Stotelėje nėra reisų tvarkaraščio – vietiniams jis nereikalingas, bet suolas ir tvarkingai balta spalva nudažyta cementinė šiukšlių dėžė – jūsų paslaugoms. Čia pat, vos už už poros žingsnių augančių medžių kamienai pažymėti geltonais ženklais, įspėjančiais, kad toliau į mišką eiti draudžiama.
Vietiniai nesipiktina, kad autobusas atvyksta vos kartą per savaitę ir juokauja, kad meškos iš kaimyninės Baltarusijos užsuka kur kas dažniau nei viešasis transportas. Ir prie vieno ir prie kito – Katros gyventojai sutartinai tvirtino prisitaikę. Tačiau, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad lepečkojės, keliaudamos iš Baltarusijos, labiau mėgsta kitus pasienio ruožus, o būtent Čepkelių raisto zonoje gausiai gyvena lapės ir vilkai.
Parduotuvė atvyksta iš Vilniaus
Zinaida Rul Katros kaime gyvena nuo 1965 metų. Moteris čia atsikraustė iš Baltarusijos po to, kai ištekėjo. „Mano gimtinė visai netoli – vos dešimt kilometrų gilyn į Baltarusiją. Anksčiau kaimas buvo didesnis, o dabar vietinių gyventojų likę vos devyni.“, – pasakojo moteris ir pasiguodė, kad dėl pandemijos uždarius sienas, jai tapo neįmanoma aplankyti Kaimyninėje šalyje gyvenančius giminaičius.
Nors Katros kaimas atokus, vietiniai didelių nepatogumų norėdami įsigyti maisto produktų nepatiria. „Net iš Vilniaus čia atvažiuoja „autolavka“ („parduotuvė ant ratų“ – aut. past.), atveža visko, ko tik gali užsinorėti – ir balandėlių, ir blynelių ir koldūnų... Galima net šaldytų cepelinų nusipirkti, jau nekalbu apie rūkytus mėsos gaminius. Viskas, kaip tikroje parduotuvėje“, – pasakojo Z. Rul ir su šypsena pridūrė, kad autobusiukas su maisto produktai sustoja prie pat jos sodybos vartų, tad patogesnio dalyko net negalėtų tikėtis. Tokios parduotuvės per savaitę į Katrą užsuka net dvi, tiesa, tos, kuris atvažiuoja iš Varėnos, prekių asortimentas kuklesnis.
Namai, anot pašnekovės, Katroje ilgai tušti nestovi ir mielai į savo sodybas čia vasaroti vyksta žmonės iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos vietų. „Atvyksta čia kaip į vasarnamius. Savaitgaliais – pilna automobilių. Viską visuomet atidžiai stebi pasieniečiai, tikrina dokumentus, automobilius“, – pasakoja Z. Rul.
Miestiečius, anot Katros senbuvės, čia traukia ir miško gėrybėmis dosni gamta, netoliese esantys ežerai, vaizdingo baidarių maršrutai upėmis.
„Vasarą čia verda gyvenimas, o žiemą – kaimas tuščias. Vienintelis rūpestis – pečių pasikūrenti ir ramiai namuose sėdėti. Anksčiau tai būdavo žiemos: ir užpustydavo sniegu, keliai neišvažiuojami, „autolavka“ neatvažiuodavo. Dabar keliai žiemą valomi, tai ir gyventi tikrai gerai“, – kalbėjo moteris ir pasidžiaugė, kad net jei dabar prireikia išsikviesti greitąją medicinos pagalbą, ji atvyksta be jokių trukdžių.
Dešrų kontrabanda ir areštas
Laikai, kai į Baltarusiją nueiti galėjai tiesiog pėsčiomis baigėsi, bet vietiniai gyventojai net ir Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare dar ilgai ignoravo faktą, kad be vizos ir dokumentų eiti lankyti kaimynų ar draugų yra draudžiama.
Dalis valstybės sienos su Baltarusija tęsiasi Katros upeliu, kuris vietomis pereina į pelkę, tad į „turistinius žygius“ leisdavosi ne tik kontrabandininkai, bet ir į svečius susiruošę vietiniai.
Dabar vietiniai jau nerizikuoja nelegaliai kirsti valstybės sienos, o ir viena nutikusi istorija buvo itin pamokanti.
„Nei uogos nei grybai dabar į Baltarusiją nelegaliai nevilioja, juk jei pasieniečiai pamatys – iš karto bauda. Yra buvęs atvejis, kai viena Katros gyventoja norėjo Gardine aplankyti dukrą, prisikrovė pilną kuprinę dešrų ir išėjo į Baltarusiją. Vieną kartą ją užklupo Baltarusijos pasieniečiai kirtus sieną, sugrąžino į Lietuvą ir paleido. Tas pats pasikartojo antrą kartą – kaimynė išsiprašė paleidžiama. O trečią kartą nuvežė į Lydą, ten ji prabuvo porą dienų, o paskui išleido namo. Visa dukrai lauktuvėms vežta mėsa buvo sugedusi“, – pasakojo Katros gyventoja ir pridūrė, kad po tokio nuotykio kaimynė daugiau pėsčiomis į kaimyninę šalį nėjo.
Z. Rul pasakojo, kad sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos uždarymas daugeliui vietinių gyventojų anuomet sukėlė tikrų tikriausią šoką. „Mano pačios mama gyveno Baltarusijoje ir buvo labai netikėta, kad taip staiga kelias, kuriuo važinėjome tiek metų gali būti užtvertas. Pamenu, atvažiavome kažkada iki posto – uždarytas ir teko net 36 kilometrų lanką sukti, kad sugrįžtume namo į Lietuvą“, – kalbėjo ji.
Likimas grąžino į Katrą
Katroje gimusi Alina Savko tėvų sodyboje gyvena ir šiandien. Mokyklą ji lankė Baltarusijoje, o ištekėjusi vėl sugrįžo gyventi į šią gyvenvietę.
„Aštuonerius metus dirbau Gardine. Ten sutikau ir savo vyrą, kuris yra iš netoliese esančio Paramėlio kaimo ir 1994 metais grįžome gyventi čia. Pradžia buvo labai sunki, nes reikėjo įrodyti turimą pagrindą registracijai Lietuvoje, mums buvo pasakyta, kad reikia Lietuvoje pragyventi penkerius metus ir gausime pilietybę. Deja, praėjus tiems penkiems metams, keitėsi įstatymai ir mums teko dar penkerius metus laukti galimybės įgyti pilietybę“, – pasakojo moteris, šiuo metu dirbanti sveikatos priežiūros įtaigoje Varėnoje. Iki darbo vietos jai kasdien tenka sukarti kelias dešimtis kilometrų, bet ji pasakojo, kad prie tokių kasdienių kelionių yra pratusi ir neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.
A.Savko pasakojo, kad iki pandemijos net ir turintys vizas pasienio gyventojai į Baltarusiją galėjo nuvykti penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais ir būti kaimyninėje valstybėje nuo vienuoliktos valandos ryto iki ketvirtos valandos vakaro. „Jei vykstame tvarkyti kapinių, paprasčiausiai visko nespėjame“, – sakė ji.
