Apie pirmąją oficialiai patvirtintą mirtį nuo COVID-19 Lietuvoje buvo pranešta kovo 23-iąją. Iki šiol nuo koronaviruso mirė 49 žmonės.
Statistikos departamento duomenimis, kovą mūsų šalyje iš viso mirė 3571 žmogus, arba beveik puse tūkstančio daugiau nei vasarį ir keliomis dešimtimis daugiau nei sausį. Daugiau mirčių užfiksuota ir balandį.
Ar pandemija ir dėl to įvestas griežtas karantinas galėjo turėti įtakos vėl šoktelėjusiam mirčių skaičiui?
Antai Darbo partijos vedlys Viktoras Uspaskichas kreipėsi į šalies vadovus klausdamas, kas atsakys už COVID-19 šešėlyje atsidūrusių žmonių gyvybę.
Politikas tvirtino, kad vienas jo pažįstamo iš Klaipėdos šeimos narys į ligoninę buvo atvežtas patyręs mikroinsultą, bet nesulaukė skubios pagalbos, kol jam nebuvo atliktas tyrimas dėl COVID-19. Ligonio testas buvo neigiamas, bet laikas buvo prarastas, ir žmogus mirė.
Tačiau Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas gastroenterologas profesorius Liutauras Labanauskas tikino, kad ir pandemijos metu nė vienas ligonis nebuvo užmirštas.
– Ar kovą užfiksuotam padidėjusiam mirtingumui galėjo turėti įtakos griežtas karantinas, per kurį gerokai sutriko sveikatos sistemos darbas? Galbūt ligoniai bijojo kreiptis į medikus, pastarieji visą dėmesį sutelkė į koronavirusu užsikrėtusius pacientus, o kiti ligoniai liko šiek tiek užmiršti? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Labanausko.
– Statistika rodo, jog mirčių skaičiaus vidurkis pastaraisiais metais buvo labai panašus, ir kovas ypač dideliu mirtingumu neišsiskyrė.
Atrodo, šios statistikos smarkiai nepakeis ir pandemija, nes kai kurių specialistų svarstymai, kad nuo COVID-19 mirs beveik 2 tūkst. žmonių, nepasitvirtino.
Aišku, per tą laiką šiek tiek pamiršome skaičiuoti mirtis dėl kitų priežasčių.
Tačiau realiai medikai nebuvo nustoję dirbti. Gal tik kiek buvo pristabdytas pirminio lygio gydymo įstaigų, kurios su mirtimis ir šiaip nesusiduria, darbas.
– Bet buvo atšaukti vizitai pas specialistus, nevyko planinės operacijos. Ar tai turės ir kokių ilgalaikių pasekmių?
– Reikėtų įvertinti mirčių priežastis. Jeigu žmonės mirė nuo ligų, kurioms buvo reikalingas chirurginis gydymas, tačiau jo negavo, tokiu atveju gal ir galėtume teigti, kad sumažėjęs paslaugų prieinamumas turėjo tam įtakos.
Bet turbūt dauguma mirčių kovą irgi susijusios su lėtinėmis kraujagyslių, plaučių ligomis. Joms paūmėjus ir karantino metu buvo taikomas gydymas, tiesa, prieš tai atlikus testą dėl COVID-19. Vadinamieji švarūs pacientai buvo guldomi į skyrius ir jie pas mus per visą karantiną buvo pilni.
– Ar negalėjo atsitikti taip, kad tie lėtinėmis ligomis sergantys pacientai per karantiną bijojo eiti pas gydytojus, uždelsė ir tai galėjo tapti mirties priežastimi?
– Tokia prielaida galima, tačiau tai galėjo būti daugiau išimtis nei taisyklė.
Beje, per karantiną sumažėjo ne sunkių ligonių, bet tokių pacentų, kurie ligoninės priimamąjį rinkdavosi vietoj kino ar kitų pramogų.
Apie gudraujančius „ligonius“ kalbėjome seniai, bet mūsų niekas nenori išgirsti.
Problema ta, kad jie nenori laukti, kol prieis jų eilė pas specialistą, ir atvyksta į priimamąjį, vaidindami, kad jiems reikia skubios pagalbos, nors iš tiesų tokios būtinybės nėra. Jiems atliekami tyrimai ir jie išvengia poliklinikos.
Dabar žmonėms prieš procedūrą pirmiausia tenka apsilankyti vadinamosiose palapinėse, kur jie yra tiriami dėl COVID-19, tik tada gali judėti toliau.
Žinoma, jie to nenori, nes turbūt nesijaučia rimti ligoniai, todėl per karantiną jų turėjome gerokai mažiau nei įprastai.
– Vis dėlto krinta į akis, kad kovą mirčių buvo puse tūkstančio daugiau negu vasarį. Kaip tai paaiškintumėte?
– Apibendrinimams reikėtų rimtesnės analizės ir ilgesnio laiko.
