Nieko naujo šia tema nenoriu pasakyti, tik šiek tiek tenka nustebti, kad tekstų, skirtų pakto aplinkybėms ir pasekmėms aptarti, gausėja, o aiškinimų, kas vyko iki jo ir kaip buvo prieita iki didžiausios pasaulio istorijoje tragedijos, menkėja. Kiek pastebėjau, fragmentiškai, kartais net miglotai tai aptariama ir mokykliniuose vadovėliuose.
Žinome, kaip vertinti A.Hitlerio ir J.Stalino „draugystės“ šokį, kurio plakatas dažnai matydavosi Sąjūdžio mitinguose, bet kaip vertinti, kas vyko iki „šokio“, kuo toliau, tuo neaiškiau. „Didžiojo tėvynės karo“ priežasčių tema išsijuosę dirba Rusijos istorikai, bet jų pastangos, net nesigilinant, kas rašoma, patenka po istorijos perrašinėtojų rubrika.
Molotovo-Ribbentropo paktas su visais priedais buvo pasmerktas SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Lietuvos vaidmuo priimant šį sprendimą buvo svarus. Prisimenu viešas ir prie „pietų stalo“ diskusijas, aštrias, bet dalykiškas. Godžiai skaitėme į laisvėjančią žiniasklaidą vis dažniau patenkančius įslaptintus dokumentus.
Dabar Rusijos Dūmoje įregistruotas projektas persvarstyti SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimą. Savaime suprantama, jei ne Rusijoje, tai garantuotai už jos ribų į vakarus kils aršios diskusijos, jeigu informacinio karo laikais tas žodis dar tinka.
Aišku viena – propagandiniuose tekstuose tiesos ieškoti neverta. Laiko gaišinimas. O ką daryti tiems, kurie nenori dalyvauti informaciniame kare? Ramiai kaupti informaciją rūpimu klausimu ir formuoti savo nuomonę.
Paskaitomam tekstui taip pat nėra problemų išvysti pasaulio šviesą. Nebent rašantysis pats save cenzūruoja. Dabar ir Rusijoje pilnos lentynos tarpukario pasauliui žinomų politinių veikėjų memuarų, šokiruojančių koncepcijų apie karo pradžią tyrimų ir net A.Hitlerio aplinkos karo vadų atsiminimų ir samprotavimų. O kur dar neišsemiamos internetinės galimybės.
Garsusis V.Suvorovas, knygos „Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?“ autorius, nebijodamas priekaištų dėl teiginių nepagrįstumo, atsakė: „Man nereikia archyvų. Užtenka, kas parašyta, pasakyta viešai.“
Bet nei V.Suvorovo, nei įtaigiai rašančio M.Solonino mintys taip pat nėra galutinė tiesa ar „Galutinė diagnozė“ (viena iš M.Solonino knygų). Faktiškai dėl visų įvykių iki karo ir po jo kyla daugybė „kodėl“ ir tik į nedidelę dalį klausimų atsakyta patenkinamai.
Kodėl nesiklijavo antifašistinė koalicija? Kodėl naciai pasišvilpaudami (tai matome kino kronikose) keliauja per Europą, nors sustabdyti buvo daug progų? Kodėl nesusigriebta net Vokietijai užpuolus Lenkiją?
Žinomas hitlerinės Vokietijos generolas A.Jodlis taip sakė: „Mes nei 1938 m., nei 1939 m. nebūtume pajėgę atremti koncentruoto šių šalių puolimo. Ir jei mes dar 1939 m. nepatyrėme lemiamo pralaimėjimo, tai tik todėl, kad kone 110 prancūzų ir anglų divizijų, dislokuotų mūsų karo su Lenkija metu Vakaruose prieš 23 vokiečių divizijas, buvo visiškai neveiklios.“
Kitų vokiečių karo vadų nuomone, jeigu dar į karo veiksmus kartu su Prancūzija ir Anglija Lenkijoje būtų įsitraukusios Olandija ir Belgija, karas būtų pasibaigęs. Deja, neįsitraukė. Lenkija buvo palikta likimo valiai. Kodėl?
O kodėl pati Lenkija, Vokietijai plėšant Čekoslovakiją, nepraleido per savo teritoriją Raudonosios armijos, nors sovietai gal ir nelabai veržėsi padėti pagal sutartį pagalbos besitikinčiai valstybei.
Vis dėlto svarbiausias iš visų „kodėl“ – kaip atsitiko, kad gatvinė nacių partija, 1919 m. turėjusi vos 50 narių, 1923 m. jau suskaičiavo 15 000, o 1931 m. – beveik milijoną? Be „gerų dėdžių“ paramos ta partija taip ir būtų likusi alinėse.
Mano rankose – jauno prancūzų rašytojo, 2017 m. Goncourt’ų premijos laureato E.Vuillard’o romanas – esė apie tai, kaip pramonininkų ir bankininkų padedamas A.Hitleris atsistojo ant „vienintelio“ šeimininko šalyje kojų.
Kūrinys parašytas įtaigia šiuolaikine literatūrine kalba, su aiškia autoriaus pozicija, todėl ir toks aukštas įvertinimas.
Vienas įspūdingiausių epizodų, o tokių knygoje keliolika, vaizduojančių, kaip „didžiosios katastrofos dažnai ateina mažais žingsneliais“, – 24 pramonininkai ir bankininkai 1933 m. vasario 20 d. H.Göringo kvietimu susitiko su „pilnos“ valdžios siekiančiu reichskancleriu. Susitikimas mandagus, malonus, bet trumpas, turinys be diplomatinių vingrybių: vienintelis kelias nacijai atsigauti – rinkimams reikia pinigų.
Didelių įmonių ir ne menkesnių bankų vadovai, išmokę gilias mintis suprasti iš pusės žodžio, nesiginčydami oriai žengia prie partinės kasos. (Tai per Niurnbergo procesą patvirtino Reichsbanko prezidentas H.Schachtas.) Ir tuos žingsnius ne tik prie NSDPA kasos pramonininkai ir bankininkai kartoja per visą Vokietijos „renesansą“ po žeminančios Versalio sutarties. O kai kas ir asmeniškai reikšdavo padėką fiureriui. Pavyzdžiui, H.Fordas kiekvienais metais iki „Hitler kaput“ įteikdavo piniginę dovaną gimimo dienos proga. O kas tie 24?
Rašytojas originalus. Esą galima suminėti ir pavardes, tai ir padaroma, bet tai tik laikini kaulai su mėsa. Svarbiau – jų vardai. Tai BASF, „Bayer“, „Agfa“, „Opel“, „IG Farben“, „Siemens“, „Allianz“, „Telefunken“. O mes įsikandę tik vieną pavardę – G.Kruppas. Būtent jie ir uždegė žalią šviesą Antrajam pasauliniam karui. Paskui buvo daug ko, tai romane pavaizduota išradingai, bet svarbiausia – pradžia.
