Nuolatinės Konstitucijos parengimas, žemės reformos įstatymas, universiteto laikinojoje sostinėje įkūrimas – tai, pasak Lietuvos istorijos instituto istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, yra bene ryškiausi Steigiamojo Seimo darbai.
Šiuos darbus, kaip pastebėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, politologas ir istorikas Algis Krupavičius, Steigiamasis Seimas priėmė ne įprastomis darbo aplinkybėmis, bet nepaprastosios padėties sąlygomis, Lietuvos valstybei susiduriant ir su tam tikrais išlikimo klausimais.
Ilgas kelias
Žvelgiant į Steigiamojo Seimo sušaukimo Lietuvoje aplinkybes iš istorinės ir akademinės perspektyvos, anot dr. A.Kasparavičiaus, galima pradėti nuo to, kad lietuvių kelias nuo pačios nacionalinio valstybingumo idėjos suformulavimo iki Steigiamo Seimo sušaukimo buvo išties ilgas ir gana komplikuotas.
Steigiamojo Seimo idėja pirmą kartą buvo suformuluota, nors, politiniu požiūriu, pilnai neišreikšta, dar Vilniaus Didžiajame Seime 1905 m. Na, o žymiai stipriau ši idėja buvo artikuliuota 1917 m. rugsėjo mėnesį, vykstant Lietuvių konferencijai, kurios metu buvo išrinkta Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę.
Tuo metu Lietuvos Tarybai buvo labai aiškiai suformuotas uždavinys – ji turi rūpintis valstybės atkūrimo deklaracija ir Steigiamojo Seimo sušaukimu.
„Nuo 1917 m. rugsėjo iki 1920 m. gegužės yra priimamos trys laikinos Konstitucijos, kuriose yra deklaruojamas reikalas sušaukti Steigiamąjį Seimą. Nuo 1918 m. iki Steigiamojo Seimo sušaukimo pasikeičia penkios Vyriausybės ir visų Vyriausybių programose vienu pirmųjų uždavinių įrašomas Steigiamojo Seimo sušaukimas“, – tikino istorikas dr. A.Kasparavičius.
Trukdė tarptautinės aplinkybės
Nors, kaip pastebėjo Lietuvos istorijos instituto istorikas, poreikis sušaukti Steigiamąjį Seimą buvo deklaruojamas visais lygmenimis, tarptautinės aplinkybės šį procesą apsunkino, nes Lietuvoje tuo metu vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija.
„Lietuvos Vyriausybės, pradėję veikti 1918 m., praktiškai iki pat 1919 m. liepos ar net metų pabaigos labai santykinai kontroliavo valstybės teritoriją, nekalbant jau apie tai, kad nuo 1918 m. pabaigos nekontroliavo sostinės Vilniaus. 1919 m. pradžioje atėjo bolševikai, po to juos išmušė lenkai .
Kaip sušaukti Steigiamąjį Seimą, kai neturi sostinės ir nevaldai praktiškai trečdalio teritorijos? Neaiškus buvo ir Klaipėdos krašto statusas. Negana to, 1919 m. vidurvasaryje visą šiaurės Lietuvą užėmė bermontininkai.
Supaprastintai sakant, 1919 m. vidurvasarį, kai Lietuva išmušė bolševikus iš savo teritorijos, ji kontroliavo, geriausiu atveju, pusę valstybės teritorijos, nes pietryčių Lietuva buvo kontroliuojama Lenkijos, o šiaurės Lietuva – bermontininkų. Tokia situacija tęsėsi iki 1919 m. lapkričio, kai buvo sumušti bermontininkai“, – teigė dr. A.Kasparavičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad tik nuo 1919 m. rudens susiformavo realios sąlygos suorganizuoti daugiau ar mažiau objektyvius rinkimus ir išrinkti Steigiamąjį Seimą. Lietuvoje tuo metu buvo sudaryta komisija, kuri turėjo rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams. Tačiau aktyvus pasiruošimas prasidėjo tik tada, kai premjeru tapo Ernestas Galvanauskas.
Mitas dėl rinkėjų aktyvumo
„Prezidentas Antanas Smetona 1920 m. pradžioje paskelbė Steigiamojo Seimo rinkimų datą. Kaip buvo skelbta, jie turėjo vykti 1920 m. balandžio 14-15 d. Mitas, kad Steigiamojo Seimo rinkimuose dalyvavo labai didelis procentas gyventojų ir jie labai optimistiškai ėjo į rinkimus. Tai nėra visiška tiesa.
Iš tiesų rinkimuose dalyvavo apie 80-90 proc. įtrauktų į sąrašus gyventojų. Bet bėda ta, kad į sąrašus iš tos dviejų trečdalių valdomos Lietuvos teritorijos buvo įtraukta apie 70 proc. gyventojų“, – sakė istorikas.
Dr. A.Kasparavičius patikino, kad tuo metu valsčių tarybos dirbo blogai, administracija kūrėsi sunkiai, politinis raštingumas buvo žemas, todėl tuometinei administracijai tiesiog nebuvo laiko deramai įgyvendinti rinkėjų sąrašų sudarymą.
