Vytenis Andriukaitis. Būsime priversti gyventi su virusu – ir štai ką reikia daryti

COVID-19 pandemija jau ketvirtas mėnuo prikausčiusi viso pasaulio dėmesį. Balandžio 24-osios duomenimis užsikrėtę pasaulyje yra daugiau kaip 2,7 mln. žmonės, jau pasveiko ir turi antikūnų savo organizme per 750 tūkst. žmonių, tai pirmoji banga žmonių pirmą kartą įgijusi kol kas neaišku kiek truksiantį imunitetą.

Vytenis Andriukaitis.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytenis Andriukaitis.<br>D.Umbraso nuotr.
Koronaviruso epidemija pakeitė pasaulį.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronaviruso epidemija pakeitė pasaulį.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronaviruso epidemija pakeitė pasaulį.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Koronaviruso epidemija pakeitė pasaulį.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Vytenis Andriukaitis

Apr 24, 2020, 6:37 PM, atnaujinta Apr 24, 2020, 6:37 PM

Bet mirčių skaičius pasaulyje artėja prie 200 tūkst. Iš šių bendrųjų visos planetos skaičių užsikrėtusių ES ir EEB šalių piliečių yra per 1 mln., o mirusių – beveik 110 tūkst.

Tad kol kas didžiausias pandemijos židinys yra ES teritorijoje bei JAV, kurioje daugiausia ir užsikrėtusių, ir mirusių žmonių. Bet pandemijos banga plinta ir į Afriką, ir į Pietų Ameriką, ne tik Eurazijos žemyne. Taigi, planetos mąstu žvelgiant dar nėra galimybių pandemiją atšaukti.

Šiame kontekste pravartu pažvelgti į kitas netekčių ir susirgimų sritis, kurios nėra žiniasklaidos ir žmonių dėmesio centre.

Pasinaudokime worldometer.info duomenimis. Žinoma, statistika visada yra santykinė. Juk tiek COVID-19 atveju, tiek kitais atvejais paklaidos tikrai yra, nes daug besimptomių ligų atvejų, kurie į suvestines nepatenka.

Bet kad COVID-19 nebūtų vieniša mūsų diskusijų apie grėsmes kontekste, štai 7,7 milijardams žmonių tik per šiuos metus (taigi – beveik per keturis mėnesius) teko: nuo sezoninio gripo prarasti 149 991 žmogų, nuo AIDS/ŽIV – 518 309 žmones.

Tie skaičiai bus didesni, jei skaičiuotume nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio. Tad COVID-19, kurios skaičiai pateikiami nuo 2019 m. gruodžio mėn., dar neviršijo AIDS/ŽIV netekčių, ir apylygiai žengia su sezoninio gripo netektimis.

Bet jei pažvelgsime į tai, kad per šių metų pirmuosius mėnesius nusižudė 330 629 žmonės, nuo įvairių ligų ir nelaimių netekome 2 343 551 vaikų iki 5 metų amžiaus, gimdydamos mirė 95 298 moterys, pamatysime, jog problemų mąstai yra dideli ne tik dėl COVID-19, bet ir dėl kitų grėsmių, kurios yra čia pat, bet dėmesys joms stebėtinai mažas.

Tačiau COVID-19 infekcija vis tik šiame kontekste yra išskirtinė.

Pirma, šis korona šeimos virusas yra naujas, su juo žmonija susiduria pirmą kartą. Taip pradžioje buvo ir su AIDS/ŽIV, su SARS, EBOLA ir t.t. Jis savyje turi daugybę epidemiologinių nežinomųjų ir galimų dar nežinomų grėsmių. Ankstesnės infekcijos jau daugiau mažiau – pažįstamos ir valdomos.

Antra, COVID-19 užkrečiamumo koeficientas greičio ir dažnio atžvilgiu labai didelis – plinta itin sparčiai, sukelia didelę užkrečiamumo bangą su lengvais, vidutiniais ir sunkiais ligos požymiais. Ligonines, poliklinikas ir kitas įstaigas užgriūna didelis ligonių skaičius, užsikrečia ir iš rikiuotės išvedami patys medikai.

Tad sveikatos apsaugos įstaigos gali neatlaikyti tokio krūvio. O kur dar sunkios komplikacijos žmonėms, intensyvi reanimacija ir prarandamos gyvybės.

