Nesirengiu detaliau komentuoti pokalbyje pasakytų minčių, nors rišliose ir turiningose dalyvių kalbose išgirdau daug naudingų įžvalgų, padedančių suvokti šiuolaikinę Lietuvos visuomenę. Nustebino kitkas – pats protestas ir kad jis nėra vien solidarumo akcija su taikiai protestuojančiais JAV. Rasizmo problema esą jau aktuali ir Lietuvoje.
Kartu su jaunimu proteste dalyvavusi Laisvės partijos pirmininkė, Seimo narė A.Armonaitė taip rašo: „Rasinė diskriminacija yra toli gražu ne vien JAV, o ir kitų įvairesnių visuomenių problema – tai tampa aktualu ir Lietuvoje.“ Ir dar aiškiau: „Neapykantos kalba atėjo iš tiesiog mūsų visuomenėje egzistuojančios rasinės neapykantos, kuri socialiniuose tinkluose liejasi laisvai.“
Suklusau: ką toks pasakymas reiškia? Jeigu tai tiesa, kas parašyta, reikia susirūpinti. Man asmeniškai tokios problemos nėra ir niekada nebuvo. Gimiau ir užaugau, nors ir ypatingomis aplinkybėmis, sovietinėje epochoje, kur nuo mokyklos suolo propagandiniuose leidiniuose ar vienos tiesos televizijoje susikibę šoko ir dainavo įvairios odos spalvos vaikai.
O visiškai juoda spalva su garbanota ševeliūra ir spindinčiomis akimis buvo miela egzotika. Pamenu atsitikimą Palangoje, kai jauna prancūzų kalbos mokytoja veržėsi bent kartą gyvenime pakalbėti prancūziškai su ant tilto pasirodžiusiu alžyriečiu, o jį lydėjusi vietos valdžia prie svečio nieko neprileido.
Lietuva, išskyrus šokiruojančius faktus holokausto metais (tai yra istorinė išimtis), niekada nebuvo rasistiškai nusiteikusi ar ksenofobinė. Nebuvo ir rasistines idėjas skleidžiančios ideologijos, nors XX a. pradžios Vakarų Europoje ir net už jūrų marių tarp plunksną valdančių tai tapo mėgstama tema. Garsusis pramonininkas H.Fordas išleido savo rašinį „Pasaulio žydija“. A.Hitlerio „Mein Kampf“ išversta į vienuolika kalbų ir platinama milžinišku tiražu. Populiari dovana gimtadienio proga.
Nežinau šio „viruso“ eigos Klaipėdos krašte, nors sveikinančių Hitlerį Mėmelyje senose nuotraukose matyti daug. Tačiau „didžiojoje“ Lietuvoje psichodelinės rasistinės idėjos gyventojų nežavėjo.
Kai po Sąjūdžio revoliucijos du kartus tapau Valstybės saugumo departamento vadovu, kur tarp įvairių funkcijų buvo ir informacijos apie visuomeninius procesus rinkimas bei analizė, į ataskaitas, pradedamas skelbti ir visuomenei, akivaizdžių ir galinčių nerimą kelti rasistinių veikų aprašymo, išskyrus vieną kitą nacistinę teplionę po kuriuo nors tiltu, nepatekdavo. Nebuvo reikalo sureikšminti realaus pagrindo tikrovėje neturinčių paskirų atvejų.
O kaip yra dabar? Ar visuomenėje kas nors pasikeitė? Ar ksenofobinės nuotaikos egzistavo, bet nenorėjome jų pastebėti? Keičiasi gyvenimo aplinkybės, keičiasi ir žmonės, bet yra nuostatų, kurios mūsų visuomenėje yra pastovios nuo seniausių laikų, gal net paveldimos, ir kurios nesikeis ateityje.
Politiniu instituciniu lygiu Lietuvoje niekada nebuvo rasizmo problemos, savaime suprantama, nėra dabar ir šimtu procentų neatsiras ateityje. Buitiniu lygiu, tebūnie tai kad ir anekdotai apie „čiukčius“, gali visaip atsitikti, bet paskiri ekscesai netaps reiškiniu. Prie buitinio lygio priskirtini ir „rasistiniai“ ar artimi jiems tekstai socialiniuose tinkluose, apie ką įspėjamai kalba A.Armonaitė.
Tai nereiškia, kad į tokius tekstus reikia žiūrėti pro pirštus, bet „mintys“, pagamintos virtualiame pasaulyje, neatspindi santykių tarp žmonių tikrovėje. Tiesą sakant, šiek tiek nustebau dėl griežtos Lietuvos policijos reakcijos į jaunimo protestą gana kilniu tikslu – prieš rasizmą. Mano manymu, būtų pakakę viešai įspėti dėl įžeidžiančio policijos instituciją plakato ir pareikalauti jį pašalinti. Visuomeniniai procesai – sudėtingas reiškinys, kiekvienu atveju reikalaujantis apgalvoto sprendimo.
Derėtų paprognozuoti, kas laukia ateityje. Su panašaus pobūdžio procesais gali tekti susidurti ne kartą. Be to, visiškai neaišku, kuo baigsis (jeigu baigsis) dabartinis iš JAV į Europą plintantis subruzdimas.
Vilniuje skėsčiojama rankomis dėl paminklo P.Cvirkai, rašiusiam „įkvėptas“ padėkas sovietų valdžiai ir Stalinui tomis dienomis, kai dešimtys vagonų su Lietuvos gyventojais riedėjo į Sibirą, o tuo metu transatlantinėje sąjungoje vienas po kito sumetami į vandenį paminklai asmenybėms, net asociatyviai susiejamoms su rasizmu. Pavyzdžiui, paminklas Kristupui Kolumbui. W.Churchillis irgi gavo pylos už ties raudona riba atsidūrusias kalbas.
Tai, kas atsitiko JAV, geriausiai gali pakomentuoti ten gyvenantieji, bet net žinomi politologai ir ekspertai atrodo sutrikę. Klesti sąmokslo teorijos.
Yra manančių, kad tai valstybės perversmas naudojant „chaotizacijos“ technologijas. Yra ir Lietuvai gerai iš netolimos istorijos atpažįstamų epizodų – užimti vietinės valdžios (JAV) pastatus ir iš tribūnų skelbti politinius pareiškimus. Yra teigiančių, ir ne be pagrindo, kad galutinis tikslas yra supriešinti jėgos struktūras, pirmiausia policiją su visuomene, kuri neapsikentusi „valdžios“ prievartos pakiltų į revoliuciją.
Revoliucijos visada turi savus didvyrius ir kankinius. Dėl policininko žiauraus ir visais atžvilgiais smerktino poelgio miręs G.Floydas beveik kanonizuotas, nors vartojo narkotikus ir buvo teistas. Paaugliams jis jau superherojus. Labai pavojingas posūkis.
Lietuvai nepavyks likti šalikelėje. Teisingai buvo pasakyta V.Savukyno surengtoje diskusijoje: Lietuvos jaunimas jau gyvena pasaulyje, o ne vien uždaroje agrarinėje bendruomenėje. Vienintelis teisingas kelias – turėti ir skleisti visuomenei patikrintą informaciją ir nebijoti diskusijų.
