Priešingai – reikia pakiliai ir taikiai kalbėti apie nekasdienius dalykus, amžinąsias vertybes, linkėti visiems šviesios ateities.
Akivaizdu, kad būtent taip prezidento metinio pranešimo žanrą suvokė šalies vadovas G.Nausėda ir jo komanda, regis, padarę viską, kad tiek ši kalba, tiek jos perskaitymo Seime aktas atrodytų kuo labiau prezidentiškai ir šventiškai.
Juolab kad tai pirmas metinis naujojo prezidento pranešimas. Taigi jo tekstas visiškai atitiko politikos stilių, kuriuo per metus nuo prezidento rinkimų pasižymėjo didžiosios politikos naujokas G.Nausėda.
Daug gražių, spalvingų frazių apie gerovės valstybę, socialinį ir žmogiškąjį jautrumą ir solidarumą, susitelkimo, susitarimo, visuotinės pagarbos būtinybę.
Nebuvo beveik jokios tiesioginės, aiškiai adresuotos kritikos, juolab asmeninės, taip patvirtinant, kad šis prezidentas, jei tik gali, vengia atviro konflikto. Ypač tais atvejais, kai žino, kad gali gauti grąžos. O šioji Seimo valdančioji dauguma jau ne kartą parodė, kad tai ir gali, ir nori daryti.
Aštriausia ir visiems bene labiausiai įsiminusi pranešimo vieta – G.Nausėdos diagnozė, kad politinės atsakomybės srityje mes visi nusiritome iki visiško dugno.
Šią frazę G.Nausėda, matyt, taikė valdantiesiems, pirmiausia niekaip iš posto neišverčiamam susisiekimo ministrui J.Narkevičiui ir jį ginančiam premjerui S.Skverneliui. Tačiau ir pastarasis, ir valstiečių vedlys R.Karbauskis dėjosi, kad tai skirta ne jiems.
Tiesą sakant, taip elgėsi ir visi jų pirmtakai, kai metiniuose prezidentų pranešimuose sulaukdavo kritikos.
Taip valdantieji elgdavosi net tuomet, kai prezidentai tiesiai juos įvardydavo. Taigi dabartiniams valdžios atstovams po tokio aptakaus kaltinimo „visiems“ apsimesti niekuo dėtiems buvo daug lengviau.
Aptakiame prezidento pranešime, ko gero, buvo dar mažiau konkretumo kalbant net apie labiausiai apčiuopiamas šiandienos problemas ir iššūkius.
Būtent pastarąją ypatybę daugelis politikos ekspertų labiausiai ir kritikavo šia proga.
Išties būtų buvę logiška tikėtis, kad G.Nausėda, kuris prezidentu ir buvo išrinktas todėl, kad yra ekonomistas, kuo detaliau išdėstys tų ekonominės politikos priemonių planą, pagal kurį, šalies vadovo manymu, ir turėtų būti įgyvendinama jo šviesi gerovės ir darnos Lietuvoje vizija.
Bet prezidentas apsiribojo tik primindamas tuos kelis mokesčių pakeitimus, kuriuos jau yra pateikęs Seimui, o parlamento dauguma kai kuriuos yra išbrokavusi.
Apie tai, kaip vertina šiuos savo pralaimėjimus, G.Nausėda taip pat neužsiminė. Pagrįstai daugiau konkretumo ir detalumo metiniame pranešime pasigesta ir apie užsienio politiką – bene pagrindinį šalies vadovo darbą.
Juk kaip tik pranešimo skaitymo išvakarėse vėl įkaito padėtis aplink jau baigtą statyti Astravo atominę elektrinę – Latvija nori pirkti baltarusišką elektrą, kuri būtų jiems tiekiama per Rusiją, o Lietuvos valdžia nežino, kaip latvius perkalbėti.
Dėl to sužlugdyti mūsų regiono elektros tinklų sinchronizaciją su Vakarais pagrasino lenkai.
Tačiau G.Nausėda, kuris anksčiau tiesiog gynė esą pernelyg silpna ir net išdavikiška laikysena kaltinamą besiderantį energetikos ministrą Ž.Vaičiūną, ir dabar apsiribojo bendro pobūdžio frazėmis apie vienybę, o konkretaus skubių veiksmų plano neišdėstė.
Neatmestina, kad šalies vadovas yra savo užmojų atšildyti santykius su Baltarusijos režimu įkaitas, kaip, beje, ir Briuselis, ir visi Vakarai, kurių pavyzdžiu Prezidentūra bando sekti.
Žodžiu, liko nežinoma ir tai, ką prezidentas mano apie dar vienų Baltarusijos prezidento „rinkimų“ išvakarėse kaip tik šiuo metu vykstančius neregėto masto protestus, regis, ėmusius rimtai klibinti nepajudinamu laikytą A.Lukašenką, taip pat apie jo represijas prieš oponentus.
Panaši prezidentinė migla gaubia ir Rytų partnerystės bei Europos Sąjungos krizės frontą. Žinoma, dabartinis Lietuvos vadovas ir jo ištikimiausi gerbėjai gali atkirsti, kad iš esmės panašių priekaištų būtų galima pažerti ir visiems jo pirmtakų metiniams pranešimams.
Taip pat galima aiškinti, kad pagal seniai nusistovėjusią praktiką ir tradicijas prezidento metinis pranešimas turi priminti veikiau pamokslą iš sakyklos, kai vyriausiasis valstybės moralinis autoritetas tik brėžia bendrąsias raidos kryptis ir generalinę viziją.
Kad ir kaip būtų, dauguma sutinka su tuo, kad prezidento misija – vienyti ir telkti. G.Nausėda ir kadencijos pradžioje žadėjo tapti pagrindiniu visų taikytoju, sodintoju prie bendro stalo, ir dabar buvo giriamas už tai, kad jo kalba buvo persunkta raginimų tartis.
Bet šie raginimai kertasi ne tik su visų politinio karo su visais, kuris yra neregėtai aršus, dabartine tikrove, bet ir su paties prezidento veiksmais.
Taip, G.Nausėda keletą kartų lyg ir mėgino imtis, pasak jo, moderatoriaus vaidmens, tačiau kitos politinės jėgos į tai tiesiog numojo ranka.
Sunku patikėti, jog pats prezidentas nenumatė tokios savo mėginimų baigties, todėl belieka spėti, kad tie patirties stokojančio politiko žingsniai buvo noras rinkėjams parodyti, jog jis esą tesi pažadus.
Juolab kad kai kuriais atvejais šalies vadovas ir jo aplinka mėgino save įtvirtinti tokio paties galynėjimosi, peštynių būdu, kokį jis pats žodžiais dabar kritikavo.
Bet juk Lietuvos prezidentas iš esmės gali tiek, kiek jam nusileidžia ir paklūsta svarbiausios šalies politinės jėgos, pirmiausia valdančiosios. O dabartinė Seimo dauguma G.Nausėdą dažnai pasiunčia į politinę nuošalę, kartais – net į užribį.
Taigi aptakus pirmojo metinio pranešimo turinys, gana taikus tonas galbūt signalizuoja, jog prezidentas jau susitaikė su šia tikrove ir supranta, kad jam gali tekti panašus vaidmuo ir po Seimo rinkimų?
Apžvalgininkas
