Norisi tikėti, kad tiek prezidentas G.Nausėda, tiek premjeras S.Skvernelis su atitinkamų sričių ministrais tai supranta ir nelaiko diktatoriaus anonsuojamo keršto plano tik blefu. Ne taip jau seniai ir iš Astravo AE projekto buvo šaipomasi, o dabar kuriame pasipriešinimo draugijas net tarptautiniu mastu. Rusija, mielai parėmusi A.Lukašenkos užgaidą turėti savo AE, ir būtent toje vietoje, kur ji dabar išdygo, ir ne vienus metus spaudusi ledo ritulio partnerį nubausti „rusofobišką“ Lietuvą kitais geležinkelio bėgiais, net kompensuojant išlaidas už pailgėjusį kelią, pagaliau savo tikslą gali pasiekti.
Tačiau tokiai operacijai (savaime suprantama, ne tik galutinai uždaryti tranzitą per Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją) reikia laiko, kurio akivaizdžiai vis mažiau. Dabartinę Kremliaus reakciją į revoliuciją Baltarusijoje galima neapsirinkant pavadinti laikinu A.Lukašenkos gelbėjimu, nes kaip realus, o juo labiau perspektyvus politinis veikėjas Batka jau nurašytas ir padėtas į archyvą. O kokia Rusijai nauda iš laikinai išgelbėto?
Pirmiausia, pradės realiai veikti, gaminti elektrą Astravo AE, o staiga keičiantis valdžioms tai gali nusikelti ir į ateitį.
Psichologiškai daliai visuomenės realus AE darbas bus reikšmingas įvykis, galintis į antrą planą pastūmėti net A.Lukašenkos sankcionuotas represijas. Papildomai tai sustiprins ir Rusijos pozicijas prorusiškoje Baltarusijos dalyje.
Antra, per metus galima ne tik surasti, o jeigu jau surastas, galutinai apsispręsti ir propagandiškai įtvirtinti A.Lukašenkos pakaitalą. Apie galimą Baltarusijos „vadą“ Rusijoje daug kalbama, bet, regis, tinkamo kol kas nerandama.
Trečia, parodyti Vakarams, kas iš tikrųjų yra Rusijos įtakos zona, konkrečiai tai demonstruojant „tranzitinio“ keršto planu. Žinoma, pabudusios Baltarusijos fone tai sudėtingi uždaviniai, bet įvykdomi.
Rusija A.Lukašenkos „restauraciją“ pradėjo nuo visuomenės akyse visiškai pajuodusio vado įvaizdžio. Net keturi žinomi Rusijos žiniasklaidos atstovai su RT vyriausiąja redaktore M.Simonian priešakyje atvyko į Minską paklausti A.Lukašenkos, ką jis galvoja ir jaučia. Matyt, tikėtasi, kad dviejų valandų „pokalbyje“ Baltarusijoje, Rusijoje ir per RT tinklą pasaulyje bus galima parodyti diktatorių ir kaip principingą politiką, ir kaip jautrų žmogų.
Interviu organizuotas likus nedaug dienų iki A.Lukašenkos susitikimo su V.Putinu. Visiems besidomintiems aišku, kad susitikimas skirtas ne bendrai fotografijai. Jo metu bus konkrečių tekstų ir daug poteksčių. Iš suglumusių A.Lukašenkos klausinėtojų veidų nesunku numanyti, kad tas interviu nepateisino lūkesčių. Diktatorius vis skundėsi liaudies nedėkingumu, interneto sugadintu jaunimu ir net kadaise jo stipriausios atramos, gamyklų darbininkų, užmaršumu, kad būtent jo dėka jie vis dar ne gatvėje, o prie staklių. Reikia pripažinti interviu rengėjų aukštą profesinį lygį.
Jautrios diktatoriui temos, ypač apie gyvenimo prasmę, buvo parodytos taip, kad ne vienas iš „rizikos grupės“ galėjo ir ašarą nubraukti. Ypač po prisipažinimo, kad jis, visas jėgas atidavęs valstybei, Baltarusijai, gal ir per ilgai valdžioje užsisėdėjęs. Kita vertus, užsisėdėjimo tema ne be reikalo paliesta.
Pranešta apie galimą „užsibuvimo valdžioje“ nutraukimą. Neatmetąs paskelbti išankstinius prezidento rinkimus. Tai yra pagrindinė interviu žinia, savaime suprantama, suderinta su V.Putinu.
Bet nauji rinkimai gali įvykti tik po Konstitucijos pataisų, nors ir prieš parlamento rinkimus 2023 m. Taigi A.Lukašenka planuoja likti valdžioje su Rusijos pagalba dar maždaug dvejus metus. Kadangi Rusija vaizduoja nesikišanti į Baltarusijos vidaus reikalus, ši tema nebus viešai aptariama V.Putino ir A.Lukašenkos susitikimo metu.
Nesunku spėti, kad dominuojanti susitikimo tema bus „sąjunginė valstybė“. Gana plačiai apie tai kalbama ir interviu. A.Lukašenkos teigimu, ta sąjunginės valstybės forma, kurią jis siūlęs dar B.Jelcino laikais, nebeatitinkanti šių dienų realijų. Jo, o gal ir jau ne vien jo manymu, užtenka susitarimų gynybos ir ekonominės kooperacijos klausimais. Tikriausiai tai ir bus paskelbta po propagandinėje žiniasklaidoje plačiai aptariamo dviejų diktatorių susitikimo.
Beje, prieš kelias dienas paskelbta sociologinė apklausa, parodžiusi, kad 43 proc. Rusijos gyventojų nepageidautų Rusijos ir Baltarusijos integracijos, neatsitiktinė. Rusija gali valdyti „brolį slavą“ ir be bendros valiutos, bendro parlamento ir bendros vyriausybės. Gali, bet ar realiai pasiseks, dar neaišku.
Vis dėlto A.Lukašenkos veikimo laukas gelbėjant savo kailį, o dabar jau ir laimint laiko, platesnis nei prieš kelias savaites. ES, dabar jau dėl Kipro pasipriešinimo, vis dar neskelbia sankcijų Baltarusijos valdžiai, ir vis aiškiau, kad tarp sankcionuojamųjų A.Lukašenkos pavardės nebus. Kiek ir kas bus kiti – antraeilis klausimas.
JAV irgi neskuba aiškiau pareikšti nuomonės A.Lukašenkos atžvilgiu. Palieka praviras duris gal vėl „netikėtam“ diktatoriaus posūkiui. Faktiškai tik Lietuva, Latvija ir Estija liko sankcijų priešakinėje linijoje, į kurią nutaikyta atsakomoji „vidutinio nuotolio raketa“ – tranzitas. Net Lenkija, rengdama iškilmingus susitikimus su Baltarusijos opozicija, konkrečiau vengia pareikšti nuomonę.
Pačioje prieš režimą sukilusioje valstybėje iš Koordinacinės tarybos nesuimta liko tik Nobelio premijos laureatė S.Aleksijevič. Atvirai sakant, opozicijoje nebėra jokios konkrečiai veikiančios struktūros. Liko tik savaitgalio kultūringos taikios masinės eitynės. Tyla prieš audrą?