Trečia – specifinio gydymo nėra, lieka tik griežtos biosaugos, sanitarinės, higieninės ir karantininės priemonės. Ir įstatymiškai būtinas tų priemonių įvedimo poveikio žmonių sveikatai ir šalies ekonomikai vertinimas, pasiremiant kaštų ir naudos skaičiavimais.

Suprantama, kad tos priemonės apsunkina ar sustabdo socialinį ir ekonominį gyvenimą ir sukelia ekonomines pasekmes.

Tad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) dar sausio mėnesį parengė šio viruso plitimo bangos suvaldymo keturis scenarijus. Jei valstybės būtų pasirengusios juos aktyviai įgyvendinti, tai galėjo padėti pasiekti kitokių rezultatų.

PSO, pasiremdama tik moksliškai pagrįstomis prielaidomis (o ne viešąja nuomone ), nuo pradžių teikė išsamias epidemiologines rekomendacijas, išleido metodikas, laboratorinės diagnostikos standartus, laikinųjų ligoninių modelius, reglamentus ir t.t.

Ir tai padaryta per keletą savaičių nuo protrūkio pradžios. Tuo lengvai galima įsitikinti peržvelgus PSO puslapius. O kur dar milžiniškos pastangos kurti vakcinas ir organizuoti pasaulinius klinikinius tyrimus gydymui bei kaupti reikiamas lėšas.

Neabejotina, kad PSO taip pat veikė naujos infekcijos akivaizdoje. Jai buvo sunku apsispręsti ir dėl epidemiologinių vertinimų, ir dėl to, kada skelbti vienokio ar kitokio lygio pasaulinės pandemijos pradžią. Tad PSO žingsniai taip pat turėjo įskaičiuoti tam tikrą dozę nežinomybės ir netikrumo.

Bet kažkas turi būti kaltas, jei namų darbai kiekvienoje šalyje atliekami ne pagal scenarijus ir ne pagal teisiškai privalomus ir pačių prisiimtus tarptautinių reglamentų protokolus. Ir labai jau lengva PSO paversti atpirkimo ožiu netgi tada, kai vienos ar kitos šalies reakcija aiškiai atrodė kaip neadekvati mokslu grįstoms rekomendacijoms.

Tą pasauliniame informaciniame lauke galima pamatyti ir dabar. O kur dar konspiracijų teorijos apie virusą, sukurtą laboratorijose, apie „blogiečius“ vienose šalyse ir nukentėjusius „ geriečius“ kitose, apie tai, kaip čia labiau politizuoti pandemijos problemas, pasakant kam tarnauja PSO.

Juk ir dabar galima pamatyti parašų rinkimus ne tam, kad pandemijos problemas spręsti, bet tam, kad dar labiau pakaitinti vieną ar kitą politinę stovyklą.

Tačiau grįžkime prie COVID-19. Tie gerai epidemiologams žinomi principai ir dėsniai: išankstinio pasirengimo, budrumo sistemos parengties, stebėsenos, atsekamumo, testavimo, profilaktikos, higieninių ir sanitarinių priemonių bei biosaugos, karantinavimo ir izoliavimo – visi šie principai ir dėsniai turėjo pradėti veikti kiekvienoje šalyje iš karto nuo pirmųjų pranešimų apie naujo viruso pasirodymą.

Veiksmai jiems įgyvendinti turėjo būti padaryti kaip namų darbai dar iki patenkant virusui į vienos ar kitos šalies teritoriją.

Kitaip sakant – strateginiai planai turėjo būti jau sukurti, pradiniai ištekliai – sukaupti. Esant tokiam parengties rėžimui tie keturi scenarijai greičiausiai būtų davę geresnių rezultatų. Ir didelė tikimybė, kad pakaktų tik dviejų ar trijų scenarijų.

Bet yra kaip yra: dabar jau ilgiau kaip mėnesį ir Lietuvoje galioja visuotino karantino režimas. Jau labai akivaizdu, jog atkurti ekonomiką yra būtina, bet – ne gyvybių sąskaita.

Prarastų gyvybių neatkursi – tai privalu suprasti visiems! Ir patiems žmonėms, ir verslui, ir Seimui, ir Vyriausybei.

