– Papasakokite, ką veikiate, kuo užsiimate. Kas yra „Gatvės gyvos“?
– Aš esu gidas, kviečiu žmones kartu tyrinėti miestą. „Gatvės gyvos“ yra tokia nedidelė ekskursijų organizacija. Kviečiame vilniečius į ekskursijas netradiciniais maršrutais. Taip žmonės gali pažinti miesto rajonus ir kitas erdves už įprastų turistų takų ribų. Taip pat organizuojame temines stovyklas vaikams, kitus edukacinius renginius.
– Kuo jus įkvepia, kuo jums įdomus gido darbas? Kas skatina kasdien judėti pirmyn?
– Man viskas yra įdomu. Tiesiog įdomu ieškoti, stebėti, tada dalytis su žmonėmis. O po kelerių metų pačiam pamatyti, kaip viskas pasikeitė. Tiesiog pačiam darosi įdomiau gyventi.
– Ar jaučiatės savo vietoje? Ką reiškia dirbti gidu?
– Ko gero, taip. Dabar – taip. Man labai patinka šis darbas. Jaučiu, kad įgyvendinu potraukį prie kūrybos. Jis buvo visada. Net kai po mokyklos įstojau į finansų ekonomiką. Ir ekonomika man buvo įdomi, bet supratau, kad tai ne visai mano sritis. Anksčiau, kai buvau paauglys, ir muzika labai domėjausi, ją kūriau, ir dailė buvo mano labai mėgstama sritis. Studijuodamas dirbau ugniagesiu, paskui – banke. Tačiau vis tiek iš vidaus spaudė noras kurti. O būdamas gidas įgyvendinu šį norą kurti. Mūsų darbe kūrybos labai daug. Kuriame maršrutus, rašome knygas. Galų gale ir svetainę, ir daug dalykų pasidarome patys. Tai irgi kūrybinis procesas. Tad jo yra daug ir įvairaus.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado ekskursijos?
– Grįžtant šiek tiek atgal, 2014 metais aš dar dirbau banke. Dirbau tokį eilinį, tikrai neįspūdingą darbą – operacinį, mašininį. Kartą pamačiau skelbimą, kad Vilniuje rengiami gidų kursai. Pamaniau – bus puiki popamokinė veikla. Didelių tikslų tuomet neturėjau. Baigiau kursus, toliau dirbau banke. Tačiau susiklostė tokia situacija, kad turėjau galimybę išvažiuoti į Paryžių. Norėjau aplankyti draugę, būsimą žmoną. Bet kad galėčiau pabūti ten mėnesį ar pusantro, man reikėjo priimti rimtą sprendimą: išeinu iš darbo banke ir važiuoju arba lieku. Nusprendžiau išeiti. Kai grįžau, jau buvo gegužės mėnuo. Buvo 2015-ieji. Maniau, dabar išsitrauksiu gido pažymėjimą, kurį turiu stalčiuje, ir pradėsiu vesti ekskursijas. Buvau labai optimistiškai nusiteikęs.
Maniau, štai 2015-ieji, turime eurą, Lietuva dabar visur reklamuojama kaip patogi keliauti šalis. Deja, jokių užsakymų iš užsieniečių ar reklamos agentūrų negalėjau gauti. Buvo sunku. Neturėjau darbo, nesulaukiau užsakymų, agentūros nesamdė. Ėmiau galvoti – reikia pradėti kabintis. Nusprendžiau – vesiu ekskursijas. Bent jau draugams, lietuvių kalba, o tada žiūrėsime, kas bus. O buvo taip, kad pamačiau, jog vietiniams žmonėms, lietuviams, apie Vilnių sužinoti gal net įdomiau nei užsieniečiams. Pirmą kartą žmones pakviečiau į ekskursiją Užupyje. Maršrutą kūriau užsieniečiams turistams, tačiau nutiko taip, kad ekskursijoje dalyvavo vilniečiai. Draugams patiko, jie pradėjo prašyti kitos ekskursijos po Naujininkų rajoną. Taip ir prasidėjo.
– Su kokiais dar iššūkiais teko susidurti?
– Aš nesu ekstravertiška asmenybė. Išeiti ir vesti ekskursijas man buvo labai didelis lūžis. Pirmosios ekskursijos dar nieko, vis tiek daugiausia dalyvavo pažįstami žmonės. Jie atleis, priims, jei kas nors bus ne taip. Tačiau į vieną ekskursiją Užupyje netikėtai susirinko septyniasdešimt žmonių. Nepažįstami žmonės. Ir tada, kai buvau įmestas į situaciją, kai reikėjo išsisukti iš padėties, pamačiau, kad pabendrauti su didesne grupe žmonių gali būti visai įdomu. Ir kad aš galiu, kad tai įmanoma.
