Pavyzdžiui, keistai skambėtų pasakymas, jog sutartis nutraukiama dėl to, kad JAV ji jau nebenaudinga. Savaime suprantama, jeigu nutraukiama, tai dėl kieno nors kaltės, pažeidimų, nesąžiningo elgesio.
Mano manymu, sutartis nebus „likviduota“, šurmulys pamažu išsikristalizuos į pasiūlymus valstybėms signatarėms susirinkti, aptarti nueitą kelią ir gal pradėti naują susitarimą dėl ginkluotės kontrolės jau dabartinėmis politinėmis ir technologinėmis sąlygomis. Būtent apie tokią galimybę ir kalbėjo D.Trumpas, pranešdamas apie ne taip jau ir blogus santykius su Rusija, bet kartu apgailestaudamas, kad Maskva pažeidinėja sutartį, versdama jį, prezidentą, imtis ryžtingesnių priemonių, nors vis dar tikintį, kad per šešis mėnesius iki galutinio sprendimo Rusija „pasitaisys“.
Kaip jau žinome, Rusija, apgailestavusi dėl pavojingų pasaulio stabilumui D.Trumpo ketinimų, neteisingų jos atžvilgiu kaltinimų ir nenoro matyti pažeidinėjimų iš JAV ir jos sąjungininkų pusės, net paskelbdama kraštutiniu atveju turinti „planą B“, vis dėlto po savaitės pareiškė sutinkanti atsižvelgti į reiškiamus priekaištus: sprendžiama leisti sutarties narių taikius sutartus žvalgybinius skrydžius dešimties kilometrų zonoje Rusijos pasienyje su Pietų Osetija ir Abchazija.
Žinoma, tik tuo atveju, jeigu sutartyje numatytų įsipareigojimų laikysis Gruzija, neįsileidžianti Rusijos žvalgybos virš savo teritorijos. Apie monitoringo skrydžių apribojimus Kaliningrado srityje – tai buvo vienas iš M.Pompeo išsakytos kritikos objektų – Rusijos diplomatijos tekstuose nekalbama, bet nesunku nuspėti, kad „nuolaidos“ dėl žvalgytuvių ir Lietuvai aktualiame regione greitu laiku pasigirs. Nes Rusijai sutartis kur kas naudingesnė negu JAV.
Pastarosios turi karinių ir komercinių palydovų tinklą, o Rusijai tai dar siekiamybė. Rusijai nėra gero pasirinkimo. Jeigu dėl ribotų technologinių galimybių jai geriau, kad sutartis tęstųsi, tektų apsispręsti įsileisti taikius žvalgybinius skrydžius ir į ten, kur jau seniai nebenori tokių žvalgytuvių matyti.
Jeigu sutartis vis dar kurį laiką gyvuotų be JAV, Rusija nebegalėtų skraidyti virš savo beveik jau amžino oponento teritorijos, o Europos valstybės, rinkdamos oro informaciją Rusijoje, galėtų dalytis ja su JAV. Bet iš dviejų blogybių pirmoji Rusijai vis tiek geresnė.
Šiuo požiūriu Maskva gali pasiremti ir nevienoda NATO valstybių reakcija į D.Trumpo pareiškimą. Dešimt valstybių, tarp jų ir dvi ne NATO narės (Suomija ir Švedija), apgailestauja dėl grėsmės sutarčiai suirti. Akivaizdu, kad toks spontaniškas susirūpinimas ne vienkartinis ir dar ne kartą apie jį išgirsime naujomis formomis.
Sunerimta ne tik Europoje. JAV Atstovų Rūmų Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininkas demokratas A.Smithas taip pasakė: „Administracijos sprendimas išeiti iš „Atviro dangaus“ sutarties yra antausis mūsų sąjungininkams Europoje, kiša po kirviu mūsų karines pajėgas regione ir kartu yra šiurkštus įstatymo pažeidimas (nepranešta apie ketinimą prieš 120 dienų. – Aut.). Šis sprendimas silpnina mūsų pozicijas nacionalinio saugumo sferoje, izoliuoja JAV, nes sutartis egzistuos ir be mūsų, o mes netektume instrumento Rusijos veiksmams kontroliuoti.“
Asmeniškai palaikau dešimties susirūpinimą pareiškusių valstybių poziciją ir JAV kongresmeno mintį. Ir ne vien dėl galimybės prarasti įrankį Rusijai kontroliuoti. Tarptautinės sutartys ginklų kontrolės srityje, kad ir kokios realybėje būtų netobulos, pažeidinėjamos, vis tiek vaidina teigiamą vaidmenį, jeigu ir nedidina, tai bent palaiko stabilumą tarp valstybių, gyvenančių ne pačius geriausius tarpusavio santykių laikus.
Jau sugriuvusi sutartis dėl vidutinio ir mažojo nuotolio raketų, nepaisant, kas iš tikrųjų ją pažeidinėjo, pasauliui yra nuostolis. Tiesa, yra politikų, politologų ir apžvalgininkų, manančių, kad sutarčių pažeidėjams reikia kietos rankos. Politologas E.Vareikis vienoje diskusijų laidoje pateikė tokį palyginimą. Yra Kelių eismo taisyklės, bet žmonės jas pažeidinėja. Ar reikia su tuo susitaikyti? Susitaikyti nereikia, privalu kontroliuoti ir bausti, bet dėl to, kad kai kas pažeidinėja taisykles, jos neišmetamos į šiukšlių dėžę.
Tarptautinės sutartys, ypač ginklų kontrolės srityje, buvo, yra ir bus pažeidinėjamos, bet jeigu neperžengiamos raudonosios linijos, reikia tobulinti kontrolės mechanizmus, o ne naikinti sutartis. Negalima atverti kelio visiškam chaosui.
Kas atsitiktų žlugus „Atviro dangaus“ sutarčiai? Žvalgybinės informacijos rinkimo požiūriu – nieko tragiško. Dabartinių technologijų fone bet kurios valstybės vidaus gyvenimas yra lyg ant delno. Nespėja atvežti tankai nuvažiuoti nuo traukinio platformos, o kitą dieną jau skaitome, kuriam nukrito vikšras, kuris neužsivedė. Yra paslėptų dalykų, bet jų monitoringo skrydžiais neaptiksi.
Didžiausia sutarties, ne tik šios, griuvimo žala yra psichologinė. Žmonės pamažu susidaro nuostatą, kad pasitikėjimas tarp valstybių mažėja ir galbūt jo iš principo negali būti. Tada kiekvienai valstybei reikia lįsti į savo kiautą ir niekuo nepasitikėti. Štai dėl ko reikia išlaikyti bent formalią bendravimo ir sutartos tarpusavio kontrolės galimybę.