Todėl žengiant žingsnius ekonomikos atkūrimo link reikia pirma sutarti dėl kelių labai svarbių dalykų.

Pirmas – dėl epidemiologinės situacijos kontrolės ir valdymo. Labai norėčiau pasiūlyti tiems, kurie skaito šias mintis, pasižiūrėti prieš kelias dienas įvykusią Niujorko gubernatoriaus Andrew Cuomo spaudos konferenciją apie tai, kaip epidemiologinė situacija valdoma Niujorke, apie karantininių reikalavimų dinamišką taikymą, atsižvelgiant į tyrimų duomenis ir sergamumo rodiklius, ir apie kitus dalykus.

Lietuvoje tie, kurie kasdien rengia tokias konferencijas, galėtų pasimokyti, ką ir kaip reikia pristatyti žmonėms.

Taigi, svarbiausia žinia aiški – šis virusas yra ir bus tarp mūsų tol, kol neturėsime veiksmingos vakcinos. Turime pakankamai įrodymų, kad buvo virusų, kuriuos išnaikinome, nes turėjome efektyvias vakcinas.

Yra virusai, kurių pavojų eliminavime ar sumažinome dėka vakcinų. Yra virusų, kurių poveikį sušvelninome dėl vakcinų, nors jis sezoniškai atsikartoja.

Yra virusų , kuriems vakcinos neturime, bet turime efektyvų priešvirusinį gydymą. Tačiau, deja, yra virusų, kurių pavojų galime sumažinti tik griežtomis biosaugos priemonėmis, nes nėra nei vakcinų nei gydymo.

Lietuva tokią patirtį turi – tai afrikinio kiaulių maro virusas. Jis jau yra Lietuvos gamtoje, šernuose, jis yra mirtinas kiaulėms, turėjome pakankamai daug nuostolių dėl šios nelaimės.

Vakcinos nuo šio viruso nėra. Bet gebame karantinų, griežtų biosaugos priemonių, plačios informacinės kampanijos ir mokymų dėka valdyti situaciją. Komercinės kiaulidės nežlugo, protrūkiai reti, kiaulienos parduotuvėse netrūksta. Žinoma, ekonominė kiaulininkystės Lietuvoje veikla labai suvaržyta, bet vis tik – įmanoma.

Tad turime suprasti bendrą taisyklę – esant virusui aplinkoje, gyventi teks visuotinai laikantis aukštų higienos, sanitarijos ir biosaugos reikalavimų.

Rankų dezinfekcija, paviršių dezinfekcija, viešojo transporto dezinfekcija, kaukės, fizinė distancija, masinių susibūrimų draudimas, apsipirkimų, paslaugų teikimo ir viešojo transporto griežtos sąlygos, apribojimai gydymo įstaigose, paslaugų ir kelionių sektoriuose turi paklusti griežtoms sanitarinėms ir higieninėms taisyklėms ilgą laiką.

Juk niekas negali atmesti sporadinių protrūkių galimybės, atkritimų bei antros bangos pakilimo pavojaus. Tad šios pasikeitusios sąlygos – jau ilgesnio laiko būtinybė.

Antra – testavimas, testavimas, ir dar kartą testavimas. Būtina turėti populiacinį bendrą vaizdą. O taip pat – tik testai gali padėti gaivinti ekonomiką, jei norime apsaugoti ir žmonių gyvybes, ir darbo vietas!

Turime turėti kiekvieno miesto ir kiekvienos savivaldybės epidemiologinį žemėlapį. Ir gyventojai, ir darbdaviai turi būti su tuo supažindinti.

Juk ir dabar akivaizdu, kad rizika užsikrėsti yra didesnė didmiesčiuose ir aplink juos bei stambių rajonų centruose.

Karantininiai režimai turi būti taikomi būtent nukreiptai į tikslinius židinius, o ne visuotinai. Svarbu, kad darbdaviai irgi turėtų informaciją, kokie jų darbuotojai turi didesnę riziką susirgti ir patirti sunkių komplikacijų.

Tam turi būti sukurta elektroninė duomenų bazė ir mobiliosios programos, mobilios aplikacijos gali talkinti valdant epidemiologinę situaciją.

