O trypčiojimas aplink ministrą J.Narkevičių laikomas pirmu rimtu prezidento pralaimėjimu. Ne tik opozicijai nepatinka palankūs palaikantys G.Nausėdos žodžiai Vyriausybei kovojant su pandemija. Atsargiai ir net įtariai klausomasi prezidento kalbų ir užsienio politikos klausimais. Ypač dėl Astravo atominės elektrinės. Laukiama nesulaukiama stiprios, kategoriškos, kumščiu į stalą pozicijos.
Netrukus išgirsime prezidento metinį pranešimą. Sudėtinga užduotis šios kalbos rengėjams.
G.Nausėda neturi konkrečios politinės atramos, tad gali sulaukti komentarų iš įvairių pusių. Tačiau ir nežinant, koks bus tekstas, nesunku atspėti, jog į ne vieną klausimą apie Lietuvos poziciją dabartinėmis sudėtingomis aplinkybėmis aiškaus atsakymo nesulauksime.
Interviu su politologu profesoriumi R.Lopata į klausimą „Ar įmanoma šiandien trumpai ir aiškiai nusakyti Lietuvos užsienio politikos strategiją?“ atsakoma: „Abejoju. Manau, strategija tokia: atsisėsti ir palaukti.“ Pritariu tokiam trumpam ir aiškiam vertinimui. Taip ir yra.
Žinoma, būtų neteisinga tokį vertinimą išplėsti į visas prezidento, Prezidentūros ir Vyriausybės veiklos sritis. Sukama galva ir priimami sprendimai, kaip gelbėti po pandemijos ekonomiką, kaip patenkinti įvairių gyventojų sluoksnių poreikius ir reikalavimus. Iš kur viskam traukti lėšų. Kokių reformų imtis, kad tų lėšų būtų daugiau.
Deja, strateginių planų zonoje įspūdis kol kas yra toks, kokį pateikė R.Lopata. O galima ir kitaip paklausti. Ir pirmiausia savęs. Ką Lietuva, užuot sėdėjusi ir laukusi, turėtų daryti, kad atrodytų kaip strategines linijas braižanti ir užsibrėžtus plataus užmojo planus įgyvendinanti valstybė? Ar, nekalbant apie mažas šalis, dabar nesėdi ir nelaukia, kuo baigsis pandemija su plataus masto pasekmėmis, didesnės ir didžiausios valstybės?
Aišku, kovojama, stengiamasi, ieškoma vakcinos. Pagaliau iki pandemijos pabaigos dar toli. Randasi naujų židinių, ir ne senelių namuose, o žemynuose. O ir ten, kur palengvėjo, jau prognozuojama antroji banga. O kiek tų bangų bus? Bet ir ne tai pavojingiausia. Anksčiau arba vėliau mokslas ras priešnuodį. Nauja yra tai, jog pandemija tampa užsienio politikos sudedamąja dalimi. Iš pirmo žvilgsnio tik medicininė problema gali išvirsti į santykių tarp valstybių kitomis, o gal ir karštomis, priemonėmis aiškinimąsi.
Dėl laiku nesustabdytos pandemijos plėtros, neminint jau kitų, „laboratorinių“, niuansų, susijusių su konspiracinėmis teorijomis, JAV kaltina Kiniją, kuri anaiptol neketina atsukti smūgiui kito žando ir atsako tokiais pat įtarimais Vašingtonui. Ir kuo šie „nuomonių pasikeitimai“ baigsis? D.Trumpo kalbėjimo tonas nešvelnėja, nes mirčių nuo COVID-19 mažėja lėtai, o prezidento rinkimų konkurentas J.Bidenas kol kas laimi net miegodamas.
Ką veikti daugeliui valstybių, jeigu nenorima patekti į klampią problemą? Nieko kito – tik sėdėti ir laukti, kuo pasibaigs JAV prezidento rinkimai ir kokia bus galingiausios pasaulio valstybės pozicija po jų.
Paklaustas, kas laimės tuos rinkimus, R.Lopata atsakė, kad Lietuvai turėtų būti svarbios pačios JAV, o ne jų vadovas. Pritarčiau tokiai pozicijai. Tačiau ES šalių santykių su JAV pozicijos jau dabar skirtingos.
Žinoma, Lietuva nežaidžia didžiųjų valstybių tarpusavio santykių šachmatų lentoje, tad bet kuriuo sudėtingu atveju gali verstis bendromis frazėmis apie euroatlantinę naudą mums, o tai, beje, dažniausiai ir daro.
Bet ilgai tai tęstis negalės. Valstybės, tolimos ir artimos, iš naujo grupuosis ir galbūt ne taip, kaip tikėjomės prieš dvidešimtmetį. Bendros daugeliui metų, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų bei atskirų partijų nuomonės, užsienio politikos programos ir instrukcijos, kaip veikti, neįmanoma sukurti.
Užsienio politika yra teisingos esamos situacijos diagnozės ir sugebėjimo tomis sąlygomis įgyvendinti nacionalinį interesą rezultatas. Sąvoka „nacionalinis interesas“ dažnai randama Lietuvos valstybės prezidentų metiniuose pranešimuose bei įtakinguose politologiniuose rašiniuose, bet turinys dažniausiai ištirpsta bendruose samprotavimuose. Kita vertus, ne taip jau lengva jį tiksliau apibrėžti.
Šiuo metu, kai vėl atgyja nacionalinių valstybių reikšmė, gal įgis pagreitį ir viešos diskusijos, kas yra Lietuvos nacionaliniai interesai. Savaime suprantama, jie kinta istoriškai. Kartais iškyla netikėti iki nacionalinio intereso masto užaugantys uždaviniai.
Pavyzdžiui, pastangos, kad Astravo AE pagamintos elektros energijos nepirktų kuo daugiau ES valstybių, o į kovą su Lietuvai, ir ne tiktai jai, pavojingu monstru įsitrauktų Briuselio institucijos.
Beje, šiuo atveju negalima sakyti, jog G.Nausėda „sėdi ir laukia“. Kalba tarptautiniu mastu daug aktyviau negu netolimoje praeityje D.Grybauskaitė. Be to, jeigu tam tikru metu nepaviršutiniškai būtume žiūrėję į savo nacionalinius interesus, Astravo AE problemos galėjo ir nebūti.
Buvo situacija, kai galėjome neskubėti uždaryti Ignalinos AE, o pasėdėti ir palaukti, kaip padarė slovakai, turėję tokias pat stojimo į ES sąlygas kaip ir Lietuva.
Manau, kol kas dar nėra pamato kritikuoti G.Nausėdą dėl pasyvumo. Ateityje laukia per daug nežinomųjų, tad verčiau kelis kartus pagalvoti prieš priimant sprendimus.
