Kas nors gali net paklausti: kam stoti į sąjungą, kurioje reikia taip sunkiai derėtis ir dar spėlioti, ar kabinti grįžtančiam pergalės vainiką ar ne? O juk yra atvejų, kai išvis neaišku, kaip Lietuvos atstovus pasitikti grįžtančius iš „centro“ į tėvynę. Pavyzdžiui, po triuškinančio pralaimėjimo dėl vežėjų Europos Parlamente.
Primiršus drungną kritiką prezidentui pandemijos metu ir dėl neryžtingos pozicijos vieno ministro atžvilgiu dabar valstybės vadovo ir jo aplinkos teigiami vertinimai pakils. G.Nausėdai sėkmingai pasirodžius svarbiausioje ES institucijoje (taip teigia liudininkai politikos apžvalgininkai), akivaizdu, jog nebus keičiama D.Grybauskaitės įtvirtinta tradicija būtent prezidentui, o ne premjerui dalyvauti Europos Vadovų Taryboje.
Ir kas dar svarbiau, Lietuvos vadovas nesiruošia būti pasyvus ES permainų stebėtojas. Juolab kad reformos ES gali būti labai greitos, nelaukiant antrosios pandemijos bangos ir jos pasekmių tiek ekonomikoje, tiek politikoje, tiek politikų galvose. Italijoje jau organizuojama išstojimo iš ES partija. Komentatoriai paniekinamai moja ranka, bet tai darė ir prieš „Brexit“, kai Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (1991 m.) dar plaukiojo ties politinės paraštės linija.
Nesunku spėti, jog G.Nausėda neliks abejingas ir dėl gautos paramos panaudojimo, nes būtent nuo to, kaip išleisti pinigai, priklausys likusių ketverių metų prezidento vadovavimo valstybei vertinimas. Rezultatai ir lems, ar verta G.Nausėdai pretenduoti į dar vieną kadenciją.
Žinoma, Lietuva nėra laisva naudoti paramą savo nuožiūra. Nusakytos investicijų kryptys, be aiškaus pagrįsto projekto negausi nė cento. Kas projektus tvirtins? Pirmiausia – Vyriausybė. Naujos porinkiminės koalicijos Vyriausybė.
Pasukus kaleidoskopą matyti net kelios stikliukų konfigūracijos. Rinkimuose į Seimą dalyvaus 22 partijos. Klausimas, už ką balsuoti, painiosis su nusivylimu visais. Nusprendusių dalyvauti rinkimuose gali būti mažiausiai nepriklausomybę atkurtos Lietuvos istorijoje.
Seimo pavasario sesija paliko labai blogą įspūdį. Rinkimų vajuje pavartoti beveik visi galimi šūkiai – „rinkime patyrusius“, „rinkime jaunus“, „rinkime profesionalus“ ir t.t. Išnaudoti visi pretendentus į didžiąją politiką palydintys organiniai keiksmažodžiai. Jei galėtų, nemaža dalis Lietuvos visuomenės sutiktų panaikinti Seimą.
Ankstesnėse Seimo kadencijose taip pat ne kartą nusivilta valdančiaisiais, bet vilčių keldavo opozicija. Dabar bloga ir ji.
Paskelbtos politikų turto deklaracijos galutinai įtvirtino daugelio rinkėjų nuomonę – į politiką veržiamasi tik dėl asmeninės naudos.
Švytuoklės judėjimas rinkimuose į Seimą rudenį gali nepasikartoti. Įprasta sakyti – prognozuoti neparanku. Dabar galima aiškiai pasakyti: prognozuoti rinkimų rezultatus beprasmiška. Menkiausias sujudinimas – ir jau kita dėlionė.
Pesimistiniai samprotavimai dažnai atremiami teiginiu, jog demokratinėse struktūrose netikėtumas yra natūralus ir net būtinas elementas.
Tik autoritarinėse sistemose viskas aišku, stabilu ir numatoma. Demokratijai chaoso dozė nėra pavojinga, atsvarų būdu ji sugeba įveikti išbalansuojančius judesius.
Tačiau žvelgiant į JAV atrodo kitaip. Chaoso tik gausėja ir net solidžiausios prognozių firmos bijo apsirikti. Auganti, toli gražu nepanaši į tradicinę įtampa prieš prezidento rinkimus JAV paveiks ir Seimo rinkimus.
Pažvelkime, kas matyti šalyse, kuriose, kad ir kaip dairytumeisi, vis ta pati figūra. Rusijoje V.Putinas bent jau vidaus politikoje sutvarkė viską, kad išvengtų netikėtumų, – išsiuntė į užsienį opoziciją (tradicija: pirmasis rusų disidentas Andrejus Kurbskis XVI a. pabėgo į LDK), užkardė galimą „maidaną“ (Kultūros ministerija finansavo net meninius filmus šia tema), pakeitė konstituciją, kad net minties nekiltų ieškoti naujo valstybės lyderio, paskelbė ekonominio vystymosi programą iki 2030 m., kuri, beje, labai panaši į mūsiškę „gerovės valstybę“ (gal nusirašinėja?), paskirdamas valdininkus į aukštus Kremliaus postus ir pataria jiems žiūrėti amerikietiškus serialus apie valdžios perversmus.
Nepaisant viso to, sistema trūkinėja. Tolimame Chabarovske žmonės staiga masiškai parėmė baudžiamojon atsakomybėn patrauktą gubernatorių. Provincijos prieš „centrą“ sukilimas – jam A.Navalno organizuojami protestai nė iš tolo neprilygsta. Jei Rusijoje kada nors atsibus visuomenė, tai įvyks būtent provincijoje, o ne Maskvoje ar Sankt Peterburge.
Užtat Baltarusijoje – atvirkščiai, pradeda judėti miestuose susitelkusi jaunoji karta, įkandin jos pamažu prasikrapšto akis ir vyresni. Nors realius kandidatus į prezidento kėdę ir pašalino, pasąmonėje įsimetęs nerimas A.Lukašenkos galvoje tebetūno. Centrinė rinkimų komisija tradiciškai paskirs naują seną Baltarusijos vadovą dar penkeriems metams. Bet kas bus po „laimėjimo“?
Bręsta naujas politinis įvykis, kuris, mano nuomone, yra svarbesnis nei prezidento rinkimų spektaklis. Grupė visuomenininkų kelia susijungimo su Rusija referendumo idėją. Regis, nieko juokingesnio inercijos nešamoje šalyje ir nesugalvosi, bet istorijoje dažniausiai juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Ar Lietuvos pašonėje nebręsta antrasis Krymas?