– Žmonių, kurie baigė gidų kursus, daugybė. Kaip manai, kodėl vieni jų sėkmingai pradeda veiklą, o kitų gido pažymėjimas nugula stalčiuje?
– Mano gido pažymėjimas irgi nugulė stalčiuje. Geram pusmečiui, jeigu ne metams. Galbūt reikia nuoširdžiai įdėti daug darbo, stengtis dėl žmonių, kad jiems būtų įdomu. Ir viskas.
– Ar gali papasakoti, kaip atrodo tavo darbo diena?
– Rašau dienoraštį. Paprastą, ranka, nes man labai patinka rašyti ranka. Tai yra pirmas dalykas, kurio imuosi atsikėlęs rytą. Labai gerai rytą pradėti be jokių trikdžių, be telefonų, socialinės medijos. Parašau dienoraštyje apie tai, kas, tarkime, vakar įvyko reikšmingo ar nereikšmingo. Užverčiu jį ir pradedu dieną. O darbo diena prasideda labai įvairiai. Tas gerasis atvejis – kai iš vakaro susiplanuoju darbus, užsirašau, ką darysiu rytoj. Jeigu to nepadarau, pritingiu, tada diena tampa chaotiškesnė. Bet šiaip būna labai įvairiai – kartais kokie nors skubūs laiškai arba skambučiai pradeda pulti.
Kartais pasitaiko ramesnė diena. Būna, kad galiu sau leisti kokį trečiadienį sėsti ant dviračio ir pavažinėti. Tad stabilumo nėra. Iki karantino, vertinant visus metus, vidutiniškai per mėnesį vesdavau apie penkiolika ekskursijų. Įskaičiuoju ir privačias. Vadinasi, kas antrą dieną po ekskursiją.
– Regis, iki šiol nemažai jūsų ekskursijų vyksta Vilkpėdėje, Naujininkuose ir kituose pramoniniuose rajonuose, taip pat Žvėryne. Atrodo, kad daugiausia dėmesio skiriate ne toms vietoms, kuriose dažniausiai lankosi turistai.
– Man pačiam įdomiausia tai, kas toliau nuo centro. Jei kas nors išmestų iš lėktuvo, ko gero, man būtų savotiškai įdomu pasidairyti bet kur, kur Vilniuje pataikyčiau nusileisti parašiutu. Jeigu man pavyksta pačiam save sudominti, tai atrodo, kad ir kitiems bus įdomu. Pasiruošimas ekskursijoms į tokias mažiau lankomas vietas vyksta visiškai kitaip. Informaciją reikia ne tik išmokti, bet ir jos surasti. Kad reikia ieškoti, man labai patinka. Kitas aspektas: kai kūriau pirmuosius maršrutus, sąmoningai ieškojau nišos kitose geografinėse vietose. Be to, galvojau apie tai, kad esu naujokas. Maniau, jei iš karto eisiu į Senamiestį, bandysiu ką nors pasakoti, man gali būti labai sunku, nes yra gerokai labiau patyrusių žmonių, kurie čia dirba.
– Atrodo, kad įžvelgiate daugybę teigiamų savo darbo aspektų. O kokie būtų neigiami?
– Dabartinė situacija, koronavirusas viską gerai iliustruoja. Kovo mėnesio pradžioje atrodė, jog šie metai bus fantastiški. Tikrai labai daug buvo privačių užsakymų. Darbo per akis. Ir staiga per dieną viskas išsijungia. Lieka absoliutus nulis. Visi užsakymai atšaukiami. Dabar dirbame, kai ką kuriame, tikrai skiriame laiko. Daug darome. Bet nežinome, ar galėsime grįžti į šią vietą ir uždirbti. O valgyti reikia. Tad nestabilumas yra vienas neigiamų gido darbo aspektų. O kitas dalykas yra darbas su žmonėmis. Turi būti visada reprezentatyvus, pasiruošęs artimam kontaktui. Negali būti blogai nusiteikęs, paniuręs. Negali sirgti. Kažkada teko sergant angina vesti ekskursiją. Norėjosi tik kuo greičiau eiti namo. Be to, šioje srityje yra nemaža konkurencija. Ji auga kasmet. Kai pradėjau, į nieką nežiūrėjau. Dariau, ir viskas. Bet dabar matau, kad pastaraisiais metais labai padaugėjo ekskursijų po Vilnių. Konkurencija aštrėja. Visada turi galvoti apie išlikimą. Bet tai galioja bet kokiam verslui. Kartais pasitaiko ir taip, kad būna sunku dirbti, kad ne visi norėjo ekskursijos kaip paslaugos. Dažnai ekskursijas užsako įmonės savo darbuotojams.