Tik derinant bendrąsias biosaugos taisykles su tikslinių židinių karantinais ir rizikos grupių prevencija galime judėti į priekį.

Būtina greičiau įteisinti ir patvirtinti greitųjų testų panaudojimo taisykles. Ir temperatūros matavimai, ir greitieji testai bendram higieninio ir sanitarinio režimo kontekste tikrai padėtų apsisaugoti nuo protrūkių ir valdyti situaciją.

Trečia – didelis dėmesys ligoninių, poliklinikų ir slaugos įstaigų sanitariniam epideminiam režimui, jo stiprinimui, periodinių serologinių tyrimų atlikimas darbuotojams, medikų mokymai, jų darbo sąlygų palengvinimas, jų materialinių poreikių ir saugos priemonių visiškas užtikrinimas.

Šis sektorius turi gauti prioritetinę europinę finansinę paramą kuo skubiau, kad būtų užtikrintas sistemos pasirengimas galimiems iššūkiams ir protrūkiams.

Ir suprantama – serologinių tyrimų taikymas paramedikams, policijai, socialinės sferos darbuotojams bei tiems, kurie darbe turi didelį kontaktą su žmonėmis.

Taigi, pirmoji sritis – epidemiologija.

Kita svarbus dalykas – teisinių specifinių reikalavimų įgyvendinimas visur, visose gyvenimo srityse būtent šiomis pasikeitusiomis sąlygomis.

Necituosiu Lietuvos Konstitucijos reikalavimų, juk ji yra ir tiesiogiai taikomas aktas. Bet mažai kas į tai kreipia dėmesio. Bet yra Civilinės saugos, Darbuotojų saugos ir sveikatos, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymai. Jų normos turi tapti ir darbdavių, ir profesinių sąjungų bei darbuotojų, ir savivaldybių, ir vyriausybės bei jos įstaigų stalo knygomis.

Turi būti parengtos tų įstatymų straipsnių nuostatų taikymo instrukcijos, kurios palengvintų valdyti veiksmus ekonominiame ir socialiniame sektoriuose.

Ypač pravartu prisiminti Sutarties dėl ES veikimo 191 straipsnyje įtvirtintą teisinį atsargumo principą, kuris taikomas ne tik aplinkosaugai bet ir žmonių sveikatai. Jo reikalavimų šviesoje turi būti įgyvendinamas štai toks reguliavimas: priemonės, kurių reikia žmonių sveikatai apsaugoti turi būti proporcingas žmonių siekiamam sveikatos apsaugos lygiui;

tos priemonės konkrečioje srityje turi būti taikomos visiems vienodai;

jos turi būti derančios su kitais jau pritaikytais apribojimais;

jų poveikis turi būti pagrįstos kaštų ir naudos analize;

jos turi būti peržiūrimos remiantis moksliškai pagrįstų duomenų dinamika;

jų naudojimas turi būti susijęs su jų įvedimą įgyvendinančių asmenų ar įstaigų atsakomybe;

Štai kodėl valdžios institucijos turi tai žinoti. Negalima nereikalauti poveikio žmonių sveikatai bei socialiniam ir ekonominiam gyvenimui vertinimo iš atsakingų institucijų.

O kol kas tokio vertinimo bent aš pasigendu. Tartis, liaudiškai kalbant, su ponu „Palubinsku „ neišeina. Tad pasirengimo veiklai ir tos veiklos įgyvendinimo epidemiologinėje ar ekstremalioje situacijoje strateginiai planai jau turėjo būti parengti arba bent jau rengiami ir derinami su visais subjektais, kuriems tenka atsakomybė dirbti tokiomis nepaprastomis sąlygomis. Ir tai išplaukia iš kontitucinių ir teisinių reikalavimų. Tai antroji – teisinė sritis.

Ir trečias svarbus dalykas – saugant žmonių gyvybes būtina kompensuoti ar sušvelninti jų patiriamus socialinius ir ekonominius sunkumus.

Tad ir verslo atgaivinimo planai taip pat turi prasidėti pirmiausia nuo žmonių prarastų pajamų atkūrimo bei skubios paramos namų ūkiams. Pavasario darbai čia pat, Lietuvoje keli šimtai tūkstančių šeimų turi pagalbinius ūkius – sodus, daržus, kitas pagalbines veiklas. Sėklos, sodinukai, įrankiai trąšos ir taip toliau – visa tai reikia skubiai pirkti, po to sėti, sodinti, tręšti.

