45-erių baltarusei I.Moroz puikiai pažįstamas nesaugumo jausmas, kai šalia stovi jėgos struktūrų atstovai, kone į nugarą įrėmę ginklus.
Moteris ne kartą yra dalyvavusi Baltarusijoje rengtuose masiniuose mitinguose, eitynėse ir protesto akcijose, kai ją su kitais kovotojais už laisvę bei tiesą tramdė OMON pareigūnai.
Penktus metus Kaune gyvenanti I.Moroz pastaruosius įvykius jos gimtajame Minske ir kituose šalies miestuose stebi ne tik per Lietuvos žiniasklaidos kanalus. Ji nuolat bendrauja su Baltarusijoje gyvenančia savo motina, giminaičiais bei bičiuliais.
Tautiečių siekius I.Moroz remia dalyvaudama Lietuvoje organizuojamose akcijose, skirtose Baltarusijos kovotojams už laisvę palaikyti. Rugpjūčio 23-iąją I.Moroz buvo viena Laisvės kelio, nusidriekusio iš Vilniaus Katedros aikštės į Baltarusijos pasienį, dalyvių.
– Kaip matote ir vertinate jūsų tėvynėje vykstančią situaciją?
– Baltarusių norą gyventi laisvai ir kitaip vertinu labai palankiai. Išaugo karta, kuri nenori režimo ir priespaudos. Ji trokšta gyventi laisvai. Man patinka, kad reikalauti savo teisių ir laisvės žmonės eina taikiai, tvirtai tikėdami, jog viskas pasikeis.
Aišku, siaubą kelia, kad prieš juos kovojama smurtu, ginklais. Nemažai mano draugų yra nukentėję anksčiau ir dabar. Jie ne vieną kartą buvo suimti, įkalinti.
Šiuo metu mane labiausiai džiugina ir kartu stebina protestuotojų gausa. Nuo 2010-ųjų, kai Baltarusijoje prasidėjo masiniai mitingai, jų niekada nebuvo tiek daug. Tai – mano išsipildžiusi svajonė, džiaugsmas ir stebuklas.
Aš pati savo tautą palaikau visa širdimi ir darbais, nes Baltarusijoje paskutinįkart buvau jau beveik prieš metus. Mano keliones sustabdė karantinas ir šiuo metu vykstantys įvykiai.
– Kaip vertinate, kad lietuviai pirmieji ištiesė ranką Baltarusijai?
– Tai didžiausias džiaugsmas ir įvertinimas. Lietuvą aš myliu už žmonių drąsą, susitelkimą, palaikymą ir supratimą.
Tai, be jokių abejonių, gali padaryti tik brandi ir laisvės kovos kelią nuėjusi tauta.
– Kaip ir kodėl jūs atvykote gyventi į Lietuvą? Kodėl pasirinkote Kauną?
– Man jau daugybę metų nepatiko tai, kas vyksta Baltarusijoje. Žmogus, kuris nesijaučia laisvas, yra nuolat bauginamas, gąsdinamas, neturi galimybės išsakyti savo minčių, negali būti savimi, džiaugtis gyvenimu. Neramu buvo ne tik dėl savo, bet ir dėl dukters ateities.
Pradėjau svarstyti apie galimybę išvykti iš režimo kaustomos Baltarusijos, susikurti geresnį ir saugesnį gyvenimą.
Lietuvą pasirinkau dėl artimos kaimynystės, kultūrų panašumo. Nuo mažens daugybę kartų lankiausi šioje šalyje, man ji visada patiko.
Prieš išvykdama iš Baltarusijos ieškojau tuomet trylikametei dukrai tinkamos mokyklos, iš visų labiausiai man patiko mokymo įstaiga Kaune. Dėl to nei aš, nei ji niekada nesigailėjome.
Be to, Kaune ištekėjau, turiu nuostabų vyrą lietuvį.
– Ar sunku buvo pritapti Kaune? Kaip apibūdintumėte kauniečius?
– Jeigu būčiau viena, įsigyventi būtų buvę gerokai sudėtingiau. Tačiau kai turiu vyrą ir dukrą, viskas klostėsi gerokai lengviau.
Atvykusi gyventi į Kauną lietuviškai mokėjau tik kelis žodžius. Iš karto pradėjau lankyti lietuvių kalbos kursus, jie tęsėsi pusę metų. To reikėjo, kad galėčiau laisvai jaustis ir bendrauti.
Be to, be lietuvių kalbos nebuvo galimybės dirbti mėgstamo darbo, nors puikiai kalbu baltarusiškai, angliškai ir rusiškai. Esu interjero ir baldų dizainerė.
Minske turėjau įkūrusi nuosavą interjero studiją, o Kaune dirbu pagal specialybę baldų salone. Tenka daug bendrauti su žmonėmis. Tai man labai patinka.
Kauniečiai puikūs žmonės, labai draugiški, malonūs. Niekada nesu sulaukusi kokių nors užgauliojimų dėl tautybės.
– Kaip švenčiate šventes? Ar jos smarkiai skiriasi nuo baltarusiškų?
– Tikrai ne. Jos labai panašios. Esu katalikė, todėl didžiąsias metų šventes miniu beveik taip pat kaip ir anksčiau. Lietuviškas ir baltarusiškas maistas taip pat mažai kuo skiriasi.
Nuo mažens valgiau šaltibarščius ir bulvinius blynus. Tik cepelinų ligi šiol nebuvau valgiusi.
– Ar pastaruoju metu pati sulaukiate Kaune gyvenančių žmonių palaikymo, supratingumo dėl to, kas vyksta Baltarusijoje?
– Mano draugai, pažįstami labai mane palaiko, domisi naujienomis, tiki, kad baltarusiams pavyks eiti savo keliu.
Su Lietuvoje gyvenančiais baltarusiais bendrauju nedaug, tačiau pastaruoju metu bendravimo dėl bendro reikalo atsirado daugiau.
– Jeigu atsitiktų taip, kad politinė padėtis ir gyvenimas Baltarusijoje pasikeistų, grįžtumėte į gimtinę?
– Ne. Mano namai dabar yra Kaune. Čia kuriu gyvenimą ir ateitį. Į svečius atvykę mano draugai iš Baltarusijos taip pat džiaugiasi, kad įsikūriau Lietuvoje.
Baltarusijoje gyvena mano mama. Ji yra garbaus amžiaus, tačiau nėra vieniša. Jeigu taip nutiktų, greičiausiai atsivežčiau ją gyventi į Lietuvą.
