Kol kas iš Baltarusijos valdžios neabejotinai filtruotos informacijos žinome apie virusu užsikrėtusių šimtą jėgainės darbuotojų. Kokios grandies ir kokio lygio – neaišku. Tiesa, minimi penkiolika specialistų iš Rusijos. Žinome, kas elektrinę stato, iš kur paskubomis suręstuose daugiabučiuose atvykę žmonės.
Pagal kitų valstybių praktiką, Astravo AE turi būti paskelbta pavojingu pandemijai plisti židiniu, o PSO apie tai turėtų įspėti Minską. Miglota situacija ir pačioje Rusijoje. Sprendžiant iš oficialių pareiškimų, ten dar tik laukiama pandemijos piko. Kokio jis bus masto ir su kokiomis pasekmėmis, neišmąsto net į propagandines laidas sukviesti ekspertai.
Gali pasikeisti ir „Rosatom“ planai dėl Astravo AE. Yra ir kita priežastis „Rosatom“ abejoti, ar verta griežtai laikytis numatyto darbų užbaigimo grafiko. Labiau nei akivaizdu, kad A.Lukašenka neadekvatus tikrovei. Jo patarimai, kaip kovoti su nematomu mikrobu, be konkurencijos tapo virusinio folkloro dalimi. O kaip jis elgsis, kad ir su ta pačia Rusija įgijęs vos ne atominį ginklą, nors tik energetikoje?
Netikiu, kad tokių ir panašių klausimų Kremliui nekyla. Paskutinę rugpjūčio dieną turėtų vykti, kaip teigia pamažu stiprėjantis alternatyvus Baltarusijos balsas, A.Lukašenkos persiskyrimas dar vienai kadencijai nacijos vadu.
Netgi probėgšmais besidominčiam Baltarusija neturėtų kilti abejonių, kad devynių milijonų gyventojų šalis ne pirmus metus vedama į katastrofą. Ekonominę, socialinę, politinę. Jeigu pandemija rinkimų datos nenutolins, patriarcho laukia neeilinis ruduo. Jis ir pats tai jaučia. Ir žino, kad už bravūros ar anekdotinių pareiškimų nepasislėpsi. Traktoriumi pasivažinėjęs po koronaviruso laukus pamažu atsipeikėja ir prezidento dvaras. Kodėl jie, lyg senovėje arkliai, turėtų gulti į kapą kartu su valdovu?
Pilietinis sąmoningumas, kaip esame įpratę sakyti, Baltarusijoje bręsta. Ir nors šiais laikais nėra nieko kvailesnio už prognozes, vis tiek drįstu manyti, kad A.Lukašenkai gali tekti rinktis V.Janukovyčiaus kelią. Neišgelbės net ir žaidimai su JAV ar ES. Juolab kad įstrigus į pandemijos pasekmių pinkles Europai diktatorius mažiausiai rūpi.
Nevertėtų ir Lietuvos valdžiai tikėti stebuklingu „pirmininko“ persiauklėjimu. Šiuo požiūriu Sąjūdis prieš Astravo AE teisingai sureagavo į A.Lukašenkos aistrą sportui ir dar kai kam maro metu. Tačiau sąjūdininkų minčiai akinti ES vadovus neteikti pagalbos prašančiam Minskui nepritarčiau. Pagalba būtina Baltarusijos žmonėms ir jos nereikėtų sieti su Astravo AE.
Kad ir kokiu keistų ir pavojingų posūkių keliu žygiuotų Astravo AE, Sąjūdžio prieš Astravo AE pastangos nėra beprasmiškos. Pamažu menksta ir įsitikinimas, jog nieko jau padaryti nebeįmanoma.
V.Landsbergis turi gerą intuiciją. Pandemija privers pakrapštyti pakaušius ir didžiosioms ES galvoms. Deja, teks tai padaryti ir pačiam sąjūdžiui. Norom nenorom reikės plėsti savo rūpesčio lauką.
Turiu galvoje Ukrainą. Keista, bet pastaruoju metu apie Lietuvos palaikomą, įvairaus žanro ekspertų ir politikų gausiai lankomą šalį informacijos nedaug. Visuotinė statistinė – kiek užsikrėtė, kiek numirė. Ir beveik viskas. Buvo aštrus, bet greitai pasistengtas užmiršti epizodas iš Ukrainos apie agresyvų iš kitų šalių atvykusių ir galbūt apsikrėtusių tautiečių pasitikimą.
Pastaruoju metu pasirodė nerimą keliantys pranešimai apie gaisrą uždaroje Černobylio zonoje (34 ha). Žolę padegė „stalkeriai“, bet kodėl „stalkerizmas“ ten neuždraustas – neaišku. Iš dangaus malonės gaisras lietaus užgesintas.
O jei ne lietus? Ukrainos prezidentas V.Zelenskis tikina, kad padėtis kontroliuojama, nors pats davė leidimą uždraustoje zonoje atidaryti žalią koridorių turistams. Galbūt ir kontroliuojama.
Kažkodėl vis mažiau tuo tikiu. Bet tai jau mano problema.
Komentuodamas gaisrą Ukrainos vadovas pareiškė, jog, priešingai nei Černobylio laikais, dabar nebemeluojama. Tačiau yra ir kitas gana įprastas valstybėms informacijos skelbimo būdas: nemeluoti, bet ir tiesos nesakyti.
Neseniai į aukščiausią šalies valdžią laišku kreipėsi Ukrainos atominės energetikos ir pramonės veteranų asociacija dėl situacijos atominėse elektrinėse. Pabrėžiama, kad padėtis kelia nerimą, gal net pamažu vedanti naujo Černobylio link.
Nemačiau, kad kas nors iš dabartinės Ukrainos valdžios laišką komentuotų. Nebuvo jis plačiau perpasakotas ir Lietuvoje, nors atominiai reikalai čia ne paskutinėje vietoje. Gal dėl tos priežasties, jog tarp pasirašiusių laišką daug „buvusiųjų“.
Šiuo metu Ukrainoje veikia keturios atominės elektrinės: Zaporožės, Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos. Dirba 15 blokų. Visos – Ukrainos SSR paveldas.
Paskutinis blokas paleistas 1989 m. Įprastai po 40–50 metų reikia galvoti apie AE uždarymą. Aišku, yra priemonių pailginti veikimo laiką. Laiško autorių nuomone, nors ir egzistuoja modernizavimo programa, dėl ekonominių problemų, lėšų stygiaus stringa daugelis būtinų darbų, tarp jų ir dėl saugaus branduolinio kuro veikimo.
Tai gali sukelti milžiniškų problemų ne tik Ukrainai.
Štai dėl ko, jau mano nuomone, reikėtų rimtai susirūpinti ir Lietuvai. Ukraina mums artima ir brangi, bet ne brangesnė už sveikatą.