Nusidrieks eilės prie prekybos centrų. Dabar būtina tartis su tiekėjais, kad, panašiai kaip maistą pristatant į namus, būtų steigiami mobilūs įvairiausių reikmenų pardavimų punktai, decentralizuotas tiekimas, žmonės apsaugomi nuo stovėjimo ilgose eilėse.

Bet tam, kad žmonės galėtų tai pirkti, jiems būtina suteikti greitą beprocentinę paskolą valstybės lėšomis.

500 eurų paskola žmogui tikrai finansiškai yra pakeliama bendrame lėšų skolinimosi kontekste. Žinoma, nustatant jos grąžinimo per dvejus metus sąlygas ir baudas, jei negrąžina. Ir tokios paskolos pavyzdžių pasaulyje daug: vien JAV administracijos žingsnis vertas nagrinėjimo.

Tuo pačiu pirmumo tvarka būtina suaktyvinti agropramoninį kompleksą. Juk pavasario darbų į rudenį nenukelsi. Tad pavasariniai darbai turi turėti strateginiame ūkio skatinimo plane „žaliojo koridoriaus „ statusą: tiek mobilizuojant finansus, tiek ir padedant organizuoti darbus griežtų epidemiologinių reikalavimų šviesoje.

Laipsniškas kitų pramonės ir verslo sričių gaivinimas turi būti daromas žingsnis po žingsnio, suderinant ir tiesioginio, ir nuotolinio darbo tolimesnes galimybes bei griežtai stebint epidemiologinę teritorijų ir verslų kontrolę.

Terminas „ laisvinti karantino sąlygas“ netinkamas. Juk riboti karantinai, griežtesnis teritorinis zonavimas protrūkių atvejais lieka galioti. Lieka galioti ir visi biosaugos reikalavimai.

Turime kalbėti kokie įvesti visuotiniai suvaržymai turi būti keičiami, bet lokalūs karantinai, jei reikės, turi būti taikomi.

Neatmestina ir tai , kad vėl gali būti įvesti vienokie ar kitokie visuotiniai suvaržymai. Bet jie turi atitikti atsargumo principo, taikomo visoje ES teritorijoje, reikalavimams.

O tam reikia ir mokslinių, ir ekspertinių, ir ekonominių, ir gamybinių pajėgumų. Pavienių ministrų statistinių spaudos konferencijų nepakanka.

Taip pat svarbu sekti visus Europos Komisijos pasiūlymus socialinių problemų sprendimui ir ekonomikos gaivinimui. Dabar visi ES finansiniai instrumentai tam pajungti. Ir InvestEU, ir ECB, ir EIB – šie sutrumpinimai turi būti visuomenės diskusijų centre.

Lietuva turi skubiai formuoti savo pasiūlymų paketus, įtraukdama ne tik makroekonominius rodiklius. Tad reikia įtraukti ir skurdo, socialinės nelygybės, sveikatos, aplinkos užterštumo rodiklius. Ir suprantama – Lietuvos projektus įgyvendinant ES „Žaliąjį kursą“.

Turtingesnės ES šalys dosniau parems savo žmones ir verslus, bet ir vėl po šios krizės padidės skirtumas ir tarp šalių narių, ir tarp žmonių pragyvenimo lygių kiekvienos šalies viduje.

Lietuvai reikia ypač skubėti, norint pritraukti daugiau investicijų ūkio nuosmukiui įveikti. Tam būtina mobilizuoti ir verslą, ir savivaldybes, ir mūsų ekspertinius pajėgumus.

Lietuva praleido progą per praėjusius penkerius metus pateikti paraiškas papildomam investiciniam finansavimui. Deja, bendradarbiavimo dvasios, solidarumas verslo projektuose, kooperacijos stoka kišo tam koją.

Gal ši krizė pakeis mūsų mąstymą pažangesne kryptimi. Gana galvoti kiekvienam „kaip laimėti milijoną aukso puode“. Tokia logika neveikia. Kaip susiburti papildomam milijonui – štai kur yra išėjimo iš krizės receptas. Tikėkimės, kad imsime keistis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.