Teismo psichologės savo darbe susiduria su vaikais iš besiskiriančių šeimų ir dažniausiai jau sutrikdytų santykių. Tėvai, net ir patys to nežinodami ar nesuvokdami, įtraukia savo atžalą į „suaugusiųjų žaidimą“ – savo neigiamų emocijų, neišspręstų vidinių ir tarpasmeninių konfliktų liūną. Esant tokiai situacijai labiausiai kenčia vaikas. Į apklausos kambarį teisme vaikai dažniausiai ateina sutrikę, jų akyse atsispindi liūdesys, nežinomybė ir baimė. Būtent jie jaučiasi atsakingi už tai, kas šiuo metu vyksta šeimoje.
Susipažinus su vaiku, teismo psichologams tenka įgyti jo pasitikėjimą, užmegzti nuoširdų pokalbį, paaiškinti, kokiu tikslu jis atvyko į teismą. Vėliau padedama išklausyti vaiko nuomonę, užduodant klausimus vaikui pagal jo amžių ir raidą suprantama kalba ir pristatoma, dėl ko reikalingas šis pokalbis: vaikas gali išsakyti savo jausmus, patirtis ir mintis. Svarbu pabrėžti, kad vaikas turėtų sakyti tai, ką jis galvoja ar nori pats, o ne tai, ką sakė tėtis ar mama.
Vis dėlto ne visada yra būtina vaikui dalyvauti teisme: saugodami jį, tėvai konfliktą galėtų išspręsti taikiai. Kita vertus, dažnai patys tėvai reikalauja vaiko nuomonės išklausymo teisme, o atėjus „teismo dienai“, meluoja, jog vežasi jį į prekybos ir pramogų centrą ar pas odontologą. Nors tėvai teisinasi, esą kitaip vaikas būtų nėjęs, bijojęs, pastebima, kad dažniausiai didelę baimę jaučia patys tėvai. Jie ramindami vaiką fraze „Tu tik nebijok“, dar labiau sustiprina esančią baimės emociją. Šiuo atveju psichologių misija – susidraugauti su vaiku, jį nuraminti.
Labai svarbu, kad patys tėvai tinkamai paruoštų vaiką apklausai, paaiškindami jam, kokiu tikslu jis yra kviečiamas į teismą, kas jo ten laukia ir apie ką bus kalbama. Svarbiausia jokiu būdu ne mokyti vaiką, ką jis turėtų kalbėti, o paraginti išsakyti savo nuomonę. Vaikui apklausos metu sukuriama emociškai ir fiziškai saugi aplinka, užmezgamas šiltas kontaktas, stengiamasi, kad vaikas kuo geriau jaustųsi ir galėtų išsikalbėti. Kartais pastebima, kad namuose vaikas buvo per mažai girdimas, jam neleidžiama pasakyti savo nuomonės, jo nepaklausiama tam tikrų dalykų. Net ir tėvų skyrybų atveju ne visada klausiama vaiko nuomonės su juo susijusiais klausimais. Tokiais atvejais teisme vaikas pirmą kartą gyvenime pasijaučia svarbus ir turįs teisę pasakyti tai, ką galvoja ar ko nori.
Kaip jaučiasi vaikas, būdamas teisme?
Vaikai dažnai nedrįsta papasakoti visko, kas vyksta jų šeimoje, bijodami tėvų reakcijos ir tolimesnių pasekmių. Taip pat jam skausminga kalbėti apie neigiamas tėvų savybes ar netinkamą elgesį. Vaiko nuomonės išklausymo metu orientuojamasi į vaiką, o ne į besiskiriančius tėvus. Siekiama, kad klausimai būtų kuo mažiau traumuojantys. Taip pat vaiko nuomonės išklausymo metu gali būti naudojamos projekcinės metodikos, kurios padeda lengviau suprasti, ką vaikas išgyvena ir kaip jaučiasi šeimoje. Viena iš metodikų – šeimos piešinys. Kartą mergaitės paprašius nupiešti šeimą, ji nupiešė širdį per visą lapą, kurios dideles dalis skyrė mamai ir tėčiui, o savo dalį širdyje pažymėjo labai mažu lopinėliu. Ką tai reiškia? Jos tarsi nėra. Dominuoja tik tėčio ir mamos gyvenimas, tarpusavio konfliktas ir jų interesai, o mergaitės nėra, ji pasislėpusi kampelyje. Tai kas dedasi toje mažoje širdelėje? Išoriškai vaikas atrodo linksmas, žaidžia ir galima manyti, kad jaučiasi gerai, bet kartais vaikai labai giliai nustumia neigiamas emocijas tam, kad išgyventų. Jie užsisklendžia, tačiau iš tiesų vaiko skausmas niekur nedingsta. Vaiko patiriamų tikrų išgyvenimų tėvai nemato per savo emocijas, o kartais net ir nesistengia pamatyti.