„Pirmąją rinkimų dieną ir prezidentui, ir Vyriausybei, ir rinkimų komisijai tapo aišku, kad gyventojai nesiveržia į rinkimus, nors rinkiminė kampanija vyko aktyviai. Jau balandžio 14 d. vakare prezidentas ir premjeras išleido dekretą, kuriuo Steigiamojo Seimo rinkimus pratęsė trečiajai dienai – balandžio 16 d. Jie matė, kad per dvi dienas ateis labai mažas procentas rinkėjų“, – detalizavo istorikas.
Primename, kad Steigiamo Seimo rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14-16 d.
Reikšmė – nepamainoma
„Steigiamasis Seimas nubrėžė parlamentinės respublikos pamatus. Apskritai pirmą kartą Lietuvos istorijoje valstybė buvo pastatyta ant demokratijos bėgių. Būtent demokratijos kryptis ir taisyklės, kurias nubrėžė Steigiamasis Seimas, ir buvo svarbiausias palikimas“, – taip Steigiamo Seimo reikšmę apibendrino VDU profesorius, politologas A.Krupavičius.
Jam antrino ir dr. A.Kasparavičius, patikindamas, kad Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune, paklojo pamatus parlamentinei demokratijai Lietuvoje.
„Būtent Steigiamasis Seimas deklaruoja Lietuvos Respubliką, nes Lietuvos valstybės statusas, paskelbus nepriklausomybę, nebuvo aiškus: ką mes kursime – ar mes kursime monarchiją, ar mes kursime respubliką, konfederaciją ar federaciją. Steigiamasis Seimas padėjo tašką šiose diskusijose“, – tikino jis.
Kalbant apie šio Seimo darbus, pirmiausia, pasak istoriko, reikia išskirti pagrindinio valstybės įstatymo – nuolatinės Konstitucijos parengimą ir priėmimą.
„Darbas vyko sudėtingai, keliais etapais, skirtingos politinės jėgos turėjo skirtingas valstybės vizijas, skirtingai suvokė valstybės vadovo klausimą – kas turi vadovauti valstybei, ar premjeras, ar prezidentas.
Kitas labai svarbus darbas yra 1922 m. priimtas žemės reformos įstatymas. Tai buvo gana kontroversiškas įstatymas, nes, norint kažką padalinti, reikėjo iš kažko paimti. Paimti žemę buvo galima iš lenkų dvarininkų.
Užmojis iš dalies skaldė tautine, kultūrine prasme besiformuojančią Lietuvos valstybę, nes vieni savo turto, kuriuo disponavo šimtmečiais, atiduoti nenorėjo, o kiti – bežemiai ir mažažemiai – tiesiog laukė to turto. Tai buvo didžiulė dilema: kaip nenuteikti prieš save ilgaamžės aristokratiškos lenkų tautinės mažumos ir patenkinti lietuvių valstietį.
Steigiamojo Seimo priimtas žemės reformos įstatymas stipriai prisidėjo prie to, kad būtų sukurtas politinis lietuvis – pilietis, kuris jaučia naudą iš savo nacionalinės valdžios ir dėl to tampa politiškai įsipareigojęs savo valstybei ir politinei valdžiai“, – teigė dr. A.Kasparavičius.
Buvo ir abejotinų sprendimų
Kaip trečią itin reikšmingą Steigiamo Seimo įgyvendintą darbą istorikas dr. A.Kasparavičius įvardijo valstybės universiteto įkūrimą laikinojoje sostinėje Kaune. Šis universitetas 1930 m. buvo pakrikštytas Vytauto Didžiojo vardu. Steigiamasis Seimas, anot istoriko, suvokė, kad be aukštojo mokslo Lietuvos valstybė išgyventi negalės.
„Vis tik Steigiamojo Seimo atžvilgiu galima paleisti kritikos strėlę – jis nesiryžo priimti įstatymo, kuriuo įvestų visuotinį privalomą švietimą Lietuvoje. Tai gana ryškus Steigiamojo Seimo trūkumas.
Iš šimto metų perspektyvos būtų klaidinga galvoti, kad būtent Steigiamasis Seimas sukūrė Lietuvos valstybę. Iš esmės iki Steigiamojo Seimo Lietuvos valstybė de facto jau buvo sukurta.
Taip pat turėtume atkreipti dėmesį, kas Steigiamo Seimo Vyriausybės 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis. Ta sutartis lyg ir apibrėžė Lietuvos teritoriją, bet, kita vertus, ta sutartis buvo pasirašyta prieš Vakarų sąjungininkų valią, jai prieštaravo ir britai, ir prancūzai, ir Lenkija, todėl ji statė Lietuvą į keblią situaciją ir žlugdė Lietuvos skelbiamą neutralitetą“, – Steigiamojo Seimo veiklą įvertino dr. A.Kasparavičius.
