Manau, jog rinkimus laimės valstiečiai ir gal netgi tokia persvara, kad nereikėtų daug vargti ieškant partnerių. TS-LKD liks antra, treti – G.Palucko vadovaujami socialdemokratai. Dėl kitų sunkiau prognozuoti. Valdžioje greičiausiai bus valstiečiai su socialdemokratais.
Šitokio rezultato pageidautų ir prezidentas G.Nausėda. Tai tarp eilučių perskaičiau ir jo metiniame pranešime. Atvirai sakant, tik tiek tas dokumentas man ir įdomus. Jeigu prezidentui būtų nesvarbu, kas formuos kitą Vyriausybę, atominės elektrinės Astrave temą būtų aptaręs kur kas diplomatiškiau – ir gal net pagyręs besipriešinančius, kad ir gerokai pralošiančius laiku, tolesnei monstro plėtrai. Dabar Sąjūdis prieš Astravo AE, kaip taikliai patikslino vienas politikos apžvalgininkas, prezidento pavadintas gaidžiais, o gaidžių tekstai – vietinės reikšmės.
Jeigu TS-LKD laimės Seimo rinkimus, akivaizdu, kad politika Astravo AE atžvilgiu taps rimta trinties su S.Daukanto aikštės rūmais priežastimi. A.Lukašenka, kuriam, mano manymu, labiau negu Kremliui rūpi greita AE inauguracija, likus mėnesiui iki jo pasiskyrimo naujai kadencijai Baltarusijos „tėvu“, kritikams iš Lietuvos turi aiškų atsakymą: jūs ne tik negalite surasti sąjungininkų tarp ES narių prieš Astravo AE, bet ir tarpusavyje nesutariate. Dabar belieka tikėtis, o ir „pasistengti“, kad TS-LKD nelaimėtų rinkimų.
Metinio pranešimo rengėjai galėjo ir kitaip suredaguoti nuomonę apie V.Landsbergio iniciatyvą. Dabartinį oficialų Lietuvos požiūrį į Astravo AE paryškino užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus ironija apie kardus ir mojavimo jais tinkamą laiką. Skeptišką ir net pašaipų valdžios požiūrį į kovotojus prieš AE papildė ir „Baltijos tyrimų“ atlikta gyventojų apklausa, kur didžioji dalis apklaustųjų sutinka su nuomone, kad elektrinės paleidimo jau nebeįmanoma sustabdyti.
Bet Sąjūdis prieš Astravo AE nėra nuo realybės atitrūkusių žmonių sambūris, visiems aišku, jog „motoras“ bus paleistas, ir, kaip spėju, labai pompastiškai. Sąjūdis iš tikrųjų siekia, kad pavojinga elektrinė ne tik Vilniui, bet ir Europai, o kartu ir pačiai Baltarusijai, nebūtų plėtojama ir kad su kuo daugiau ES valstybių būtų sutarta nepirkti elektros energijos iš pavojingo šaltinio. Sunkiai pasiekiamas tikslas, bet ne beviltiškas.
Jei Lietuvos gyventojų paklaustume, ar verta tęsti diplomatinę kovą dėl AE plėtros stabdymo ateityje, atsakymai būtų kitokie. Deja, ant A.Lukašenkos stalo guli esami sociologinės apklausos duomenys, G.Nausėdos metinis pranešimas su pabrauktomis Batkai naudingomis vietomis, L.Linkevičiaus kalambūrai ir atitinkamų Baltarusijos valdininkų pokalbių AE tema su Lietuvos ministrais santraukos.
Trumpai drūtai – visas kompleksas mušamų kortų prieš vis dar zyziantį ir kitus kiršinantį V.Landsbergį. Ir ne tik prieš jį. Pagrindinis A.Lukašenkos varžovas į Baltarusijos vadovus V.Babaryka, dabar sėdintis izoliatoriuje, neplėtodamas minties taip pat buvo prasitaręs žurnalistams, kad Astravo AE reikėtų uždaryti (šį pasakymą dar reikėtų patikrinti). Kitas rimtas, nors ir mažiau Batkai grėsmingas pretendentas į prezidentus V.Cepkala taip pat aiškino, kad statyti elektrinę Astrave buvo klaida.
Beje, kyla sarkastiškas klausimas: o ką Lietuva norėtų matyti Baltarusijos prezidentu? Netiesioginis atsakymas lyg ir yra. G.Nausėdos metiniame pranešime sakoma, kad Baltarusijos suverenitetas yra ir Lietuvos. Pastaruosius dvejus metus tai yra A.Lukašenkos rinkimų arkliukas ir taip dažnai jodinėjamas, kad netgi Lietuvos valdžia tuo pradeda patikėti.
Vis dažniau Lietuvos užsienio politiką atspindinčiuose tekstuose minimas pageidautinas dialogas su dabartine Baltarusijos valdžia. Didelę reikšmę Lietuvos pozicijai turi ir prikelti iš mirusiųjų diplomatiniai Minsko santykiai su JAV. Ir ne tik diplomatiniai.
Lietuva nedviprasmiškai pinasi į gal tik pateptiesiems suprantamą strateginį žaidimą ne vien su Baltarusija. Galbūt todėl tokia santūri, lyginant su buvusiais parlamento ar prezidento rinkimais Baltarusijoje, Lietuvos reakcija į valdžios represijas prieš tenykštę opoziciją.
Anksčiau žiniasklaida skambėdavo nuo oficialių ir visuomenininkų pareiškimų dėl žmogaus teisių pažeidimų paskutinėje Europos diktatūroje. Dabar – tyla. Kol kas vienintelė Prancūzija pareiškė susirūpinimą dėl jėgos struktūrų kryptingos savivalės prieš A.Lukašenkos oponentus. O kur Lietuvos pozicija? Gal įtariama, kad tiek V.Babaryka, tiek V.Cepkala ar antrą kartą suimtas S.Tichanovskis yra slapti Maskvos kandidatai?
Tarkime, taip. Bet nors ir pafantazavus, kad kuris nors jų staiga atsidurtų A.Lukašenkos kėdėje, Lietuvai net dėl Astravo AE būtų lengviau kalbėtis ir gal net surasti optimalų sprendimą. Žinoma, lakios fantazijos taip pat turi savo ribas.
Suėmus V.Babaryką staiga kilęs Batkos nerimas dėl galimo netikėto jam rinkimų rezultato atlėgo. Rusijos užsienio reikalų ministro S.Lavrovo pakviestas A.Lukašenka nuvyko į karinį paradą Maskvoje. Kalbėdamas su karo veteranais viešai apsiverkė. O drauge su juo – ir vyresnio amžiaus Baltarusijos gyventojai.
Kremlius gal ir turėjo alternatyvą konfliktinius šou mėgstančiam ilgamečiam partneriui, bet tikriausiai nusprendė, kad senas variantas geriau nei nevisiškai aiškus naujas. Nors Baltarusijoje vis dar yra tikinčių, kad stebuklas įvyks, bus antrasis rinkimų turas. O tada...
