio saugumo dėmenys Lietuvoje kol kas nesulaukia reikiamo dėmesio.
2016 – lūžio metai?
Pasak politologo Lino Kojalos, kibernetinio saugumo sampratai labai svarbūs 2016 m.
„Ypatingai po 2016 m. JAV rinkimų kontekste buvo prabilta apie kibernetines grėsmes, kurios yra susijusios su rinkimais. Tai tapo tyrimų objektu, ta tema pasklido po visą pasaulį, nes buvo atvejų, kai buvo kištasi į rinkimus ir Europos šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
Atsirado suvokimas, kad kibernetinės grėsmės kelia pavojų demokratijos funkcionavimui. Kitas dalykas, susijęs su kibernetinėmis grėsmėmis, yra „melagienų“ plitimo tempai, kurie yra labai dideli pandemijų ir krizių akivaizdoje. Kaip tą suvaldyti yra diskutuojama, o atsakymai dar nėra rasti“, – sakė L.Kojala.
Dvi skirtingos sąvokos
Anot saugumo politikos eksperto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos analitiko Igno Stankovičiaus, galvojant apie kibernetinį saugumą, o kartu ir kibernetines grėsmes, labai svarbu atskirti dvi neretai kartu naudojamas sąvokas.
„Reikėtų nepainioti informacinių grėsmių ir kibernetinių grėsmių. Informaciniai karai atėjo kartu su žmonija. Toks karas nuolat vykdavo – tai propaganda, panika, siekis suardyti sistemos stabilumą. Tai, kas keičiasi, yra informacijos pateikimo būdai.
Anksčiau pateikti informaciją buvo sudėtinga, o dabar informacijos sklaida yra be galo greita. Pats informacinis karas yra nieko naujo, tik priemonės yra kitos.
Tuo tarpu kibernetinės grėsmės yra susijusios su skaitmeninėmis technologijomis. Jos veikia patį mūsų informacijos sklaidos įrankį“, – tokią dichotomiją išskyrė I.Stankovičius.
Pasak eksperto, supaprastintai galime sakyti taip: yra turinys – tai informacinis dėmuo ir yra įrankis – tai kibernetika.
Jam antrino ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis.
„Svarbu suprasti kibernetinio ir informacinio saugumo skirtį ir nemaišyti šių dviejų sąvokų: informacinis apsektas apima labiau naratyvų kovą, o kibernetinis – daugiau technologinius dalykus“, – teigė Š.Liekis.
Kur stovi Lietuva?
Paklaustas, kur, kokioje kovos su kibernetinėmis grėsmėmis pozicijoje, žvelgiant į tarptautinį lygmenį, stovi Lietuva, politologas L.Kojala buvo pozityvus.
„Lietuva, mano akimis, yra tarp lyderiaujančių valstybių: pagal kibernetinio saugumo indeksą Lietuva yra pirmaujančių valstybių penketuke, mūsų regionas puikiai supranta šią problematiką ne tik dabarties, bet ir praeities įvykių kontekste, Lietuva kartu su Europos Sąjunga kartu vysto kibernetinio saugumo pajėgumus, mūsų šalyje taip pat veikia Nacionalinis kibernetinio saugumo centras“, – detalizavo jis.
Vis tik VDU profesorius Š.Liekis ragino atkreipti dėmesį į problemišką kibernetinio saugumo ir Lietuvos verslo santykį.
„Kibernetinio saugumo politika Lietuvoje yra sukoncentruota Krašto apsaugos ministerijos rankose. Tačiau kontekstas yra žymiai platesnis – yra didžiuliai infrastruktūriniai verslai, prekybos tinklai.
Klausimas, kiek tie verslai yra apsaugoti, kiek jie patys gali reaguoti į kibernetinio saugumo grėsmes, kiek valstybė dirba su verslo subjektais, nes tuos verslo subjektus labai lengva paversti kibernetinių nusikaltimų įrankiais.
Labai svarbus yra valstybės politikos ir santykio su verslu klausimas, kitaip sakant, kiek valstybė dirba su verslu, nes dideli verslo tinklai gali virsti ne tik taikiniais, bet ir įrankiais. Tai yra susiję labiau ne su technologijos, bet ir su vadybos dalykais“, – aiškino jis.
Karai, kurių demokratijoje nelaimėsime?
VDU profesoriaus Š.Liekio teigimu, galvojant apie informacines kovas, tokių kovų praktiškai neįmanoma laimėti nei vienai, nei kitai pusei. Tačiau labai svarbu toje kovoje dalyvauti.
„Vėlgi klausimas, ar valstybės, o kartu ir Lietuva čia dalyvauja, kokios pastangos ir resursai tam yra skiriami.
Informaciniams karams, susijusiems su atmintimi, atminties politika, pajėgas Lietuvoje telkia labiau asmeninės iniciatyvos ar privatūs subjektai“, – pabrėžė Š.Liekis.
Mažvydo bibliotekos analitikas I.Stankovičius, akcentavo, kad „nuo informacinių grėsmių mūsų pilnai niekas negali apsaugoti, išskyrus mus pačius. Kad suprastume, kas yra grėsmė, turime suprasti, kas esame.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad naujų informacinių ir kibernetinių iššūkių suvaldymas demokratinėse valstybėse kelia tam tikrus iššūkius, nes demokratinis sprendimų priėmimas reikalauja laiko.
„Demokratija yra labai efektyvi stabilioje situacijoje. Demokratijos silpnoji vieta, kad ji puikiai dirba, yra labai efektyvi ramioje aplinkoje, kai sprendimų priėmimui yra pakankamai laiko. Kai naujausios technologijos informacijos pokyčių srautus padarė labai greitus, demokratinės valdžios daro klaidas, nes nėra aišku, kaip sprendimus priimti greitai ir demokratiškai“, – paaiškino jis.
Ko saugomės?
I.Stankovičius, kalbėdamas apie grėsmes nacionaliniam saugumui, tikino, kad pradėti būtina nuo aiškaus grėsmių suvokimo.
„Kalbant apie grėsmes, turime suprasti, kam ta grėsmė kyla – ar man, kaip asmeniui, ar mums, kaip bendruomenei? Jeigu kalbame apie nacionalinį saugumą, tai klausimas yra apie grėsmes mums – mums, kaip bendruomenei, mums, kaip sociumui.
Sociumo, pavyzdžiui, Lietuvos kaip valstybės sociumo sunaikinimui ar susinaikinimui keliai yra įvairūs, bet jie stipriai susiję su savastimi – su identitetu. Jei žmonės nebepriskiria savęs tam tikram sociumui, tai to sociumo ir nebėra“, – teigė saugumo politikos ekspertas.
Mes, kaip pabrėžė analitikas I.Stankovičius, dabar diskutuojame ne apie fizinį sunaikinimą.
„Paprasčiau yra įtikinti, kad tu esi toks, kaip aš. Būk manimi. Tai bandymas naikinti nacionalinį kontūrą ir priklausymą sociumui“, – kalbėjo jis.