Galima pasidžiaugti, kad dažnai vaiko nuomonės išklausymo metu suteikiama ir mini terapija, kurios metu neutralizuojami neigiami vaikų jausmai, paaiškinama, kad tai, kas vyksta tarp tėvų, nėra vaiko kaltė, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, vaikai linkę tėvų skyrybų atsakomybę prisiimti sau. Iš apklausos kambario neretais atvejais vaikai išeina nusiraminę ir išsikalbėję.
Taikomos tėvų manipuliacijos
Pastebima, kad skyrybų kontekste vaikas labai dažnai pasitelkiamas kaip priemonė tėvų asmeninėms ambicijoms ir poreikiams tenkinti. Tai ypač jaučiasi, kai vienos pusės emocinis ryšys nenutrūkęs, o kita pusė skiriasi dėl naujos meilės. Paliktoji pusė tuomet kerštauja pasitelkdama vaiką, tačiau net nesuvokia, jog tokiu būdu dar labiau skaudina vaiką. Tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, socialinės padėties ar kitų demografinių veiksnių. Net ir intelektualūs, aukštąjį išsilavinimą turintys teisininkai, medikai ar kitų profesijų atstovai kartais elgiasi net skaudžiau, taiko rafinuotesnes, tačiau labiau žeidžiančias vaiką, priemones. To pasėkoje vaikui gali kilti psichologinės problemos, pasireiškiančios įvairiais būdais: save žalojančiu elgesiu, neįprastu uždarumu, agresyvumu ar kitomis stipriai išreikštomis neigiamomis emocijomis, fizinės sveikatos sutrikimais ir t. t. Tokios būsenos gali baigtis įvairiais sutrikimais.
Vaikai dažnai būna paveikti tiek sąmoningų, tiek nesąmoningų manipuliacijų. Neretai netiesiogiai vaiko nuomonę formuoja aplinka, seneliai, kurie girdint vaikui dalinasi savo pastebėjimais. Nekaltos frazės, pavyzdžiui, apie vieno iš tėvų nuolatinį vėlavimą atvažiuojant pasiimti vaiko ar apie neištesėtus pažadus, veikia kaip nustatinėjimas. Pastebimos manipuliacijos ir atsakomybės užkrovimas vaikui ir nuomonės išklausymo metu. Paklausus vaiko, ar jis kalbėjosi su kuo nors apie tai, ką čia reikės sakyti, atsakymas neretai atskleidžia jau padarytą žalą. Pavyzdžiui, vaikas pasidalina, kad mama sakė, jog jei pasakys, kad ne su ja nori gyventi, tai tada ji ir nesusitikinės su juo. Visi į teismą atėję vaikai vienaip ar kitaip patiria neigiamus išgyvenimus dėl šeimoje vykstančių sudėtingų, įtampą keliančių procesų.
Besitęsiantis konfliktas ar taikos sutartis?
Po vaiko nuomonės išklausymo psichologės teismui išsako savo įžvalgas ir pastebėjimus apie vaiko emocinę būseną, kaip vaikas suvokia skyrybų procesą bei ką jis išgyvena šiuo metu.
Besiskirianti pora, norėdama apsaugoti vaiką, pirmiausia turėtų pasirūpinti savo emocinėmis problemomis, išsilaisvinti iš pykčio, pagiežos, nuoskaudų ir išmintingai žiūrėti į esamą gyvenimo tarpsnį. Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad konfliktai ir emocinė įtampa namuose vaikui padaro didesnės psichologinės žalos nei tokios tėvų skyrybos, po kurių tėvai išlaiko bent minimalų ryšį ir vaikui leidžiama bendrauti su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama.
Vaiko nuomonės išklausymo metu tėvai išgirsta vaiko žodžius ir jaučiamą didelį skausmą, kurį jam tenka patirti – visa tai paskatina tėvus į situaciją pažvelgti kitomis akimis, pakeisti požiūrį ir priimti sprendimą susitarti taikiai. Tais atvejais teismo psichologai džiaugiasi, kad tėvai ne tik klausėsi, bet ir išgirdo savo vaiką.
