Rusijos prezidentas V.Putinas nuolat rodydavo didžiulį dėmesį istorijai, ypač Sovietų Sąjungos pergalei prieš nacistinę Vokietiją, bet anksčiau net jis nesiėmė istoriko vaidmens, o dabar ėmė pretenduoti į neginčijamos istorinės tiesos monopolį, tarsi būtų didžiausias Antrojo pasaulinio karo įvykių tyrinėtojas.
Taip J.Stalinas, 1950 metais paskelbęs straipsnį „Pravdoje“ apie kalbotyrą, akimoju tapo didžiausiu šio mokslo autoritetu pasaulyje ir net žymiausi Sovietų Sąjungos kalbininkai akademikai jį citavo ir prisiekinėjo, kad mokysis iš didžiojo tautų vado, kaip reikia tirti kalbas.
Dabar Rusijos istorikams, matyt, teks remtis V.Putino istorijos supratimu, išsakytu rusų ir anglų kalba paskelbtame straipsnyje „75-ieji Didžiosios pergalės metai: bendra atsakomybė už istoriją ir ateitį“.
Viena vertus, šiuo straipsniu V.Putinas aiškiai siekia tiek vidaus, tiek užsienio politikos tikslų. Pergalė prieš nacistinę Vokietiją visą laiką buvo mėgstamas jo propagandinis įrankis, padedantis telkti aplink save rusų tautą. Tai ir nacionalinės idėjos apie ypatingą Rusijos istorinį vaidmenį vienas svarbiausių kertinių akmenų.
Kita vertus, šiuo straipsniu V.Putinas nusitaikė ir į Vakarų auditoriją mėgindamas įkalti pleištą tarp Rytų ir Vidurio bei Vakarų Europos, kviesdamas antihitlerinės koalicijos šalių – JAV, Kinijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovus aptarti praeities įvykius ir nubrėžti ateities tarptautinio bendradarbiavimo gaires.
Istorija čia pasitelkiama tam, kad būtų įrodytas ypatingas Rusijos vaidmuo po Antrojo pasaulinio karo kuriant šiuolaikinės tarptautinių santykių sistemos pagrindus.
Tik gal net kiek nelauktai didžiulis dėmesys pastarojo meto V.Putino istoriniuose svarstymuose skiriamas pirmiausiai Lenkijai, taip pat ir Baltijos šalims – jos kaltinamos istorijos klastojimu ir rusofobija.
Būtų galima sakyti, kad vagies kepurė dega – būtent V.Putino Rusija pastaruoju metu ėmėsi revizuoti istoriją. Dūma met svarsto įstatymo projektą paskelbti negaliojančiu 1989 metų Sovietų Sąjungos parlamento nutarimą, kuriuo buvo pasmerktas ir pripažintas neteisėtu Ribbentropo-Molotovo paktas.
Tai būtų tiesioginis išpuolis prieš Lenkiją ir Baltijos šalis, nes šiuo paktu Hitleris ir Stalinas pasidalijo Lenkiją, o jo slaptieji protokolai lėmė Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją. Todėl praėjusią savaitę keturių šalių parlamentų užsienio reikalų komitetai kreipėsi į Rusijos Dūmą, ragindami nepersvarstyti pakto vertinimų.
Rusijos istorinio revizionizmo politiką kalbėdamiesi telefonu taip pat aptarė Lenkijos ir Lietuvos prezidentai A.Dūda ir G.Nausėda, nes nutylėti nuolatinio mūsų šalių istorijos falsifikavimo jau negalima ir aukščiausiu valstybiniu lygiu.
Žinoma, Rusija savo pozicijos nekeis, bet reaguoti reikia, kad nesusvyruotų Vakarų šalių politikų ir jų visuomenių požiūris į Baltijos šalių okupaciją ir Lenkijos pasidalijimą Antrojo pasaulinio karo metais.
Nuožmus Rusijos propagandinis puolimas Antrojo pasaulinio karo istorijos klausimais, matyt, brendo nuo 2014 metų Krymo aneksijos ir karo Donbase.
Tačiau naują kvėpavimą V.Putino istorinis revizionizmas įgijo artėjant 75-ioms nacistinės Vokietijos kapituliacijos metinėms, o savotiško raudono skuduro buliui vaidmenį suvaidino pernai rugsėjo mėnesį Europos Parlamento priimta rezoliucija, kuria ir Sovietų Sąjungai priskiriama dalis kaltės, kad kilo Antrasis pasaulinis karas.
Šią rezoliuciją, kurią V.Putinas, vadina ne dokumentu, o popiergaliu, inicijavo Lenkijos ir Baltijos šalių europarlamentarai, gal todėl Rusijos atkirtis labiausiai ir buvo nukreiptas prieš šias keturias valstybes.
Dar pernai V.Putinas ne kartą kalbėjo, kad Lenkija ir pati kalta dėl to, kas jai atsitiko per Antrąjį pasaulinį karą, kaltino šios šalies tarpukario politikus antisemitizmu, priminė, kad lenkai, pasinaudoję Čekoslovakiją sunaikinusia 1938 metų Miuncheno sutartimi, užgrobė jos Tešino sritį.
Ypač kliuvo Lenkijos ambasadoriui Vokietijoje J.Lipskiui, kurį V.Putinas išvadino niekšu ir antisemitine kiaule, nes esą jis 1938 metais rėmė Hitlerio idėją išsiųsti žydus į Afriką ir net žadėjęs jam už tai Varšuvoje pastatyti paminklą.
Tokių propagandinių atakų tikslas – pamėginti įrodyti, kad Hitleriui atrišo rankas pradėti Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos su Vokietija ir Italija pasirašyta Miuncheno sutartis, o Ribbentropo-Molotovo paktu Maskva neva siekė tik apsisaugoti nuo vokiečių agresijos ir laimėti laiko.