Galiu pasakyti tik tiek, kad kasmet nuo pneumonijos vidutiniškai miršta 300 žmonių, ir nuo COVID-19 mirusių ligonių skaičius didesnės žymės šioje statistikoje nepaliks. Be to, diskutuotina, ar visoms koronavirusu užsikrėtusioms aukoms reikėtų priskirti mirtį dėl COVID-19.
Juk dauguma mirusiųjų buvo vyresnio amžiaus, jie sirgo įvairiomis gretutinėmis ligomis.
Pavyzdžiui, ar galima sakyti, kad Vilniuje su durtinėmis žaizdomis negyvas rastas žmogus mirė nuo COVID-19, jeigu jam buvo nustatyta infekcija? Turbūt kad ne.
Man atrodo, atsirado kita problema – dėl santykinai itin mažo sergamumo COVID-19 mūsų šalyje esame pernelyg sterilūs.
– Kuo tai yra blogai?
– Tai reiškia, kad didesnė populiacijos dalis vis dar neturi imuniteto virusui. Mes net šiek tiek persistengėme saugodamiesi nuo infekcijos ir dabar esame labiau pažeidžiami.
Tiesa, dar neaišku, ar ir persirgus COVID-19 susiformuoja šiai ligai atsparus imunitetas ir ar ilgam.
– Pandemijos metu iš rikiuotės iškrito daug koronavirusu užsikrėtusių medikų. Kaip tai galite paaiškinti?
– Tiek pat, kiek kitur – apie 15 proc. visų užsikrėtusiųjų. Panašus jų skaičius buvo ir Italijoje.
Turbūt reikia pripažinti, kad virusas po gydymo įstaigas plito sparčiau dėl to, jog nemaža dalis medikų darbuojasi keliose darbovietėse.
– Manote, kad sveikatos apsaugos sistema į ankstesnes vėžes sugrįš be didesnių randų?
– Tikrai sistema sugrįš be randų, tik negalėčiau pasakyti, per kiek laiko.
Bet jeigu pradedamos planinės operacijos, matyt, didžiausi pavojai jau praeityje.
Iš pirmų lūpų
Šarūnas Narbutas
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas
„Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pastebima, kad COVID-19 infekcija sutrikdė sveikatos apsaugos paslaugų teikimą. Įvairiomis lėtinėmis ligomis sergančių ligonių būklė dėl laiku nesuteikiamų paslaugų blogėja. Akivaizdu, kad COVID-19 turės poveikį žmonių sveikatai, tačiau sudėtinga išmatuoti konkrečią žalą.
Skelbiamais skaičiais apie mirtis taip pat lengva manipuliuoti, todėl geriausia palaukti metų pabaigos ir tada daryti apibendrinimus, nes vieni aiškins, kad jei nebūtų suvaržymų, mirčių nuo COVID-19 galėjo būti kur kas daugiau, kiti įrodinės priešingai.
Dabar iš tiesų neturime daug objektyvių faktų, kad padidėjusį mirčių skaičių galėtume tiesiogiai sieti su per karantiną sutrikusiomis sveikatos apsaugos paslaugomis.
Bet visi taip pat matome, kad pastaruosius mėnesius daugiausia dėmesio buvo sutelkta į COVID-19 ligonius. Jiems pagalba suteikiama iš karto, tuo metu visi kiti pacientai yra rūšiuojami. Todėl galbūt jau vasarą galėsime matyti, kaip tas rūšiavimas jiems gali atsiliepti.
Pirmomis karantino savaitėmis nebuvo teikiamos paslaugos ir onkologiniams ligoniams. Mums pavyko iškovoti, kad jie būtų priimami taikant skubios pagalbos tvarką.
Vis dėlto gydymo įstaigos dėl padidintų saugos reikalavimų geriausiu atveju sugebėdavo priimti tik apie pusę pacientų. Per dieną taip pat gaudavome keliolika skundų, kad žmonės negauna paslaugų.
Negalima teigti, kad visi skundai buvo pagrįsti, bet, pavyzdžiui, įtartinai atrodė, kai vienos gydymo įstaigos per karantiną tokius pat ligonius priimdavo, o kitos kažkodėl ne.
Kartais po pokalbių su skyrių vedėjais ar gydytojais jie pakeisdavo savo sprendimus. Lyg ir negali sakyti, kad vertėme juos teikti paslaugas, bet nemažai žmonių buvo atsidūrę nežinioje, kuri bent jau nepridėdavo jiems sveikatos.
Jeigu kitų ligų atveju gydytojo konsultacijos atšaukimas ar planinės operacijos atidėjimas ilgesniam laikui galbūt neturi didesnės įtakos sveikatai, to negalima pasakyti apie onkologinius ligonius ar sergančiuosius širdies kraujagyslių, neurologinėmis ligomis. Šios ligos progresuoja ir laiku nesuteiktos paslaugos gali pabloginti jų sveikatą.“