Būna, kad du trys žmonės, iniciatoriai, tikrai dega, jie tikrai nori, o visi kiti atvesti per prievartą. Tada pačiam nemalonu dirbti. Tas dvi valandas atvaikštau, bet noriu greičiau baigti, nes atrodo, kad kankinu žmones. Tokia yra darbo su žmonėmis specifika.
– Ką studijavote ir kaip nusprendėte, kur stoti? Kaip pasirinkote pirmąją profesiją?
– Įstojau į Mykolo Romerio universitetą, finansų ekonomiką 2009-aisiais – krizės metais. Tada visi be galo buvo susidomėję ekonomika. Ir visų tėvai kalbėjo apie pinigus. Taip nutiko, kad ir aš įstojau į finansų ekonomiką, nors paraiškoje rašiau ir grafinį dizainą, ir leidybą, ir politikos mokslus... Tiksliai nežinojau, ko noriu, laikiau net šešis brandos egzaminus – tiek, kiek buvo leidžiama. Įdomu, kad tais metais mūsų, finansų ekonomikos pirmakursių, buvo trys šimtai šešiasdešimt. Buvo sudaryta dvylika grupių. Čia – visiškas rekordas. Paprastai būdavo vos viena dvi grupės.
Tuo metu tikrai buvo daugiau argumentų rinktis tokią specialybę nei nesirinkti. Krizė, viskas griūva. Tada galvoji, gal ir gerai būtų išmanyti ekonomiką. Man finansų ekonomikos studijos davė tikrai gerų bazinių žinių. Dėl to dabar galiu geriau suprasti tai, kaip viskas veikia pasaulyje. Tačiau manyje visada buvo dvi kariaujančios pusės – viena kūrybinė, kita racionalesnė.
– Dar minėjote, kad dirbote ugniagesiu. Labai originali patirtis. Ar galite daugiau papasakoti apie šią patirtį? Gal esate išbandęs ir daugiau profesijų, neskaičiuojant darbo banke?
– Ugniagesiu pradėjau dirbti 2009-aisiais, tais pačiais metais, kai pradėjau studijuoti. Mano tėtis buvo gaisrininkas daugybę metų. Ir jis mane paskatino tapti ugniagesiu. Sako, šiais metais bus sukurta paskutinė grupė, kuri turės mokytis du mėnesius, vėliau laikotarpis bus pratęstas iki devynių mėnesių. Kaip tik buvo vasara.
Pabaigiau kursus, pradėjau dirbti. Ir taip dirbau, kol studijavau, pusketvirtų metų gesinau gaisrus. Buvo labai įdomus darbas ir tikrai labai originali patirtis. Tas darbas visai kitoks. Tačiau visada suvokiau, kad čia laikina, kad tai nėra mano sritis.
– Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms? Kaip sėkmingai pasirinkti ar pakeisti profesiją?
– Turbūt nėra nieko geresnio nei nebijoti ir pabandyti. Jeigu žmogus nori pakeisti profesiją, turėtų pagalvoti apie tai, kas blogiausia gali nutikti, jei jis išeis iš darbo. Kiek žinau, visi, kurie išeina iš nemėgstamo darbo, visi atsiduria ten, kur geriau. Taip pat patarčiau prisiminti, kad jaunystė yra dabar. Ir ji labai greitai gali prabėgti.
Vėliau gali nebebūti galimybių taip mobiliai viską keisti. Metams bėgant, jei būsi išbandęs tik vieną sritį, gali tiesiog nebebūti toks paklausus darbo rinkoje. Galų gale ir pačiam bus baisu, ateis kiti gyvenimo etapai. Šeima, vaikai, galbūt reikės sergančius tėvus prižiūrėti ir panašiai. Ir tada mobilumas bus kur kas mažesnis. Kai esi jaunas, turi kur kas mažiau įsipareigojimų, tai reikia įvertinti. Būna, žmonės turi paskolų ir nebegali priimti ryžtingų sprendimų, nes tikrai gali būti didelė rizika. O jaunam – pirmyn.
Kas gali nutikti? Jeigu stogą virš galvos turi, kad ir gyveni su tėvais, tada viskas gerai. Gali gal ir tėvai nepalaikyti, bet ką darysi, vis tiek reikia bandyti. Tiesiog daryti.
Bendras patarimas šiems laikams – mokytis susikaupti. To dabar daug kam trūksta ar vis dažniau ima trūkti. Tai gali labai trukdyti ką nors pasiekti. Būna, kad žmonės bando imtis veiklos, bet negali pabaigti iki galo. Meta, vėl ieško kitos.
Tačiau realiai taip nieko ir neparagauja, tik kai ką capteli. Todėl reikia nebijoti skirti laiko tam, ką suplanavai. Gal tai užtruks ilgiau, tačiau tik taip įmanoma į ką nors įsigilinti.
Šis interviu parengtas projekto „Euroguidance“ iniciatyva. Daugiau informacijos apie projektą: www.euroguidance. lt.