Čia nieko naujo, šią giesmę giedojo ir sovietiniai istorikai, bet dar Sovietų Sąjunga 1989 metais pripažino, kad šiuo paktu Maskva ir Berlynas pasidalijo įtakos sferomis, B.Jelcino laikais Rusija taip pat neabejojo tokiu istoriniu vertinimu.
Dabar V.Putinas mėgina grąžinti senąjį stalininį požiūrį į 1939 metų paktą, pažėręs dar ir anksčiau retai naudotų kaltinimų Lenkijai bei Baltijos šalims palankumu Hitleriui, slaptais suokalbiais su juo ir prisidėjimu prie žydų žudynių Antrojo pasaulinio karo metais.
Rusijos propaganda atgaivina ir seniai paneigtą mitą, kad Baltijos šalys nebuvo okupuotos, o pačios pasiprašė į Sovietų Sąjungą. Tiesa, lyg ir pripažįstama, kad Lietuva, Latvija ir Estija 1940-ųjų vasarą buvo aneksuotos, bet tai įvyko neva šių šalių visuomenėms pritariant, o jų politinei vadovybei nesipriešinant ir įteisinant sovietinį valdymą.
Maskva manipuliuoja sąvoka „okupacija“, kurios tarptautinis apibrėžimas reiškia, kad tai atvejis, kai viena valstybė laikinai užima kitos valstybės teritoriją naudodama karinę jėgą ir faktiškai ją valdo. Neva sovietinė kariuomenė užėmė Baltijos valstybes neišaudama nė vieno šūvio, ją sutiko įsileisti šių šalių valdžia, todėl ir nebuvo okupacijos.
Negana to, dar ir tvirtinama, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Baltijos šalyse buvo labai stiprios kairiosios nuotaikos, nuskurdusiems gyventojų sluoksniams neva didžiulių ekonominių ir socialinių laimėjimų pasiekusi Sovietų Sąjunga atrodė patrauklesnė nei Vakarų valstybės, nusmukusios po didžiosios 1929 metų pasaulinės depresijos.
Iki šiol yra išlikę anekdotus primenantys pasakojimai, kaip sovietinių karininkų žmonos ateidavo į viešus renginius, vilkėdamos naktinius drabužius, nes savo šalies parduotuvėse tokių prekių nebuvo regėjusios ir nesupratusios jų paskirties.
Atvykti į okupuotas Baltijos šalis Sovietų Sąjungos piliečiams buvo leidžiama tik turint specialų leidimą ir viena priežasčių – kurį laiką pas mus vis dar buvo didžiulė prekių gausa palyginti su sovietiniu skurdu.
Tuo metu Baltijos šalių istorikams neturėtų būti sudėtinga dar kartą įrodyti, kad karinės jėgos naudojimas nebūtinai visais atvejais reiškia šaudymą, Čekiją 1939 kovo mėnesį nacistinė Vokietija taip pat okupavo, neišaudama nė šūvio, bet net Maskva neneigia šio okupacijos fakto.
Politinės problemos istoriniuose ginčuose su Rusija gali kilti tik dėl mūsų šalyse nutylimų juodųjų istorijos dėmių.
Lenkija buvo priversta lyg ir teisintis, kai Maskva iškapstė jos ambasadoriaus Vokietijoje 1934-1938 metais J.Lipskio antisemitinius pareiškimus, o po karo į Rusiją išvežtuose nacių archyvuose, ko gero, dar įmanoma rasti nemažai nemalonių demokratinėms šalims dokumentų.
Dėl politinių sumetimų iki šiol buvo vengiama prisiminti, kad Lenkija iš tiesų 1938 metų spalį užėmė Čekoslovakijos Tešino sritį. Net vienas žinomas vokiečių istorikas, kalbėdamas V.Putino propagandininko V.Solovjovo laidoje, prisipažino, kad jis šio fakto anksčiau nežinojęs, o tai – vanduo į Rusijos propagandos malūną.
Dar pavojingesnės, ypač dėl žydų jautrumo, gali būti manipuliacijos Holokausto faktais. Maskva, pripažindama, kad Baltijos šalyse buvo antisovietiškai nusiteikusių sluoksnių, šiuos asmenis mėgina apkaltinti žydų žudynėmis per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat sieti su partizanine kova pokario metais.
Blogiausia reakcija į panašaus pobūdžio kaltinimus būtų aklas neigimas, kad mūsų šalyse dalis gyventojų iš tiesų buvo pasidavę antisemitinėms nuotaikoms, dalyvavo civilių žmonių žudynėse.
Antai yra išlikęs ne vienas liudijimas, kaip kai kurie lenkai po 1943 metų Varšuvos geto sukilimo ir sunaikinimo gaudė kanalizacijos kanalais pabėgusius žydus ir išdavinėjo juos naciams, gaudami žadėtą užmokestį, ar net užmušdavo, įskaitant vaikus, nes už tai irgi priklausydavo atlygis.
Žydų žudynių Lenkijoje pasitaikė ir 1945 metais, kai naciai jau buvo išvyti.
Tačiau jei Lenkijos ir Baltijos šalių politikai bijos pripažinti tokius kraupius istorijos faktus, o istorikai vengs juos tyrinėti, geresnės dovanos rusų propagandai ir būti negali. Tuomet Maskva ištrauks iš archyvų kokį naują dokumentą apie nutylėtus faktus ir ims juo mojuoti visam pasauliui.
Tik tiesos, kad ir pačios karčiausios, žinojimas ir pripažinimas padės atremti tokias propagandines atakas.
