Sigitas Parulskis. Žodis jaunimui ir debesims

Atsidūręs prieš jaunų žmonių auditoriją jaučiuosi kaip Mozė, ką tik sudaužęs akmenines plokštes, kuriose Dievas buvo surašęs, kaip gyventi. Be to, iš šios auditorijos pasigirsta klausimų, kuriuose galiu atpažinti tą pačią būseną, jie irgi sutrikę.

Sigitas Parulskis.<br>lrytas.lt nuotr.
Sigitas Parulskis.<br>lrytas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 1, 2020, 12:43 PM

Kaip vertinti žmonių santykius, ar galime suabejoti savo teisėmis ir pareigomis, ar yra laisva valia, pagaliau gėrio ir blogio sąvokos – kokie atskaitos taškai, kokie kriterijai? Senaisiais argumentais nepasitikime, naujus dar tik kuriame?

Kaip apskritai kalbėtis su jaunimu, su moksleiviais? Tai, kas buvo ar tebėra man vertinga, jiems gali būti be jokios vertės. Arba: jeigu teigiu kokią nors vertybę, turiu įrodyti jos naudą, kokybę, kad ta vertybė yra vis dar galiojanti, gyva, vis dar svarbi, reikėtų ilgai aiškinti, kodėl, kaip ji veikia, nes nieko šiame pasaulyje nebėra savaime suprantamo.

Pavyzdžiui, jeigu noriu pasakyti, koks svarbus yra kūrinio stilius ar struktūra, turiu ilgai ir kantriai, su pavyzdžiais apie tai kalbėti, o tai subtilūs dalykai, pripratusiam prie šiuolaikinių reklaminių šūkių protui nelengvai suvokiami, niekas dabar tam nebeturi laiko. Lengviau visko atsisakyti. Ne dėl maišto, ne dėl noro padaryti kitaip, o dėl nežinojimo, dėl nepasitikėjimo, nes dažnai taip suvokiama laisvė: nepasitikiu tuo, kas buvo anksčiau, todėl darau, kaip išeina, ir pavadinu tai „šiuolaikiniu menu“.

Suaugusieji siunčia jaunimui dviprasmišką žinią: viena vertus, jaunimas kaip niekada turi daug laisvių, tėvai ir mokytojai vaikšto aplink juos, bijodami pirstelėti, kad tik jaunimas nesusinervintų, kad tik nebūtų streso, kad tik nesusierzintų dėl politiškai nekorektiškų pastabų, nes visi gražūs, visi nuostabūs, talentingi ar bent jau gabūs, gyvenimas – šventė ir pan.

Dabar net kapinėse įrengiamos vaikų žaidimo aikštelės, kad vaikai galėtų atsipalaiduoti, kol suaugusieji kiša į žemę jų artimųjų lavonus. Kita vertus, iš jaunimo reikalaujama nė kiek ne mažiau nei anksčiau – įsipareigok, dirbk, kad ko nors pasiektum, būk geresnis už kitus, nes jeigu tu nelipsi per savo konkurento lavoną, jis perlips per tavąjį ir pan. Dramaturgijoje tai vadinama vidiniu konfliktu – kai veikėją tuo pačiu metu pjauna du vienas kitam prieštaraujantys norai. Atsipalaiduoti ir dirbti tuo pačiu metu – tai tiesus kelias į depresiją, paskui į narkomaniją.

Ir kuo labiau suaugusieji bruka jaunam žmogui mintį, kad pasaulis nekonfliktiškas, kad gyvenimas yra tik malonumų vartojimo rinkinys, tuo labiau jaunas žmogus jaučia konfliktą, nes tikrovė kitokia. Be streso, be konflikto nėra jokio tobulėjimo, jokios kūrybos.

Radau filosofo Peterio Sloterdijko mintį, kurią Lietuvoje reikėtų giedoti dažniau nei „Tautišką giesmę“: „Savižina turi dvi pakopas – naivaus suvokimo ir refleksijos. Naiviojoje pakopoje jokia sąmonė nesuvokia savo formavimo, programavimo ir dresūros kitaip kaip savų. Apie pojūčius, jausmus, nuomones iš pradžių ji visuomet sako: „Tai aš! Toks mano jausmas, tokia mano pozicija. Aš esu toks, koks esu.“ Refleksijos pakopoje sąmonė suvokia: toks yra mano programavimas, mano formavimas, mano dresūra; aš taip išauklėtas; aš toks tapau; taip veikia mano „mechanizmai“; taip veikia manyje tai, kas aš esu ir kartu nesu.“

Vis dar sutinkame žmonių, kurie nekenčia homoseksualų, žydų, kitataučių, apskritai kitokių nei jie, nes tokia tradicija, nes taip yra nuo seno, taip sakė Bažnyčia, Politika ar Gamta. Ir jeigu toks žmogus susimąstytų, imtų aiškintis, pasirodytų, kad tai tik programavimo, tai yra tradicijų, papročių, įpročių, susitarimo, dalykas. Daug dalykų „žinome“ ir manome, kad jie mūsų, nors jeigu pamėgintume analizuoti, iš kur ir kodėl ką nors žinome, kodėl esame kuo nors mirtinai tikri, dėl ko neklystame, pamatytume, kad mūsų „principai“ neturi rimtų pamatų: tie įsitikinimai ateina iš tėvų, mokyklos, draugų, knygų (Biblija taip pat tik knyga), laikraščių, interneto ir pan.

Šioje šalyje dar labai daug naivaus suvokimo ir mažai refleksijos. Dėl to kaltiname kitus, ieškome išorės ir vidaus priešų, nes sunku pripažinti, kad daugelis problemų kyla iš mūsų pačių, dėl tamsumo, iš inercijos. Todėl vienintelis žodis, kurį neabejodamas galėčiau pasakyti jaunam žmogui, yra: mąstyk.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.