„Kova dar nebaigta, nes mes vis dar nežinome, kaip žuvo Rūta. Aš nesu tikras, ar ji nebuvo nužudyta“, – vakar „Lietuvos rytui“ kalbėjo vilnietis Antanas Šakinis, netekęs vienintelės dukters Rūtos.
Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros antrakursė 21 metų R.Šakinytė 2015 metų birželio 27 dieną Norvegijos kalnuose žuvo atlikdama praktiką.
Įvertino tėvų skausmą
„Dukters galvos sužalojimai rodo, kad jai galėjo būti trenkta kietu daiktu, o ne nukrito nuo uolos, kaip teigia kartu buvęs bendramokslis.
Jei ji būtų nukritusi, sužalojimų būtų buvę daugiau.
Be to, mus stebina ir tai, kad ji buvo be batų ir kojinių. Šie faktai prokuratūros kažkodėl nedomina, tačiau nepasiduosime, kol teisybė neišaiškės“, – sakė A.Šakinis, kuris laimėjo bylą prieš Vilniaus universitetą ir iš jo netrukus turėtų gauti daugiau kaip 70 tūkstančių eurų.
Teismo sprendimu Rūtos tėvams universitetas turės sumokėti 60 tūkstančių eurų neturtinę žalą ir atlyginti daugiau kaip 10 tūkstančių eurų turtinę – tiek kainavo merginos laidotuvės ir kūno pargabenimas iš Norvegijos.
Tuo turėjo rūpintis žuvusiosios tėvai.
Kovojo penkerius metus
R.Šakinytės tėvų kova su Vilniaus universitetu truko penkerius metus.
Visą šį laiką universitetas neigė savo kaltę dėl merginos žūties ir teigė, kad dėl tragedijos kalta ji pati, nes nuklydo nuo nurodyto maršruto ir dėl to žuvo.
Tokios pat nuomonės buvo ir prokurorai, kurie ne kartą buvo nutraukę bylą dėl R.Šakinytės žūties, tačiau tėvų pastangomis ji būdavo atnaujinama ir galiausiai pasiekė Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Tačiau ir šis teismas universiteto kaltės neįžvelgė. Rūtos tėvai teisme išgirdo tą patį, ką jiems ne vienus metus kartojo universiteto atstovai ir prokurorai – mergina elgėsi neatsakingai, todėl pati kalta dėl savo mirties.
Ir tik bylai pasiekus Vilniaus apygardos teismą istorija pasisuko kita linkme. Universitetas buvo pripažintas netinkamai organizavęs studentų praktiką, todėl R.Šakinytės tėvams priteista turtinė ir neturtinė žala.
Po kalnus vaikščiojo vieni
Šiuo sprendimu buvo nepatenkintas Vilniaus universitetas. Jo teisininkai pateikė skundą Lietuvos aukščiausiajam teismui, tačiau išgirdo tą patį sprendimą – universitetas privalo užtikrinti ne tik techninį praktikos organizavimą, bet ir jos saugumą, nes jis yra viena iš būtinų sutarties sąlygų ir aukštosios mokyklos pareiga.
Universiteto argumentus, esą R.Šakinytė nuklydo nuo praktikos vadovo nustatyto maršruto, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes byloje esantys dokumentai rodo, kad jokio maršruto išvis nebuvo ir studentai kalnuose ėjo ten, kur norėjo.
Šeši būsimi geologai su praktikos vadovu Audriumi Čečiu į Norvegiją išvyko 2015 metų birželio 11-ąją.
Devynias dienas jie gyveno ir dirbo Bergeno apylinkėse, o vėliau persikėlė į Hemsedalį, kuriame, kaip vėliau tyrėjams aiškino A.Čečys, turėjo savarankiškai kartografuoti vietovę.
Studentai dirbo poromis, į kalnus išeidavo anksti rytą ir apėję savo teritoriją grįždavo vakare.
Maršrutus studentai pasirinkdavo patys, jų pasirinkimą A.Čečys palaimindavo tik žodžiu.
Nors šį faktą per apklausas nurodė patys universiteto atstovai, A.Čečys neigė, kad jis buvo nurodęs R.Šakinytei ir kartu su ja buvusiam Daumantui Šoriui lipti į Rogjino kalną, nuo kurio leisdamasi ir nukrito Rūta.
„Aš ėjau priekyje, o Rūta – atsilikusi. Nusileidimas pradėjo statėti, tačiau dar buvo saugu. Eidamas toliau pastebėjau dar didesnį statėjimą ir už 20 metrų esantį skardį.
Pasakiau Rūtai, jog sustotų palaukti, o po kiek laiko išgirdau garsą ir pamačiau, kaip ji verčiasi nestačiu šlaitu, o tada nugarma skardžiu“, – iškart po nelaimės pasakojo D.Šorys.
Įžvelgė daug aplaidumo
Tik po R.Šakinytės mirties paaiškėjo, kad Geologijos ir mineralogijos katedros studentų praktika Norvegijos kalnuose nuo pat pradžios buvo organizuota aplaidžiai.
Su studentais nebuvo sudaryta jokia sutartis, jie nebuvo apdrausti, o kaip vėliau paaiškėjo, net neapmokyti, kaip reikia elgtis kalnuose.
Susipažinęs su bylos duomenimis A.Šakinis pašiurpo ne tik nuo universiteto aplaidumo, bet ir požiūrio į mirtį.
Darbų saugos vyriausiasis specialistas Viktoras Sokolovas per apklausą prisipažino, kad po Rūtos žūties apie nelaimę nepranešė nei Lietuvos policijai, nei prokuratūrai, nors privalėjo tai padaryti, o paklaustas, kodėl taip elgėsi, pasiteisino: „Buvo poilsio diena, o vėliau pamiršau.“
